"Veido" archyvas

Įvairiuose Lietuvos universitetuose stipriai skiriasi studijų sąlygos, atmosfera, dėstytojų ir studentų santykiai, taip pat bibliotekų turinys

Ir dėstytojai, ir studentai sutaria, kad mokantis universitetuose svarbios ne tik studijų programos, kurios geros daugelyje aukštųjų mokyklų, bet ir mokymosi metodai, dėstytojai bei sąlygos. O šiuo požiūriu Lietuvos universitetai vieni nuo kitų skiriasi kaip diena ir naktis.

“Dėstytojai į mus žiūrėjo nerimtai, nes nieko iš mūsų nesitikėjo. Egzaminui galėdavai pasiruošti per valandą, važiuodamas į jį autobusu”, – be didelio entuziazmo inžinerijos studijas VGTU prisimena Eduardas Gvozdas, kuris po metų pakeitė universitetą ir šiuo metu VU studijuoja fiziką. Tiesa, jis negali pasakyti, kad dabartiniam universitetui neturi jokių priekaištų, nes bėdos esančios tos pačios. “Tik kad jų VU gerokai mažiau nei VGTU. Čia bent jau dėstytojai tikisi, kad mes, fizikai, tapsime mokslininkais, todėl nežiūri į mus atmestinai”, – du pagrindinius skirtumus tarp VGTU inžinerijos ir VU fizikos katedrų atskleidžia E.Gvozdas.

Būsimasis fizikas pabrėžia, kad lengviausia palyginti ne pačius universitetus, o atskirus jų fakultetus. Jam pritaria ir kitas pašnekovas – VDU integracinės komunikacijos magistro laipsnio siekiantis VU vadybos bakalauras Tomas Keršys.

“Kas gerai viename universitete, blogai – kitame. Visi jie specializuojasi ir turi silpnesnių bei stipresnių pusių”, – paprašytas palyginti universitetus atsargiai pradeda būsimasis magistras. Jis sako manąs, kad jei renkiesi studijuoti teisę, tai geriausia daryti M.Romerio universitete, jei matematiką – geriausia rinktis KTU. Istorijos mokslams, vaikino nuomone, tinkamiausias VU, matematikos – KTU, na, o komunikacijai studijuoti be konkurencijos esą verta rinktis VDU.

Paklaustas, ar yra patenkintas tuo, kur ir ką šiuo metu studijuoja, vaikinas atsako jau be užuolankų – taip, VDU studijų kokybė jam atrodo nepalyginamai geresnė nei VU. Ir ne tik lyginant fakultetus. Skiriasi ir atmosfera, studentų ir dėstytojų santykiai, abiejų universitetų įvaizdis.

“VDU iš tiesų turi savo aurą. Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Egidijus Vareikis”, – pirmą įspūdį apie VDU atskleidžia buvęs šio universiteto psichologijos studentas, vėliau ISM vadybą studijavęs bei pats čia reklamos discipliną dėstęs Andrius Verseckas. Abu universitetus pažinęs iš vidaus, A.Verseckas tarp jų mato nemažai skirtumų. Pats pagrindinis – lankstumas ir požiūris į studentą, kuo prieš kelerius metus ISM pasigirti galėjo, o VDU – ne.

Jo vertinimu, bent jau prieš keletą metų ISM geriau sprendė tiek organizacinius, tiek su struktūra susijusius klausimus, o VDU būta daugiau biurokratijos. “Štai diplomų įteikimo dieną VDU sužinojau, kad jo negausiu, nes turiu skolą, nors prieš tai dekanas gulė kryžiumi tikindamas, jog dėl to nebus jokių bėdų, kreditų turiu užtektinai ir net per daug. Kai paskutinę minutę paaiškėjo, kad bėdų vis dėlto esama, rektorius Vytautas Kaminskas pareiškė: “Brolyti, jei kažkas nepatinka, gali kreiptis į teismą”, – pasakoja A.Verseckas, kuriam toks požiūris į studentą ISM atrodo sunkiai įsivaizduojamas.

Svarbiausia – dėstytojai

“Vis dėlto svarbiausia yra dėstytojai ir jų darbo kokybė. Ne administracija ir jau tikrai ne programos. Juk gerą programą galima sudaryti per dvejus metus”, – įsitikinęs A.Verseckas.

Žinoma, neišvengiama ir kraštutinumų. Štai ISM stengiasi pasamdyti kuo geresnių dėstytojų, pavyzdžiui, iš užsienio, ir tuomet pritraukti daugiau studentų, kurie leidžiasi į savotišką dėstytojų medžioklę. Bet tai greičiau ISM privalumas, o ne trūkumas. Daug blogiau, kai studentus moko sustabarėję, nuobodūs, be savo dėstomo dalyko, patys daugiau niekuo nesidomintys, niekur nesistažuojantys dėstytojai.

“Juk viskas iš tiesų priklauso nuo dėstytojo”, – pritaria ir T.Keršys. Jis sutinka, kad ir VU yra dėstytojų, kurie yra stažavęsi, tarkime, JAV, ir įdomiai, nenuobodžiai veda paskaitas. Bet ten trūksta tarptautinių lektorių, o paskaitos, palyginti su VDU, primena posovietinį stilių.

“Pirmas dalykas, kodėl man nepatiko mokytis VU, – tai auditorinio tipo paskaitos. Komunikacija vyksta viena kryptimi – iš dėstytojo į studentus. Vienintelė galimybė bendrauti su dėstytoju – seminarai”, – priekaištų negaili T.Keršys.

