Tėvai Lietuvoje nelinkę domėtis tuo, kam ir kaip atžala naudojasi kompiuteriu, o informatikos mokytojai tai pradeda daryti tik penktoje klasėje, kai vaiko įgūdžiai jau būna susiformavę. Nebūtinai tinkamai.

Interneto vartotojais kasmet tampa vis jaunesni vaikai. Šiandieniniai šešiolikmečiai pasaulinį tinklą atrado būdami vienuolikos, o dešimtmečiai – septynerių. Remiantis pernai paskelbta Europos Komisijos ataskaita, būtent septyneri metai yra tas amžius, kai vaikas ES susipažįsta su internetu. Matant, kaip pasaulinėje “blogosferoje” mamos diskutuoja, ar savo keturmečiui jau pirkti išmanųjų telefoną, ar dar kiek palaukti, atrodo, kad septyneri metai nėra kritinė riba.
Kol kas nesama visuotinai pripažintos nuomonės, kokių pasekmių turės ši jaunėjimo tendencija. Kritikai remiasi tyrimais, rodančiais, jog kompiuteris žlugdo vaiko kūrybiškumą, o jų oponentai įsitikinę, kad saikingai kompiuteriu besinaudojantis mažametis lengviau įvaldys technologijas ateityje. Vis dėlto abiejų pusių šalininkai sutinka, kad vaiką, pirmą kartą įjungiantį kompiuterį, reikia, vaizdžiai tariant, palaikyti už rankos, per stipriai jos nespaudžiant, tai yra supažindinti su pasaulinio tinklo ypatumais, kartu užsimenant apie jame slypinčias grėsmes. Kitaip tariant, užsiimti prevencija, kad į kompiuterį įnikusiam vaikui neatsirastų priklausomybė nuo žaidimų, nebūtų atskleisti asmens duomenys, taip pat kad nesusiformuotų netaisyklingi naudojimosi kompiuteriu įgūdžiai. Daug racionaliau iš pradžių parodyti, kaip reikia taisyklingai sėdėti prie darbo stalo ar kaip laikyti rankas ant klaviatūros, negu vėliau taisyti blogus įpročius.
Problema ta, kad žmogaus, galinčio palaikyti už rankos, dažnai neatsiranda. Tai turėtų būti tėvai, tačiau jie patys dažnai turi tik bazinį kompiuterinį išsilavinimą, apsiribojantį pažintimi su “Microsoft Office” programomis. Sakykime, į penktą klasę einančiam vienuolikmečiui tos programos nerūpi – jis nori žaisti, bendrauti socialiniuose tinkluose, o tai daugeliui tėvų yra svetimos sritys. Alternatyva galėtų būti mokykla – joje būtent nuo penktos klasės prasideda informacinių technologijų pamoka. Tačiau ar penkta klasė nėra per vėlu? Ir ar šio dalyko programos turinys, kaip ir jo perteikėjai – mokytojai, spėja su dideliu technologijų kaitos pagreičiu?

