Jei ne artėjantys rinkimai į Europos Parlamentą, į kurį patekti norėtų beveik pusė dabartinio Ministrų kabineto narių ir antra tiek įtakingų Seimo veikėjų, pinigų skubiam ginkluotės pirkimui tikrai atsirastų kelis kartus daugiau, nei dabar siūlo Vyriausybė.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, kuriame valstybės vadovė skyrė itin daug dėmesio Lietuvai iškilusiai karinei grėsmei, davė pirmųjų, tegu ir nedidelių, rezultatų: politinės partijos nustojo blaškytis ir sutarė, kad NATO standartus siekiantis krašto apsaugos finansavimas – 2 proc. bendrojo vidaus produkto – bus pasiektas iki 2020 metų. Būtent tada, kada ir reikalavo prezidentė, sakydama: „Esame pajėgūs per artimiausius penkerius metus pasiekti 2 proc. finansavimą šalies gynybai. Nėra kito kelio – kol ateis pagalba, mes patys turime gebėti apsiginti.“
Akivaizdu, kad jei ne D.Grybauskaitės spaudimas, tokio susitarimo arba nebūtų, arba įsipareigojimo deramai finansuoti krašto apsaugą vykdymas būtų nukeltas į neįžvelgiamus tolius, kaip iš pradžių ir siūlė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, pirminiame dokumento projekte įrašęs 2026-uosius. Nebe pirmus metus nuosekliai nuginkluoti kariuomenę siekiantis J.Olekas šiuo savo siūlymu perspjovė netgi Darbo partijos atstovus, siūliusius rimtą krašto apsaugos finansavimą pasiekti 2021–2022 m., ar premjerą Algirdą Butkevičių, minėjusį 2023-iuosius.
Tai, kad labiausiai prieš kariuomenės finansavimą yra nusiteikę socialdemokratai ir jų skirtas krašto apsaugos ministras, stebinti neturėtų – socialdemokratų neapykanta Lietuvos kariuomenei turi gilias šaknis ir siekia vadinamąjį pakaunės savanorių maištą 1993-iaisiais. Kaip vėliau išaiškėjo, tuo metu aplink prezidentą Algirdą Brazauską sukęsi veikėjai bandė jį įtikinti, esą „savanoriai jam jau nulieję kulką“, tad būtina juos sutriuškinti jėga, panaudojant VRM vidaus kariuomenės dalinius. Nors tuomet dėl Seimo įsikišimo jėgos panaudojimo pavyko išvengti, pokomunistinės LDDP, vėliau virtusios socialdemokratais, nemeilė krašto apsaugai ir savanoriams buvo užprogramuota visiems laikams.
Kartais kyla mintis, kad netgi dalies jų nuoširdžios pastangos pasiekti Lietuvos narystę NATO gimė iš tos pačios baimės ir suvokimo, jog, tapus Aljanso nariais, kariuomenę bus galima sumažinti iki minimumo, taip minimizuojant ir naktines baimes, kad ateis antrasis generolas Plechavičius ir surengs dar vieną žygį prieš bolševikus. Nežinau, kiek ši mintis teisinga, bet faktas, kad karščiausias tuomečio kariuomenės vado generolo Jono Kronkaičio „trijų brigadų“ teritorinės gynybos kariuomenės koncepcijos priešas ir kariuomenės, kaip NATO ekspedicinių pajėgų dalies, šalininkas buvo socdemų skirtas ministras Linas Linkevičius. O išlaidas krašto apsaugai socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė ėmėsi mažinti dar 2003 m., iš karto, kai Lietuva gavo oficialų kvietimą prisijungti prie NATO, tad nebereikėjo stengtis atitikti narystės kriterijų.
Nuo tada socdemų požiūris į krašto apsaugą ir jos finansavimą tapo šizofreniškas: viešumoje nuolat buvo iškilmingai įsipareigojama siekti 2 proc. BVP (2005 m. Gediminas Kirkilas žadėjo, kad 2014 m. šis reikalavimas bus įgyvendintas), o tikrovėje finansavimas tolydžio mažėjo. Požiūrį į Lietuvos apsaugą geriausiai rodo tai, kad 2008-aisiais (tuo metu KAM ministras buvo J.Olekas), kai prasidėjo Rusijos agresija Gruzijoje, paaiškėjo, jog kariuomenė neturi jokių Lietuvos gynybos planų. Reikalauti, kad NATO parengtų Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, gynybos planą, pradėta irgi tik 2009 m., kai valdžioje socialdemokratų nebeliko.