Tuo tarpu įspūdžiai iš VDU jau visai kitokie. Rinkos tyrimų specialistu dirbantis vaikinas tikina, kad šiame universitete, net jei paskaita “srautinė”, joje vis tiek išlieka daug bendravimo ir, paties vaikino žodžiais tariant, interaktyvumo.

“Manau, kad M.Romerio universitete atmosfera laisvesnė, dėstytojai ragina klausti ir diskutuoti. O studijuodamas VU pastebėjau, kad čia dėstytojai reikalauja daug daugiau disciplinos ir pagarbos. Tikrai bijodavome ko nors paklausti”, – savo paties teisės studijas VU prisimena dabar profesorius, M.Romerio universiteto Filosofijos, teisės ir istorijos katedros vedėjas Darijus Beinoravičius. Skirtumus tarp VU ir M.Romerio universiteto jis trumpai apibūdina taip: “VU galbūt reikliau, o M.Romerio universitete – patogiau studentui”.

Dar vienas skirtumas, kurį pašnekovai pastebi ėmę lyginti skirtingus universitetus, – tai dėmesys studentui. “VU studentas tarsi sutrikęs, vienintelis būdas ką nors susižinoti – tai susirašinėti su bendrakursiais, nes nei dėstytojai, nei dekanatas nelinkę komunikuoti”, – nusivylimo priežastis aiškina T.Keršys. Tuo tarpu VDU su dėstytojais esą galima bendrauti ne tik gyvai, bet ir prisijungus prie interneto sistemos – dėstytojai raštu atsako į visus studentų klausimus, o tuos atsakymus mato ir visi kiti prisijungusieji.

Beje, net keli “Veido” pašnekovai VU pastebėjo nuoširdumo stygių. “VDU gali studijuoti ne tik auditorijose, bet ir už jų ribų – klausti, tartis, diskutuoti su dėstytojais. O VU visuomet atrodo, kad dėstytojas nori kuo greičiau baigti darbą ir bėgti namo”, – prisimena T.Keršys.

VDU dėstytojai esą apskritai su studentais bendrauja kaip lygūs su lygiais, o VU juntama tokia nuostata: “Aš – viskas, o tu niekas, skaityk mano knygas ir tylėk”. Apibendrindamas T.Keršys VU trumpai apibūdina taip: sustabarėjęs ir nenorintis keistis. O VDU jam asocijuojasi su europiniu lygiu.

Tokį pat įspūdį apie VU susidarė ir prieš tai VU TSPMI, o vėliau ISM studijavusi Dovilė Lapytė. “ISM labiau bendrauja, labiau motyvuoja, labiau su praktika susieja, literatūros neperkrauna, skatina mąstyti. O TSPMI viskas priklauso nuo konkretaus dėstytojo. Tie, kurie jaunesni, tų ir bendravimas lankstesnis. Bet dažniausiai seminarai čia būdavo nuobodūs, o bendravimas biurokratiškas”, – studijas valstybiniame ir privačiame universitete lygina dabar savo verslu užsiimant mergina.

Trisdešimties metų senumo vadovėliai

Dar viena bėda – mokymasis iš senų vadovėlių. “Aš nesupratau ir jau tikriausiai nesuprasiu, kodėl VU mokomasi iš senų vadovėlių, kuriuos tie patys dėstytojai ir parašė, – stebisi T.Keršys ir pasidalija prisiminimais: – VU tam tikrų dalykų, tarkime, apie monetarinę politiką, teko mokytis iš senų vadovėlių, nors buvo aišku, kad už auditorijos durų realijos jau visai kitokios. Dėstytojai nė nesivargino atnaujinti medžiagos ar savo programų”.

Tuo tarpu VDU tendencijos, T.Keršio pastebėjimu, visiškai kitokios. Mat čia studentai gauna naujausią medžiagą, naujausius vadovėlius ir, svarbiausia, daugybę informacijos, sudėtos į duomenų bazę.

Tiesa, tai, kad studentai priversti mokytis iš pasenusių vadovėlių, – ne vien VU bėda. Palyginti su kitais universitetais, čia padėtis nėra pati blogiausia. Štai E.Gvozdas aiškina, jog VGTU vadovėlių klausimas irgi nedžiugina. “Viena vertus, juos suprantu – teorijos keičiasi lėtai, matematikos galima mokytis ir iš senesnės medžiagos. Bet senuose vadovėliuose aprašomos situacijos, kurių tikrovėje jau nebesutiksi”, – sako vaikinas.

“Tai itin būdinga visiems technologijos mokslams”, – neabejoja ir Žilvinas Martinaitis, Viešosios politikos ir vadybos instituto atstovas, kurio iniciatyva neseniai buvo atlikta iki šiol bene didžiausia Lietuvoje absolventų apklausa. Ji atskleidė, kad studentai iš tiesų dažnai mokosi iš keliolikos metų senumo vadovėlių, kuriuose pateikiamos žinios – iki 30 metų senumo.

Prof. D.Beinoravičius pastebi, kad VU esama programų, kur vadovėlių iš viso nėra. “Nežinau, kaip jie ten mokosi”, – stebisi ponas Darijus ir čia pat pabrėžia, kad visuose universitetuose yra ir silpnesnių, ir stipresnių pusių, bet kalbant, tarkime, apie teisę, M.Romerio universitetas, palyginti su VU, leidžia kur kas daugiau naujų vadovėlių.