Savamokslius vaikus reikia permokyti

“Informacinių technologijų (IT) mokymas Lietuvoje beviltiškai vėluoja. Praktiškai jis pradedamas tik penktoje klasėje, kai atsiranda privaloma IT pamoka, nors teoriškai jau pradinių klasių mokytojai gali vestis vaikus į kompiuterių klasę, supažindinti juos su IT per kitų dalykų pamokas. Pažįstu mokytojų, kurie naudojasi šia galimybe, tačiau į juos kolegos pradinių klasių mokytojai žiūri kreivokai, nes vėliau ir jų pačių mokiniai prašosi nuvedami į kompiuterių klasę, o mokytojai to neprivalo ir galbūt nenori daryti”, – padėtį apibūdina Informatikos mokytojų asociacijos narys Aidas Žandaris, 15 metų dėstęs informatikos pradmenis mokykloje.
Šiuo metu Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institute dirbantis mokslininkas įsitikinęs, kad informatikos mokymas turi būti privalomas jau pradinėse klasėse ar net ikimokyklinio ugdymo įstaigose, antraip nuolat reikės taisyti neigiamas savarankiško vaikų mokymosi pasekmes.
“Daug vaikų į pamokas ateina jau turėdami pradinių darbo kompiuteriu ir kitomis šiuolaikinėmis IT priemonėmis įgūdžių, tačiau tie įgūdžiai ir vaikų požiūris dažnai būna iškreipti. Su penktokais reikia pusę metų kariauti, jog jie suprastų, kad kompiuteris skirtas ne tik žaidimams, kad rašyti reikia vartojant lietuviškas raides ir t.t. Geras mokytojas gali požiūrį ir netinkamus įgūdžius pakeisti, tačiau jį labai varžo atsilikusi programa. Pagal ją jis turi kalbėti apie dalykus, kurie mokiniams jau seniai žinomi, juk dalis jų kompiuteriu naudojosi dar prieš mokyklą. Šis ugdymo programų atsilikimas išlieka iki pat vyriausiųjų klasių”, – teigia A.Žandaris.
Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislavas Burgis taip pat pritaria, kad informacinių technologijų mokymas Lietuvoje nespėja su technologijų kaita. Tai lemia ne tik mokymo programos, kurios, cituojant direktorių, “nuo penktos iki aštuntos klasės reikalauja mokyti tokių niekų, kuriuos mokiniai ir taip seniai žino”, bet ir mokytojų sustabarėjimas. “Susiduriu su daug mokytojų, kurie patys moka mažiau už tuos, kuriuos moko. IT srityje vaikai daug ką atranda patys ir tada graudžiai juokingai atrodo, kai mokytojas stengiasi išlaikyti mokinius prie savo senosios sistemos”, – asmenine patirtimi dalijasi B.Burgis.
Kita vertus, jis siūlo nepamiršti, kad informatika – tai ne vien naudojimasis kompiuteriu, bet ir mokslas, o šiuo atžvilgiu mokiniai nėra entuziastingi. “Mokinius sunku įtikinti, kad informatika, kaip mokslas, yra vertinga, tačiau tai daryti reikia. Jei vaikai nori kasdien valgyti ledus, tėvai dažniausiai to neleidžia, ir protingai daro. Kompiuterių klasėje irgi tas pats – negalima leisti vaikams daryti tik tai, ko jie nori, nes tada jie viską darys tuo pačiu lygmeniu. Moksleiviai turi pajusti šiek tiek sunkumo, informatikos mokslo naštos, o ne vien tik pramogauti. Ši pamoka turi prilygti matematikai, o moksleiviai nori, kad ji prilygtų kūno kultūrai”, – lygina KTU gimnazijos direktorius.
Apskritai keičiantis informacinėms technologijoms pamažu keičiasi ir požiūris į jų mokymą. Nuo rugsėjo vienuoliktokai pradės mokytis pagal dar kartą atnaujintą programą, tai bus jau penktas informatikos programos atnaujinimas nuo 2002 m. Pasak už informacinių technologijų programą mokyklose atsakingo Ugdymo plėtotės centro metodininko Povilo Leonavičiaus, šiuo metu siūloma inicijuoti naujas pataisas, tarp kurių bus ir siūlymas laipsniškai pereiti prie IT mokymo nuo pat pirmos klasės.

