"Veido" archyvas

Genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir alus tarpusavyje nedera. Tačiau kas labiau dera prie senamiesčio?

Naujausioje vizijoje, kaip priversti valstybės įstaigas neišlaidauti patalpoms, kraustymasis iš brangiausių sostinės vietų nenumatytas.

Sostinės senamiesčio širdyje, Rotušės aikštėje, gurkšnojantieji kavą ar alų kartu gali susipažinti su mūsų tautos tremties istorija. Staliukai pramogautojams pastatyti ties Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vitrina su knygomis apie mūsų tautos netektis. “Davėme kavinei sutikimą statyti čia staliukus, bet nemanėme, kad jie bus taip arti pastato. Jau šiek tiek pastūmė, kad neužgožtų mūsų iškabos”, – sako centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys. Jis prognozuoja, kad kitąmet, ko gero, centras tokio leidimo kavinei nebeduos.

Tačiau dar didelis klausimas, kas ne vietoje – kavinės staliukai ar Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. V.Lukšys į klausimą, ar ir pačiam centrui čia patogiausia vieta, atsakė, kad to nė nesvarstantysią: erdvios, apie 600–700 kv. m patalpos centrui skirtos tik restauravus šį pastatą, jas įstaiga valdo patikėjimo teise, tad kokių dar gali būti pretenzijų?
Gal bent jau pastatas kuo susijęs su genocidu ar rezistencija? V.Lukšio žiniomis – niekuo.

Rotušės aikštėje ir jos prieigose tokių vakarietiškiems senamiesčiams nebūdingos paskirties įstaigų – ne viena. Čia, pavyzdžiui, įsikūrusios net trys Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) priklausomybės institucijos – Higienos institutas, Lietuvos bioetikos komitetas ir Ekstremalių sveikatai situacijų centras. Kodėl šios įstaigos turėtų būti įsikūrusios būtent ten, kur brangiausias nekilnojamasis turtas, o pageidaujančiųjų jį įsigyti ar išsinuomoti už didžiulę kainą tikrai netrūksta? Ar valstybė tikrai turtingesnė už turčius? Galų gale ar tikrai prestižinės sostinės vietos – Senamiestis, centras, Žvėrynas – pačios patogiausios vietos valdininkų biurams?

Valdžios prospektas

Trylika iš keturiolikos ministerijų, kaip ir, suprantama, Vyriausybė, Seimas bei Prezidentūra, įsikūrę pačiame miesto centre ar Senamiestyje. Vienintelė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – atokiau, bet ir tai nutolusi nuo Senamiesčio tik per porą kvartalų. O Gedimino prospektą pagal valdžios įstaigų koncentraciją galima vadinti tiesiog valdžios prospektu, valdiškų įstaigų iškabos kabo ant kas kelinto namo šalia Gedimino prospekto. O kur dar įvairios organizacijos, partijos, asociacijos ir t.t., ir pan., kurioms valstybė yra perdavusi savo turtą valdyti patikėjimo teise.

Tačiau šios patalpos senos, todėl neprilygsta moderniems biurams, o kiek dar kainuoja jų remontas. “Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos neturi tikslo būtinai išlaikyti patalpas Senamiestyje – atsiradus ekonomiškesniam variantui būtų priimamas atitinkamas sprendimas. Be to, dauguma įstaigų valdo patalpas panaudos / patikėjimo teise – tai reiškia, kad nuomos mokesčio nėra, reikia mokėti tik už komunalines paslaugas. Atsisakius šių patalpų, tektų ieškoti kitų nuomos pagrindu, atitinkamai didėtų išlaidos patalpoms išlaikyti”, – informuoja SAM Ryšių su visuomene skyrius.

Štai turto patikėjimo teise Vilniaus visuomenės sveikatos centras Vilniaus g. valdo per 1,4 tūkst. kv. m patalpas, Ekstremalių sveikatai situacijų centras Didžiojoje g. – 590 kv. m. O Valstybinė medicininio audito inspekcija prie SAM patalpas Smetonos g. nuomojasi. Jų bendras plotas beveik 522 kv. m, nuomos kaina – 15 Lt už kv. m ir 7,37 Lt už komunalines paslaugas. Bet dar neseniai ji buvo kur kas didesnė: Valstybės kontrolė barė šią instituciją, kad ji 2007 m. penkeriems metams susiderėjusi nerealią kainą – 52 Lt už kv. m. Tokių pavyzdžių valstybės auditoriai atrado daugybę, ir dažniausiai prestižinėse vietose.

O kiek galima sutaupyti, rodo Informacinės visuomenės komiteto prie Susisiekimo ministerijos pavyzdys: mažėjant tarnautojų jie atsisakė ankstesnių patalpų nuomos ir persikėlė į ministerijos kitos įmonės – Lietuvos pašto patalpas, taip sumažindami išlaidas patalpoms išlaikyti beveik 30 proc.

Ar be valdininkų centras numirtų

Ar valstybinių įstaigų koncentracija prestižiniuose mikrorajonuose – europinis standartas, ar anomalija? “Valstybės įstaigos turi būti įsikūrusios ten, kur tai būtų ekonomiškai pagrįsta. Tačiau jei iš Gedimino prospekto iškeltų visas institucijas, jis mirtų, nes daugiausia valdžios žmonės palaiko čia įsikūrusias kavinukes”, – mano Valstybės turto banko (VTB) valdybos pirmininkas Arnoldas Burkovskis.

Negeras ir kitas kraštutinumas: nesinori, kad Vilnius primintų Vienos centrą, kuriame vieni biurai, tad vakare po darbo valandų dirbtinai bandoma imituoti gyvybę – biuruose paliekamos neišjungtos šviesos.

