Europoje ir JAV įsibėgėja universitetų stambėjimo vajus. Į šį traukinį, riedantį inovacijų, didesnio finansavimo ir išlaidų taupymo link, mėgins įšokti ir Lietuva: Vyriausybės suburta darbo grupė jau netrukus pateiks siūlymus, kaip įgyvendinti šalies universitetų tinklo optimizavimą. Išvakarėse „Veidas“ siūlo panagrinėti geriausius Vakarų universitetų jungimosi pavyzdžius.

Rima JANUŽYTĖ

Jungimosi vajus

Europoje per pastaruosius 15 metų įvyko apie 100 aukštųjų mokyklų susijungimų – tiek jų užfiksavo Europos universitetų asociacija (EUA). Daugiausiai – Prancūzijoje (16), Jungtinėje Karalystėje (11) ir Estijoje (11). Lietuvoje kol kas yra įvykęs tik vienas universitetų susijungimas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos.

Vienas pirmųjų universitetų susijungimų įvyko Ispanijoje – 1990-aisiais susijungus dešimčiai Barselonos apylinkėse veikusių šalies aukštojo mokslo ir tyrimų institucijų, buvo įsteigtas privatus pelno nesiekiantis Ramono Llullo universitetas.

Bet tai buvo tik pradžia. Tikrosiomis universitetų jungimosi pradininkėmis ir įkvėpėjomis Europoje tapo Estija ir Danija. Štai Talino universitetas po savo sparnu priėmė aštuonis mažesnius institutus ir kolegijas, o iš viso aukštojo mokslo įstaigų per dvylika metų (2000–2012 m.) Estijoje sumažėjo nuo 41 iki 29.

Danijoje universitetų sumažėjo nuo 12 iki aštuonių, o vyriausybiniai tyrimų centrai buvo integruoti į universitetų tinklą siekiant padidinti Danijos aukštojo mokslo ir tyrimų konkurencingumą pasaulyje. Kaip pastebi EUA vadovas Thomas Estermannas, būtent Danijoje prasidėjusios permainos švietimo sektoriuje paskatino vajų visame žemyne.

Ir ši tendencija ne tik neslopsta, bet ir įgauna pagreitį. Pavyzdžiui, Velse 2010–2013 m. įvyko trys stambūs susijungimai, iš esmės pakeitę visą tenykštę švietimo sistemos struktūrą. Tas pats įvyko ir Graikijoje, kur ekonominės krizės įkarštyje susijungė kelios švietimo įstaigos, o kai kurios buvo uždarytos.

Pavieniai universitetai susijungė ir Čekijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovakijoje.

Kai kuriose šalyse universitetų jungimasis vyko kaip sisteminė reforma: be jau minėtos Danijos, taip įvyko Suomijoje, Latvijoje, Vengrijoje. Na, o ryškiausios permainos palietė Belgijos ir Prancūzijos aukštojo mokslo institucijas. Antai 2009–2011 m. universitetų tinklas iš esmės persitvarkė Belgijoje, tiksliau, prancūzakalbėje šios šalies dalyje. Jos pėdomis po poros metų pasekė Flamandija, kurioje įsisteigė vadinamosios universitetų asociacijos, o štai Prancūzijoje keli stambesni universitetų susijungimai padėjo atsirasti „universitetų bendruomenėms“.

Universitetų komunos

Vadinamosios universitetų bendruomenės Prancūzijoje – tai savotiškos „skėtinės“ universitetų komunos, kurių narės vos panorėjusios gali jungtis ir formuoti stambesnes aukštojo mokslo institucijas. Ir nieko nuostabaus, kad tokį norą pareiškia vis daugiau institucijų.

Nuo 2013 m. 12 iš 30 visų Europoje įvykstančių universitetų susijungimų fiksuojama Prancūzijoje. Vienas stambiausių – Paryžiaus-Saklėjo federalinis universitetas (Paris-Saclay federal university), kuriam priklauso aukštai vertinama Politechnikos mokykla (École Polytechnique), Europos verslo mokykla HEC bei Pietų Paryžiaus universitetas (Université Paris-Sud).

Strasbūro universitetas – dar vienas iš kelių pirmųjų, tarp kurių yra Bordo ir Marselio universitetai, sėkmingai pasinaudojusių nauja Prancūzijoje įsigaliojusia tvarka. Įsteigtas 2009-aisiais sujungus tris aukštojo mokslo įstaigas, šis universitetas dabar laikomas prestižiniu ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Šis universitetas yra puikus pavyzdys, kai keli universitetai, netgi prieš tai aršiai konkuravę, nusprendžia susijungti aiškiai suprasdami būsimą naudą.

Įdomu tai, kad apie susijungimą pradėjo galvoti net du patys prestižiškiausi Prancūzijos universitetai – Sorbonos bei Pierre‘o ir Marie Curie (UPMC) universitetai. Toks susijungimas grąžintų juos prie ištakų: juk Paryžiuje nuo pat 1150 m. veikė viena mokslo institucija, padalyta tik 1968-aisiais po studentų riaušių. Tuomet Prancūzijos valdžia Paryžiaus universitetui leido „iširti“ ir atsirasti trylikai autonomiškų universitetų, iki šiol vadinamų „Paryžius 1“, „Paryžius 2“, „Paryžius 7“ ir t.t.

Dabar, matydami tokio atsiskyrimo trūkumus, šių universitetų rektoriai sutartinai kalba apie susijungimą ir aiškina, kad net jei prarastų savo postus, vis tiek palaikytų tokią iniciatyvą, nes geriau vienas labai stiprus, nei trylika pusėtinų ar ribotų dėstomomis disciplinomis.

Payžiaus-Sorbonos universiteto prezidentas prof. Barthelemy Jobert‘as susijungimo atžvilgiu nusiteikęs itin entuziastingai. „Viliuosi, kad bus sukurtas galingas tarptautinis tyrimų universitetas, kuriame bus dėstomos visos disciplinos ir kuris galės konkuruoti su galingiausiais pasaulio universitetais. Taip Prancūzijoje atsiras visai kito lygio universitetas“, – sako profesorius.

Mąstančiųjų taip kaip jis švietimo sektoriuje daugėja visoje Europoje. Skaičiuojant bendrai, 2012 m. Europoje susiformavo aštuoni superuniversitetai, arba universitetų klasteriai, 2013 m. – dvylika, 2014 m. – jau keturiolika.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m