BFL

Vis tolyn nuo žagrės tolstanti lietuvių tauta praranda vieną labai mielą atgyveną: vaikystės vasaras kaime pas senelius. Vietoj jų – įkaitęs miesto asfaltas ir į kompiuterius nosį sukišę mokiniai, kurių ilgus atostogų mėnesius paįvairina nebent brangios stovyklos ir pačių tėvų atostogų planai.

Prasidėjusios vasaros atostogos – didelis galvos skausmas daugeliui mieste gyvenančių tėvų. Ne vienas jų su nostalgija prisimena savo pačių vaikystės vasaras: mažiausiai du mėnesius pas vienus ir kitus senelius kaime, kur paskubomis nudirbamus ūkio darbus (pagalba šienaujant, ravint daržus, skinant serbentus) keisdavo nesibaigiančios maudynės vietiniame tvenkinyje, o pamiškės pridygdavo partizanų bunkerių arba piratų slėptuvių, kurias vieni nuo kitų gynė persimaišiusios kaimietukų ir vasaroti suvažiavusių miestiečių gaujos.

Dabar tuometiniai seneliai jau virtę proseneliais (tie, kurie dar sulaukė šių dienų) ir, jei dar nėra atvažiavę pasitikti saulėlydžio į patogius savo vaikų namus miestuose, nebėra pajėgūs suganyti proanūkių būrio. Dabartiniai seneliai – dauguma jau patys miestiečiai, nemaža dalis vis dar dirbantys, o ir tie, kurie jau pensininkai, savo anūkams tegali pasiūlyti prieglobstį tokiame pat daugiabutyje ar, geriausiu atveju, atokvėpį sodų bendrijoje. Neįdomu, suraukia nosį dauguma moksleivių ir vėl įkiša nosį į kompiuterį, kurį išjungia tik išsiųsti į brangias, ne kiekvienai šeimai įperkamas vasaros stovyklas.

Atostogos – visos šeimos rūpestis

Vilniuje augantys broliai Andrius (12 m.) ir Nojus Anskis (7 m.) džiaugiasi pagaliau sulaukę vasaros atostogų ir šalin nustūmę per mokslo metus įkyrėjusius vadovėlius. Tačiau berniukų vasara kelia galvos skausmą jų mamai Linai: ir vėl trijų mėnesių atostogos, ir vėl rūpestis, kaip organizuoti vaikų poilsį. “Pavydžiu savo tėvams – jiems tokių bėdų nekildavo: prasidėjo vasara, ir mudvi su seserimi jau kaime pas senelius. Ir ten – kone visą vasarą, išskyrus trumpas pertraukas pionierių stovyklose ir atostogas pajūryje su tėvais”, – prisimena moteris.

Panašiais prisiminimais galėtų pasidalyti daugelis dabartinių moksleivių tėvų: jų vaikystės vasaros bėgdavo kaime, kuris dabar jau nebepažįstamas jų vaikams. Dauguma senelių iškeliavę anapilin, sodybos arba parduotos, arba virtusios vien vasaros poilsio rezidencijomis, į kurias net ir dabartiniai seneliai užsuka tik tada, kai turi laisvo nuo darbų laiko.

Taip susiklostė ir Linai: jos senelių kaimo nebėra, o tėvai patys dar dirba. Tiesa, jie turi šeimos poilsiavietę sodų bendrijoje netoli Vilniaus – ten berniukai praleis vieną šios vasaros savaitę. Dar savaitė poilsio gamtoje jų lauks pas kitus senelius, tėčio tėvus. “Ir viskas – daugiau poilsio gamtoje šią vasarą vaikams vargu ar galėsiu pasiūlyti”, – apgailestauja moteris. Ji pati neseniai pradėjo dirbti naujoje darbovietėje, tad šią vasarą atostogų neturės, panašiai aplinkybės susiklostė ir berniukų tėčiui.

Panašų galvosūkį – kaip savo vaikui suorganizuoti kuo daugiau poilsio gamtoje – šiuo metu sprendžia ir vienuolikmetės vilnietės Elzės mama Laura. Vieno iš jos pačios vaikystės kaimų jau seniai nebėra, o antrajame tebegyvena 86-erių metų močiutė, pas kurią visada smagu apsilankyti, tačiau ji savo proanūkių be jų tėvų jau nebesugebėtų prižiūrėti.

Todėl Elzės poilsis gamtoje sutaps su jos tėvų atostogomis: liepą mergaitė dvi savaites ilsėsis pajūryje su tėčiu, vidurvasarį – su močiute, o vasaros pabaigoje – su mama. Dar – savaitgaliai ir maudynės ežere šalia šeimos vasarnamio Molėtuose, tačiau ten per savaitę, kol tėvai dirba, vienos moksleivės juk nepaliksi.