Lietuviai tėvai liberaliausi Europoje

Kol informatikos mokymasis nuo pirmos klasės tėra pasiūlymų lygio, statistinis septynmetis ketverius metus (iki pirmųjų informatikos pamokų) su IT susipažįsta pats ir supratimą apie kompiuterį susidaro savarankiškai. Remiantis 2008 m. Eurobarometro atliktu tyrimu, tėvai Lietuvoje į šį procesą žiūri bene liberaliausiai visoje ES. 60,4 proc. apklaustų tėvų Lietuvoje tikino niekaip neribojantys atžalos veiklos internete, 76 proc. niekada nesidomėjo, ar jų vaikas užsiregistravęs socialiniuose tinkluose, tik 8 proc. teigė draudžiantys vaikams siųstis filmų, muzikos ar žaidimų, o tarp tėvų Vokietijoje šis skaičius siekia 61 proc. Tai ypač stebina žinant, kad Lietuvoje tėvai turi didžiausias vaikų priežiūros galimybes: net 95 proc. vaikų Lietuvoje internetu naudojasi namie ir tik 9 proc. – būdami pas draugus. Pagal abu šiuos skaičius Lietuva taip pat pirmauja ES.
“Lietuvoje daugelis tėvų leidžia patiems vaikams išmokti, kaip elgtis virtualioje erdvėje, tačiau tokia strategija, ypač kai vaikas žengia pirmuosius technologinius žingsnius, nėra tinkama. Ji prilygsta vaiko paleidimui į judrią gatvę, tikintis, kad jis pats susiras perėją ir tinkamai ja pereis”, – tyrimo rezultatus komentuoja psichologas, viešosios įstaigos “Vaikų linija” vadovas Robertas Povilaitis.
Jis supranta tokią tėvų poziciją, bet jos nepateisina: “Daliai tėvų tai patogu: jų manymu, tuo metu, kai vaikas sėdi prie kompiuterio, juo galima nesirūpinti. Dėmesys atkreipiamas tik tada, kai kyla problemų. To nereikia laukti, reikia pradėti kalbėtis nuo tada, kai vaikas pradeda technologijomis naudotis.”
Reikia pabrėžti, kad vaikai taip pat nėra linkę kalbėtis su tėvais IT klausimais. Tik 28 proc. apklaustų tėvų Lietuvoje teigė, kad jų vaikas yra konsultavęsis su jais dėl naudojantis internetu kilusių sunkumų. Tiesa, ši tendencija panaši visoje ES: tik 33 proc. visų šalių apklaustų tėvų teigė, kad vaikai prašo jų pagalbos interneto klausimais.
Sunku įvertinti, ar vaikai nesikonsultuoja, nes internetą laiko savo privačia erdve, kuriame kilusias problemas sprendžia patys, ar manydami, kad tėvai neturės ko patarti. Bet kuriuo atveju tėvai nėra vaikams autoritetas IT klausimais, ir tai nieko nestebina: apie internetą tėvai žino mažiau, nes jame praleidžia mažiau laiko, priešingai nei vaikai. Kita vertus, šiuo metu, kai karta, užaugusi be interneto, bando mokyti kartą, gimusią, kaip sakoma, su telefonu rankose, šis nesusikalbėjimas ir kompetentingų technologijų mokytojų (nesvarbu, pedagogų ar tėvų) trūkumas atrodo neišvengiamas.

Informacinių technologijų mokytojas A.Žandaris: “Su penktokais reikia pusę metų kariauti, kad jie suprastų, jog kompiuteris skirtas ne tik žaidimams.”

Vaikai kompiuterį dažniausiai supranta kaip žaidimų įrankį
Tik kas trečias tėvas sulaukia vaikų prašymo padėti dėl sunkumų internete
ES vaikai internetu pradeda naudotis būdami vidutiniškai septynerių, nemaža dalis – dar anksčiau
Informacinių technologijų mokykloje pradedama mokyti nuo penktos klasės, kai vaikams jos jau nebūna jokia naujiena

Ką tėvai draudžia savo vaikams internete (proc.)

Valstybė    Praleisti per daug laiko    Bendrauti su nepažįstamais    Susikurti profilį socialiniame tinkle    Vaikai neturi jokių apribojimų
Danija    11,4    4,1    19,1    21,7
Lietuva    7,2    2,3    21,3    60,4
Estija    15,5    5,4    18,1    47,7
Vokietija    10    5,6    46,5    14,6
ES vidurkis    14,3    6,2    43,4    24,9

Šaltinis: Eurobarometras, 2008 m. Procentas rodo, kokia dalis tėvų pasirinko tam tikrą atsakymo variantą. Iš viso apklausta per 10 tūkst. tėvų, turinčių 6–17 metų vaikų