Užsienio draudimo bendrovių filialai, veikiantys Lietuvoje, nuo motininių įmonių kardinaliai skiriasi tiek draudimo kultūros filosofija, tiek siūlomų apdrausti rizikų paketais, taikomais žalos atlyginimo principais. Tai atskleidė „Veido“ atliktas tyrimas.

Po ekonominiu sunkmečiu trukusio sąstingio pernai draudimo rinka atsigavo, šiemet dar ūgtelėjo, tad prognozuojama, kad kitąmet gali pasiekti 2007 m. lygį. 2011 m. pasirašytų įmokų suma pasiekė 1,7 mlrd. Lt – 9,5 proc. daugiau nei 2010 m. Draudimo sutarčių taip pat pagausėjo 3,3 proc. O per šių metų tris ketvirčius Lietuvos draudimo rinkos apimtis padidėjo dar 1,3 proc.
Svarbu tai, kad mūsų šalies draudimo rinką augina ne gyvybės draudimas, mat gyvybės draudimo sutarčių kasmet pasirašoma vis mažiau. Štai per šių metų tris ketvirčius gyvybės draudimo sutarčių sudaryta 6,2 proc. mažiau negu per tą patį 2011 m. laikotarpį.
Draudimo rinkos ekspertai aiškina, kad daugelis Lietuvos gyventojų labiau tiki prietarais: pabeldę į medį ar nusispjovę tris kartus per kairį petį tikisi, kad juos nelaimė aplenks, ir nesiima jokių veiksmų galimai rizikai išvengti. Be to, lietuviai linkę nuostolių naštą perkelti ne draudikams, o visuomenei. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto lektorės Aurelijos Ulbinaitės atliktas tyrimas apie draudimo paslaugų vartotojų elgseną patvirtino, kad nelaimingo įvykio atveju lietuviai tikisi sulaukti finansinės ar jai adekvačios pagalbos iš savo šeimos, giminių, valstybinių institucijų ir ne pelno fondų. Tad renkasi ne draudimą, o kitus pinigų kaupimo ir investavimo būdus, tarkim, grynuosius pinigus taupo namie ar banke, investuoja į nekilnojamąjį turtą.
Taigi Lietuva draudimo srityje tebėra visiška autsaiderė. Lietuvos draudikų asociacijos duomenimis, butus yra apsidraudę vos 21 proc. savininkų, gyvenamuosius namus – 53 proc. O štai Švedijoje būstas yra apdraustas 100 proc.
Pagal kitas draudimo rūšis taip pat smarkiai atsiliekame ne tik nuo Vakarų Europos šalių, bet ir nuo artimiausių kaimynų. Vidutinis lietuvis įvairių rūšių ne gyvybės draudimui per metus skiria 327 Lt, estas – 646 Lt, o slovėnas – net 2483 Lt.

Žalų reguliavimas vilkinamas, prisidengiant biurokratiniais trukdžiais

Pasak VU Ekonomikos fakulteto docentės Larisos Belinskajos, palyginti su kitomis šalimis, nedidelį mūsų naudojimąsi draudimo paslaugomis lemia ne tik ekonominė padėtis, draudimo naudos nesuvokimas, bet ir tai, kad pačios draudimo bendrovės per mažai prisideda prie draudimo kultūros formavimosi Lietuvoje.
„Mūsų draudimo įmonės konkuruoja ne siūlydamos kokybišką produktą, bet kaina. O mokėdamas mažesnes įmokas, įvykus nelaimei žmogus gauna ir mažesnę išmoką. Be to, pas mus ilgai trunka žalų reguliavimo procesai, jie vilkinami, prisidengiant įvairiais biurokratiniais trukdžiais, – nurodo L.Belinskaja. – Vakarų Europos šalyse draudikai pinigus iki tam tikros sumos po draudžiamojo įvykio perveda jau kitą dieną ir tik paskui susirenka reikalingus dokumentus apie jį.“ Taip jie esą taupo žalų reguliavimo sąnaudas ir saugo savo reputaciją.
Europos Sąjungos šalyse senbuvėse žalų reguliavimas sudaro tik 5 proc. draudimo įmokos, o Lietuvoje net – 30 proc., nes draudžiama nuo standartinių rizikų, žmonės neišsiaiškina, kokiais atvejais draudimas negalios, todėl įvykus nelaimei dažnai tarp draudiko ir kliento kyla ginčas dėl išmokos sumos.
Be to, L.Belinskajos žodžiais, mūsų šalyje veikiančios draudimo bendrovės mano, kad daugelis klientų yra sukčiai, įvykus nelaimei ne tik siekiantys atgauti tai, kiek įmokėjo įmokų, bet norintys ir uždirbti. Tad draudikai dar gaišta laiką, itin atidžiai tikrindami, ar prašoma išmokėti suma nėra nepagrįstai per didelė. „Šimtametes draudimo tradicijas turinčiose šalyse vadovaujamasi filosofija, paremta pasitikėjimu, o pas mus – atvirkščiai“, – apibendrina draudimo ekspertė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.