Tačiau planai planais, bet jų įgyvendinimui reikalingi ginklai ir pinigai jiems pirkti, kurių neliko, nes socdemų vadovaujama KAM 2006–2008 m. už 508 mln. Lt pripirko laivų, transporto lėktuvų ir šarvuotų sunkvežimių. Paskutinis 190 mln. Lt kontraktas 2008-ųjų lapkritį ministro J.Oleko teikimu premjero (ir buvusio krašto apsaugos ministro) G.Kirkilo Vyriausybės pasirašytas jau žinant ir apie Lietuvą ištikusią finansinę krizę, ir apie ministerijos specialistų nepritarimą tokiam nebūtinam krašto gynybai pirkiniui. Mat nors kontraktus sudarė socdemų Vyriausybė, pinigų jiems apmokėti teko surasti jau į valdžią atėjusiems konservatoriams.
Po ketverių metų, 2012-ųjų rudenį, tas pats J.Olekas sukėlė Seime didžiulį triukšmą ir užblokavo jau konservatorių Vyriausybei baigiant kadenciją parengtą sandorį pirkti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnius iš ES paramos lėšų. Dabar, vėl tapęs ministru, J.Olekas perka tuos pačius sraigtasparnius, tačiau nebe už ES paramą, o už pinigus, skirtus krašto apsaugos Sausumos pajėgoms, nors šioms pinigų trūksta netgi tokioms smulkmenoms, kaip įvorės sunkiesiems kulkosvaidžiams ant šarvuočių tvirtinti.
Vien savos kariuomenės baime ir pagieža politiniams varžovams tokio elgesio paaiškinti nebeįmanoma, tuolab kad socdemai siūlymams skubiai didinti kariuomenės finansavimą spyriojosi netgi po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, okupavo Krymą, o Lietuvos pašonėje esančioje Kaliningrado srityje mėnesį laiko išskleistą kariuomenę, galinčią bet kuriuo momentu įsiveržti į mūsų šalį. Tik po galingos visuomenės kritikos bangos J.Olekas ir A.Butkevičius pasiryžo už keliasdešimt milijonų nupirkti nešiojamųjų priešlėktuvinių raketų “Grom”, nors kariuomenei reikia dar ir prieštankinės ginkluotės, ir šaudmenų, kūno šarvų, ir daugybės kitų dalykų. Netgi į kariuomenę plūstantiems savanoriams apmokyti pinigų nėra.
Vyriausybė sako: pinigų nėra iš ko paimti, per porą metų padidinti kariuomenės finansavimą iki 2 proc. BVP neįmanoma. Keista – teisėjų, valstybės politikų ir tarnautojų atlyginimams didinti šiemet 250 milijonų Vyriausybė rado, 30 milijonų dėl mokinių stygiaus nykstančioms provincijos mokykloms Vyriausybė rado, premjeras dabar žada 200 milijonų „kaikariams“, kurie gali patirti nuostolių dėl sankcijų Rusijai. O štai kariuomenei, kuri šiuo metu išskleista ties Lietuvos pasieniu ir laukia Rusijos puolimo, socialdemokratai pinigų neranda ir rasti nenori.
Gal todėl, kad už pinigus krašto apsaugai balsų per Europos Parlamento rinkimus nenusipirksi, o štai „kaikariai“ mielai balsuos ir už buvusį krašto apsaugos ministrą G.Kirkilą, ir už esamą J.Oleką, kurie neleido atiduoti pinigų kariams.

Kariuomenė, išsiskleidusi Kaliningrado pasienyje, ruošiasi atremti Rusijos puolimą, bet socialdemokratai galvoja ne apie krašto apsaugą, o apie rinkimus į Europos Parlamentą.