Kai 2010 m. Viktoras Orbanas kaip nugalėtojas sugrįžo į Vengrijos parlamentą ir antrąkart tapo premjeru, Vakarų šalyse į šią Vidurio Europos valstybę beveik nebuvo kreipiama dėmesio. Požiūris pasikeitė gana greitai, nes surinkęs daugiau nei pusę rinkėjų balsų šis dešiniųjų pažiūrų vengrų politikas, kurį politologai dažnai vadina radikalu bei populistu, suprato, kad valstybė yra jo atrištose rankose.

Jokimas TAMULIONIS

Artėjant 2018 m. rinkimams senas Viktoro Orbano bičiulis Lajosas Simicska meta baltą pirštinę ir sako: „Make a democratic country again“ („Vėl sukurkime demokratinę valstybę“), tuo primindamas visame pasaulyje išgarsėjusią Donaldo Trumpo rinkimų frazę apie Amerikos galybės atkūrimą.

Svajonė tapti Vengrijos vadovu

Norint suprasti, kas šiuo metu vyksta Vengrijoje, reikia nusikelti bent 30 metų į praeitį. Jaunas, ambicingas sovietinio režimo kritikas iš vidurinės klasės šeimos rašo magistro darbą apie lenkų judėjimą „Solidarumas“. Po dvejų metų gauna stipendiją ir išvyksta mokytis į Oksfordą, Pembroko koledžą. Kaip rašo savo atsiminimuose, „siekis pakeisti Vengriją buvo mano kasdieninis moto“. Taip atrodė dabartinio Vengrijos premjero karjeros pradžia.

Būtent tuo metu jauni ir prieš sovietų režimą nusiteikę vengrai būrėsi į grupes, steigė savo judėjimus. Vienoje draugų grupėje atsiduria ir šiame straipsnyje aprašomi žmonės – V.Orbanas ir L.Simicska. 1988-ųjų kovą aktyvistai pasivadina „Fidesz“ – Jaunųjų demokratų aljansu ir pradeda savo veiklą.

Judėjimas plečiasi, bičiuliai tampa įtakingais Vengrijos politikais. Per 1990 m. rinkimus surenka beveik 9 proc. balsų ir tampa penkta didžiausia partija parlamente. Didžiausias V.Orbano komandos pasiekimas – 1998 m., kai laimėjo rinkimus, „Fidesz“ komanda gavo teisę formuoti vyriausybę. Dviejų vengrų politikų duetas nusitvėrė valdžios.

Vengrijos kardinolas Richelieu

Neatsitiktinai apie L.Simicską mažiau besidomintieji politika žino nedaug. Tai – Vengrijos „pilkasis kardinolas“. Po sovietinio režimo griūties susikrovęs milijonus, L.Simicska tapo pagrindiniu „Fidesz“ sėkmės garantu. Dosniai finansuodamas partijos veiklą, multimilijonierius nesirodydavo viešumoje, žiniasklaidos priemonėms būdavo sunku gauti jo interviu ir nuotraukų.

Viskas pasikeitė po pergalingų rinkimų 1998 m., kai atsidėkodamas už pagalbą V.Orbanas skyrė savo bičiuliui aukštą postą, kuriame šis buvo atsakingas už mokesčius bei vidaus ekonomiką. Vengrijos žiniasklaida šio fakto nepraleido pro akis ir iškėlė į paviršių.

Vėliau paaiškėjo, kad šis žmogus ne tik prisidėjo finansiškai, tačiau iš esmės kūrė partijos idėjinę liniją bei ateities strategiją. Be abejo, V.Orbanas juo pasitikėjo, teigė, kad bendradarbiaudamas gauna daug gyvenimiškų pamokų. Tačiau L.Simicskos strategavimas partijos neišgelbėjo, nes gana radikalūs bei tam tikroms interesų grupėms palankūs sprendimai, kurie buvo priimti Nacionalinėje Asamblėjoje, sužlugdė „Fidesz“ rinkimus 2002 m., kai vėl dviem kadencijoms teko pasitraukti į opoziciją.

Per aštuonerius metus opozicijoje V.Orbanas subrendo kaip politikas. Jis suprato, kad buvęs pagrindinis partijos ramstis L.Simicska tampa vis didesniu iššūkiu siekiant ne tik visiškos įtakos partijoje, bet ir potencialios valdžios valstybėje. Tai pasirodė jau antrosios kadencijos metu, kai L.Simicska pateikė darbų, kuriuos tikisi išvysti padarytus per V.Orbano premjero kadenciją, sąrašą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m