Kol kas lengviau išvardyti valstybės institucijas, kurios įsikūrusios ne sostinės centre. Per pastaruosius kelerius metus bene didžiausios kraustytuvės buvo, kai Vilniaus savivaldybė, pardavusi pastatą Gedimino prospekte, išsikėlė kitapus Neries, Generalinė prokuratūra iš A.Smetonos g. – į Rinktinės g., kiek anksčiau “Sodra” – į Laisvės prospektą.

Antra vertus, štai Generalinė prokuratūra išsikraustė, o jos buvęs pastatas miesto centre tuščias jau pustrečių metų. A.Burkovskis sako, kad besidominčiųjų juo yra, štai neseniai domėtasi galimybe čia įkurdinti viešbutį. Tačiau pagal Vilniaus savivaldybės reikalavimus būtina įrengti automobilių stovėjimo vietą, o tai fantastiškai brangiai kainuoja.

“Ober-Haus” nekilnojamojo turto bendrovės vadovas Lietuvoje Vytas Zabilius mato kitą išeitį: “Pasaulyje, atvirkščiai, svarstoma, kaip mažinti automobilių stovėjimo vietų, kad žmonės naudotųsi visuomeniniu transportu. Centre, Senamiestyje numatytos koncentruotos vietos automobiliams laikyti ir investuotojai, kurie perka čia pastatą, turėtų prisidėti prie tų daugiaaukščių automobilių laikymo statinių ir juose išpirkti vietas būsimiems pastato gyventojams. O savivaldybės taip įgytų finansavimo šaltinį.”

V.Zabiliaus įsitikinimu, Senamiestis, centras neturi būti administracinių pastatų mikrorajonai – čia turėtų būti viešbučiai, gyvenamieji namai, butikai, kavinukės. Ir be valdininkų centras tikrai neišmirtų, nes norinčiųjų čia įsigyti būstą tikrai netrūksta, o investuotojai, taip pat ir iš užsienio, domisi galimybe nusipirkti net iki 20–30 tūkst. kv. m plotus viešbučių kompleksams įrengti.

Specialistas pabrėžia, kad valdžios įstaigų koncentracija centre ir Senamiestyje dabar būtent ir kelia transporto spūsčių, automobilių statymo problemų, nes valstybės įstaigos “akumuliuoja” didelį skaičių darbuotojų ir nemažai interesantų, o juk didžioji gyventojų koncentracija – ne centre ar Senamiestyje.

Valdžią – į priemiesčius

V.Zabiliaus įsitikinimu, miesto pakraštyje, pavyzdžiui, prie būsimo vakarinio aplinkkelio, galima sėkmingai pastatyti naują valstybės institucijų pastatų kvartalą, kokie gana populiarūs pasaulyje. Privažiuoti patogu, visuomeninis transportas bus, be to, Justiniškėse, Pašilaičiuose, Viršuliškėse, Fabijoniškėse, Perkūnkiemyje gyventojų koncentracija didžiausia Vilniuje, tad didelei daliai ir darbuotojų, ir klientų nereiktų belstis į centrą.

“Ar šiandien pardavus kurios nors Gedimino prospekte esančios ministerijos pastatą užtektų lėšų naujam miesto pakraštyje? Taip”, – garantuoja “Ober-Haus” vadovas. Jis tikina, kad per dvejus trejus metus įmanoma suprojektuoti, suderinti ir pastatyti pastatą koncesiniu būdu. Tačiau užsienyje valstybinės institucijos pastatus dažniausiai net nuomojasi. O miestų centruose lieka tik tos valstybinės institucijos, kurios susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu.

A.Burkovskis matęs tokį vyriausybinių institucijų kompleksą Astanoje. “Jie gali sau tai leisti. Be abejo, tai būtų postūmis ir ekonomikai. Antra vertus, tada tame mikrorajone sukiltų nekilnojamojo turto, kavinių kainos ir grįžtume prie diskusijos, ar ne per brangioje vietoje įsikūrė valdžia”, – svarsto A.Burkovskis. Bet jei patalpos būtų nuomotos, nekiltų didelių sunkumų jas vėl perkelti į pigesnes.

Dabar mūsų valstybė – tikra nekilnojamojo turto magnatė, nors lig šiol nežino tikslaus savo turtų dydžio. Valstybės turto fondo duomenimis, valstybės institucijos (be valstybės įmonių) valdo 3,3 mlrd. Lt likutinės vertės nekilnojamąjį turtą, be to, nors ir pati jį nuomoja, yra išsinuomojusi apie 42 tūkst. kv. m, gavusi pagal panaudos sutartį – apie 592 tūkst. kv. m. Tiesa, VTF Turto valdymo informacinių sistemų skyriaus viršininkas Renaldas Vilkancas pabrėžia, kad tai turto valdytojų pateikti duomenys ir jų rinkimas dar nesibaigė, o duomenys nėra patikrinti. TVF neturi informacijos apie turimų patalpų plotą.

Vis dėlto klausimas, tiesa, kol kas retorinis: ar reikėtų tiek patalpų valstybės institucijoms, jei už kiekvieną kvadratinį metrą tektų mokėti? Atsakymo į šį klausimą galima sulaukti po poros metų, jei bus įgyvendinti praėjusią savaitę Finansų ministerijos baigti rengti projektai visoms valstybės įstaigoms įvesti nuomos mokestį. Gal tada praeis noras patalpas darbo kabinetams nuomotis prestižinėse sostinės vietose ar, kaip kad dabar, valdininkus mokyti būtinai kurortinėse vietovėse ar tokiose erdviuose, bet pustuščiuose pastatuose, kaip pačios Finansų ministerijos mokymo centras Žvėryne.

Bet reikia priminti, kad apie koncepcijas (net dėl valstybės institucijų iškėlimo iš sostinės centro), turto registrą kalbama jau dešimtmetį.