"Veido" archyvas

Pasak žinomos pasakų tyrėjos Klarisos Estes, pasakos – tai vaistai. Jos turi gydomųjų galių, nors užtenka jų tik klausytis. Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti kokią prarastą sielos spyruoklę. Pasakos iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus…

Išgyvenimai – per istorijos nuotaiką

Visiems žmonėms būdinga pasakoti visokias įdomias istorijas. Jos gali būti tokios įvairios, kaip ir pačių žmonių gyvenimai. Juk ne kartą tikriausiai stebėjote, kaip įtikinamai mes gebame skųstis, kaip išraiškingai piktintis ar impulsyviai džiaugtis…

Žinoma, kai džiaugiamės, mums viskas aplinkui nušvinta vaivorykštės spalvomis, ir įdomi istorija įgauna teigiamos energijos užtaisą. Ir atvirkščiai. Vadinasi, žmogaus vidiniai išgyvenimai gali tapti viena įdomios istorijos pasakojimo (pasakos) formų.

Pasakos mūsų gyvenime

Tai, kaip mes pasakojame vieną ar kitą istoriją, turi daug reikšmės. Mes įsikrauname energijos, kurią įdedame į savo pasakojimą, bet tuo pačiu metu ir atsikratome (iš dalies) neigiamos energijos, kuri gali mumyse tūnoti. Pavyzdžiui, daugeliui aborigenų genčių (gyvenančių ir dabar) prieš medžioklę arba karą (tarp genčių) būdinga pažaisti medžioklę ar karą: jie nusidažo ir persirengia kariais, pašokinėja prie laužo, papasakoja vieni kitiems apie ankstesnes pergales, apie medžiotojų ir karių jėgą, gudrumą, sumanumą. Kam tai daroma? Nes tai įkvepia kovos dvasios, suteikia jėgų, “užprogramuoja” smegenis tam, koks turi būti narsus karys ar sumanus medžiotojas. O svarbiausia, toks žaidimas padeda jiems patikėti savo jėgomis!

Pasirodo, šiuolaikinis civilizuotas žmogus šiuo klausimu nuo aborigenų netoli pasistūmėjo. Prisiminkite, ką darote ruošdamiesi svarbiam gyvenimo įvykiui? Mintyse iš anksto suvaidinate būsimą situaciją, ją apgalvojate, t.y. tarsi repetuojate tai, ką teks išgyventi. Taip tarsi “pajungiate” savo resursus ir potencialą…

Tarsi Gyvenimo vadovėlis

Tradicija sekti istorijas itin sena. Tolimoje praeityje mūsų protėviai, neturėdami televizoriaus, knygų, kompiuterių ir radijo, susėdę aplink laužą pasakodavosi, kaip sekėsi medžioklė, kaip praėjo diena, ką naujo, naudingo ir pamokomo sužinojo. Taip jie atsikratydavo įtampos, įsikraudavo energijos kitai dienai, suplanuodavo būsimus įvykius. Iš tokių istorijų gimdavo ir pasakos, kurios ilgainiui tapo tarsi laikmečio archyvas ateičiai.

Pasakos – informacijai perduoti. Šiandien tokia tradicija perduodama per naujas pasakas, apysakas, romanus, filmus, animacinius filmukus ir pan. Ir visai nesvarbu, kokioje epochoje vyksta tie ar kiti įvykiai ir kokia kalba bendrauja istorijų veikėjai. Svarbu, kad toks procesas ir dabar atspindi mūsų nuotaikas, jausmus, požiūrį į pasaulį, ir tai bus kažkam įdomu ateityje… Tai tarsi Pasikeitimo patirtimi įstatymo įgyvendinimas, kai mes dalijamės patirtimi su kitais ir patys su savimi – žiniomis apie gyvenimą, santykius, nepaprastas situacijas, pergales, pagundas. Vadinasi, pasakos, istorijos, legendos yra tarsi gyvybiškai svarbi informacijos perdavimo kalba. Jos dėka įdomūs siužetai “maitina” mūsų sielą, nukreipia apmąstymų procesą, daro įtaką santykiams, priimamiems sprendimams. Tai kaip Gyvenimo vadovėlis, padedantis realiai priimti savo gyvenimo įvykius, mokantis ištvermingumo ir sėkmingo elgesio modelių.

Pokalbis su žmogaus siela

Žinoma, kiekvienam amžiui yra sava pasaka, savas gyvenimo būdas, savos problemos, jų sprendimo būdai, savi siužetai ir dekoracijos… Tačiau akivaizdu štai kas.