Du berniukus auginanti Lina su džiaugsmu prisimena praėjusią vasarą, kai jai pavyko vaikus išsiųsti į ne vieną stovyklą gamtoje. Vyresnėlis Andrius grįžo labai laimingas iš stovyklos Balsiuose Akmenės rajone. Jis, pasak mamos, iki šiol pasakoja apie naktinius žygius, nesibaigiančias maudynes Virvytės upėje, įvairias rungtis ir konkursus. Vėliau abu broliai poilsiavo socialiai remtinų šeimų vaikams skirtoje stovykloje Šventojoje, dar savaitę stovykloje Nemenčinės miškuose abiem savo vaikams mama gavo kaip atlygį iš buvusios darbovietės. “Buvo labai gerai ir man, ir vaikams. Deja, šią vasarą neturiu galimybių sumokėti už turiningą abiejų vaikų poilsį gamtoje”, – apgailestauja mama.

Elzė šią vasarą, kaip ir praėjusią, važiuos į dvi jai labai patikusias stovyklas: Kristinos Piekautaitės šokių studijos “Šoksiukų” stovyklą poilsinėje gražiame gamtos prieglobstyje netoli Vilniaus bei Vilniaus krašto skautų organizuojamą stovyklą “Skautai – neskautams” palapinėse Pabradės rajono miškuose. “Elzei labai patiko abi stovyklos – kaip ir visos mergaitės, ji mėgta šokti, tad šokių stovykla mūsų tvarkaraštyje yra jau ketvirti metai. O pernai iš skautų stovyklos ji grįžo pakerėta laužų, žygių, varžybų ir naujų draugų, nors aš ją ten išleisdama, tiesą sakant, dvejojau, ar savaitė palapinėje, lauko tualetas ir košė iš bendro katilo nebus pernelyg didelis išbandymas mano lepūnėlei”, – dabar jau juokiasi Elzės mama Laura.

Vaikai nori į gamtą

Agentūros “Zigzag Travel” rinkodaros vadovė Daiva Bartusevičiūtė taip pat sako, jog labiausiai tėvai, o ne vaikai jaudinasi, kad stovykla laukinėmis sąlygomis gamtoje gali būti pernelyg didelis išbandymas, tačiau vaikai iš tokių stovyklų paprastai grįžta laimingi ir kitąmet vėl nori į jas važiuoti. “Kai kalba tėvai – jie pabrėžia patogias gyvenimo sąlygas, gerą maistą. O vaikai gerą stovyklą apibūdina kaip tokią, kurioje linksma, yra daug veiklos, sukurta draugiška atmosfera”, – skirtumą pastebi kelialapius į vaikų ir jaunimo vasaros stovyklas pardavinėjančios agentūros atstovė.

Pasak jos, stovyklos, siūlančios poilsį gamtoje, labai populiarios, ypač tos, kurios pasiūlo kažkokią konkrečia stovyklavimo temą: išgyvenimas robinzoniškomis sąlygomis, indėnų papročiai. Pastaraisiais metais ypač populiarėja ir sukarintos vasaros stovyklos gamtoje. “Matyt, ir vaikams, ir tėvams į naudą, kai vaikai stovykloje išmoksta tvarkos ir disciplinos”, – svarsto D.Bartusevičiūtė.

“Gamtoje kiekvienas, nepaisant amžiaus, yra truputį kitoks – paprastesnis ir atviresnis”, – tvirtina Lietuvos skautijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Laima Dagytė.

Visas skautų judėjimas paremtas mokymusi veikiant, ogamta čia laikoma svarbiausia tokio mokymosi aplinka. “Nuo pat skautų judėjimo įkūrimo gamtos pažinimas skautui buvo būdas išmokti bendrumo, įsisavinti bendražmogiškas vertybes”, – pasakoja atstovė.

Pats skautų įkūrėjas britų karininkas Robertas Baden-Powellis yra pasakęs, kad “tiems, kurie turi akis ir ausis, miškas tuo pačiu metu yra laboratorija, klubas ir šventykla”. Todėl ir dabar visa skautų veikla vasarą perkeliama tik į mišką – čia jaunuoliai gali save išbandyti neįprastomis sąlygomis. “Buvimas gamtoje suteikia iššūkių ir nuotykių, kurių niekaip nepatirtum ant miesto asfalto”, – įsitikinusi L.Dagytė.