Apie tai, kad Švėkšnos specialiojo ugdymo centro nepilnametės pardavinėja sekso paslaugas, žinojo ir pedagogai, ir policijos pareigūnai, ir visas miestelis. Žinojo, bet nieko nedarė. „Veidas“ aiškinosi, kodėl mūsų valstybėje taip sunku padėti likimo nuskriaustiems vaikams.

Jūratė Kiliulienė

Valdžios atstovai po skandalo Švėkšnoje pažadėjo, kad problema bus išspręsta per mėnesį. „Dedu galvą, kad ir vėl niekas nepasikeis. Jungiam laikrodį“, – tuo, kad iki aukščiausių valstybės institucijų atkeliavusių bėdų bus imtasi ne vien žodžiais, netiki psichiatras Linas Slušnys.

Prieš dešimt metų jis pats dirbo šioje įstaigoje, kurioje mokosi ir gyvena sunkių elgesio bei emocinių sutrikimų turintys vaikai. Jau tada jis iš auklėtinių lūpų  išgirsdavo siaubingų dalykų, prieš kuriuos nublanksta net sausio viduryje į viešumą iškilęs prostitucijos skandalas, kai paaiškėjo, kad didesnį autoritetą turinčios merginos verčia savo drauges pardavinėti sekso paslaugas. Mokyklos vadovybė šios situacijos visiškai nekontroliavo – tik rašė pareiškimus policijai, kurių niekas neskubėjo tirti.

„Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose apnuogino tikrąsias vaiko teisių apsaugos problemas. Atsakingos institucijos turi nustoti stumdyti atsakomybę, atsikratyti biurokratinio požiūrio ir imtis konkrečių veiksmų. Apie kiekvieną vaiką turi būti galvojama kaip apie savo“, –  į skandalą sureagavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tokius centrus, kaip esantis Švėkšnoje, pavadinusi valstybės gėda, o Švietimo ir mokslo ministerija pažadėjo per mėnesį reformuoti šią specialiąją mokyklą.

Švėkšnoje pratrūkęs skaudulys suteikė progą pasisakyti įvairių už vaikų saugumo užtikrinimą atsakingų institucijų atstovams. Paaiškėjo, kad ši įstaiga – jokia išimtis, kad problemų, žalojančių vaikų gyvenimą, apstu visuose šalies globos namuose.

Euroremontas situacijos nepakeitė

Vargu ar bent vienam valdininkui yra žinoma, kiek iš viso vaikų išėjo pro Švėkšnos specialiosios mokyklos vartus – kiek jų rado savo vietą gyvenime, kiek pasuko šunkeliais, tapo našta ir sau, ir visuomenei. Dabar čia gyvena ir mokosi 72 nepilnamečiai. Įstaiga egzistuoja seniai. Dar sovietmečiu ten, rajono užkampyje, toliau nuo žmonių akių, buvo sanatorinė mokykla-internatas, skirtas sunkiai auklėjamiems, kaip tada vadinta, nepatogiems vaikams. Deja, nepriklausomybės dešimtmečiai teigiamų pėdsakų čia beveik nepaliko. Nors įstaiga pastaruoju metu bent keliskart keitė savo pavadinimą, mažai kas ją vadina kitaip nei psichiatrijos ligonine. Ir dar žiauriau – rezervatu, lageriu, getu.

„Turime daugybę gražių pavyzdžių. Yra buvusių auklėtinių, sukūrusių normalias šeimas, įgijusių profesijas. Ir dabar, kai kilo visas šitas triukšmas, jie mums siunčia laiškus ir linki stiprybės, už viską dėkoja“, – tikina centre psichologe dirbanti Rosita Katauskienė.

O ką galvoja, kaip jaučiasi dabar čia gyvenantys auklėtiniai? Įstaigos atstovė kategoriška: paklausti jų pačių negalima. Vietoj pokalbio su vaikais R.Katauskienė siūlo pasidairyti po patalpas. Ji parodo kelis pernai įrengtus kambarius. Viename stovi vandens lova, kitame – šviesos terapijos įranga. Dar yra kambarių, į kuriuos vaikai renkasi piešti, šokti. Visa tai skirta tam, kad emocinių sutrikimų turintys centro auklėtiniai galėtų atsipalaiduoti, nusiraminti, patirti teigiamų emocijų.

Ir pats bendrabučio pastatas, kuriame įrengti relaksacijos kambariai, šviečia naujumu. Jo renovacija baigta vos pernai. Tačiau ES skirti du milijonai litų, kurie panaudoti šiems pagerinimams, čia rojaus nesukūrė. Net naujai išdažytuose koridoriuose tvyro sunkiai nusakomas kvapas – skurdo, nešvaros, prasto maisto, nemeilės… Toks kadaise pasitikdavo sovietiniuose internatuose, kolonijose, kareivinėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-04-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.