• Pasaka – tai kalba, kuria galima bendrauti su žmogaus siela. Ji gali mokyti, nes joje saugoma informacija apie žmonių ieškojimus, bendravimą, meilės, tikėjimo, tiesos, bendradarbiavimo, savidrausmės, vertės išgyvenimus.

• Veiksminga paslaptis – pasakų, istorijų siužetų pagrindą sudaro paslėpta stresinė situacija, kuri atskleidžia vieno ar kito konflikto įveikimo būdų. Tad ar nevertėtų pakeisti žinomą posakį “Gyvenimas – teatras, o žmogus – jo režisierius”, į “Gyvenimas – pasaka, o žmogus – jos kūrėjas”?

Raktas į pasaką – stebuklas

Norint sukurti savo pasaką, pirmiausia svarbu suvokti, kas skiria realų pasaulį nuo pasakiško. Žinoma – stebuklas! Tai stebuklingi virsmai, prisikėlimas iš mirusiųjų, pabudimas iš ilgo miego, negyvų daiktų sudvasinimas, gyvųjų pavertimas daiktais, ėjimas kiaurai sieną, ateities matymas, laiko valdymas ir (būtinai!) gera pabaiga, suteikianti tikėjimą teisinga pasaulio tvarka.

Kurkite savą pasaką

Ir aborigenams, ir civilizuotam žmogui “įdiegta” ta pati programa – vaidinti svarbius gyvenimo įvykius. Kad ir kaip būtų keista, aborigenai aktyviau naudojasi ja, įvykius atvirai perteikdami jausmais, kūnu ir protu. Tuo tarpu šiuolaikinis žmogus jį supančius įvykius atspindi pasitelkdamas tik protą. Tačiau kas mums trukdo sugalvoti savo pasaką ir aktyviai išgyventi jaudinančius įvykius per jos herojų? Juk taip lengviau pasiektume gyvenimo lygsvarą.

Ką slepia pasakų rūmai

Pamėginkite įsivaizduoti, kad viskas, kas buvo išvardyta, – tai pasakiški rūmai, kuriuose yra trys didelės salės, o jose saugomos žinios, kaip kurti pasaką.

• Pirmoje salėje glūdi vadinamasis Gyvybinės jėgos principas. Jo esmė tokia: jeigu žmogus energingas, turi pakankamai noro gyventi – jis lengvai įveikia sunkumus, jo kelyje atsiranda daugybė pagalbininkų, pasirengusių įvairiais būdais padėti. Pasakos kūrėjo uždavinys – padėti surasti pagrindiniam herojui savo gyvybinės jėgos šaltinį arba kad pats herojus padėtų kitiems pasakų veikėjams surasti tokį šaltinį.

• Antroje salėje rasite Tilto principą. Jo padedamas pasakos kūrėjas, neatitrūkdamas nuo realybės, gali pasinerti į savo vidinį pasaulį, t.y. į savo fantazijas, iliuzijas, norus, jausmus, emocijas ir pan. Pasakos kūrėjo uždavinys – taip suderinti kelionę iš išorinio pasaulio į pasakos herojaus vidų, kad šis žinotų, kaip pritaikyti savo gyvenime patirtį, gautą pačios kelionės metu. Juk žmoguje visuomet susipina išorinis ir vidinis pasauliai. Tai atsiskleidžia per jo santykius su aplinka, su kitais žmonėmis ir gyvūnais, gamta. Svarbiausia yra pati santykių kokybė, gebėjimas mylėti plačiąja prasme. Ir jeigu gyvenime tenka įvairių išbandymų, tai rodo, kad mes turime išmokti nugalėti savo egoizmą. O tada prasideda laimės ruožas.

• Trečioje salėje “gyvena” Kristalo principas. Jis padeda pasakos kūrėjui nagrinėti sudėtingą situaciją ir paslėptą pasakoje gyvenimišką pamoką. T.y. tarsi žvelgtumėte į kristalą su daugybe briaunų, iš kurių kiekviena – kaip galimybė išnarplioti susidariusią situaciją ir kažko pasimokyti. Pasakos kūrėjo uždavinys – padėti pasakos herojui įvairiapusiškai įvertinti situaciją, į kurią jis pakliuvo, arba padėti kitiems pasakos veikėjams ją pamatyti iš įvairių pusių. Taip įgyjamas stebuklingas gebėjimas situaciją matyti “kiaurai”.