valat_geras

Nuvilnijo Vasario 16-oji. Šventėme. Kai kurie netgi linksmai. Kaip dera laisvos europinės valstybės piliečiams. Prisiminėme istoriją. Išklausėme porciją medinių kalbų, kurias valstybės vardu sakė Lietuvos tautos vadai. Kaip visada. Prisiminęs falšą, sklindantį iš kai kurių Jų Aukštybių lūpų, dainininkas M.Mikutavičius feisbuke paskelbė postą „Lietuvos politikams“.

Rimvydas VALATKA

„Tuoj jūs pribarstysit milijoną žodžių apie meilę Tėvynei, nepriklausomybės reikšmę, demokratijos pasiekimus, tautos vienybę, vidaus ir išorės grėsmes, kiek padarėme, ką būtina taisyti ir visus likusius bla bla. Žinot, kodėl jie būna bla bla? Todėl, kad dažnai tekstą jums parašo kiti, o jei rašot patys, tai taip per metus ir nesugalvojat, ką norit pasakyti, o sakot tik todėl, kad pasakyti reikia. Tai va. Prieš eidami kalbėti nors minutėlę atsisėskit ir pamąstykit sau, ar tikrai tikit tuo, ką ketinate sakyti, ir ar tai jaučiat. Nes jau geriau sėdėt priglaudus ausį prie Puntuko, nei klausytis tų nustipusios katės emocijų be aistros ir nuoširdumo“, – rašo M.Mikutavičius.

Ar tikrai tikite tuo, ką ketinate sakyti, ir ar tai jaučiate. Tiksliau jau nepasakys niekas. M.Mikutavičius atvėrė pūlinį. Ir problema – ne oratorystės stygius. Net ne tai, kad kalbas vadams rašo jų kalbų rašytojai. Dažniausiai jie – ir savo amato meistrai, ir tikri patriotai. Kalbėtojų kūno kalba ir istorinė atmintis apie juos – štai kas išduoda ir pakiša tokius kalbėtojus.

Ką gali tautai Vasario 16-osios proga pasakyti vieną aukščiausių postų valstybėje užimanti būtybė, kuri su būriu Darbo partijos damų važiavo į Maskvą paverkti ant nuo Lietuvos teisingumo pabėgusio V.Uspaskicho peties ir dergti tėvynės Lietuvos? V.Putinui į ausį.

Arba kita – nors puiki oratorė, bet gerokai po Kovo 11-osios vis dar plaukusi Kremliaus ir odiozinio M.Burokevičiaus farvateriu komunistų partškoloje?

Be atgailos, be viešo išgyvenimo Saulius netampa Pauliumi, ir net tolimiausi nuo sofistikos žmonės tai pagauna: falšas. Tokie kalbėtojai patys netiki savo žodžiais, o gal ir pasąmoningai jaučia, kad jie pernelyg falšyvi šiai sakraliai akimirkai. Kita vertus, turėtume krikščioniškai juos užjausti. Tuos, kuriems tekstus parašo kiti ir kurie kalba Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios progomis tik todėl, kad reikia. Kad pagal pareigas priklauso.

Sieloje jiems turėtų būti tikrai nefaina. Nebent jie kažkaip įtikėjo, kad tai jie galvą už Lietuvą guldė, kad tai jie ir yra Lietuva. Tačiau kuo kalti mes, jei jie, kaip tas Vilkas iš pasakos apie Raudonkepuraitę, tyčia ploninasi liežuvį? Kad mus apgautų. Lietuviai  juk ne raudonkepuraitės.

Ar ne čia slypi viena priežasčių, kodėl žmonės ir jų rinkta valdžia jaučiasi tokie nutolę? Kodėl emigracija – daug didesnė, nei priklausytų pagal mūsų ekonomikos rodiklius. Kodėl žmonės pasiutusiai geria. Nekenčia savo artimo taip pat, kaip ir savęs. Gal tai irgi kyla iš pasąmoninio supratimo, kad ir jie – savo balsavimu arba ne – prisideda prie Jų Aukštybių kuriamos falšo atmosferos?

Kaip išeiti iš užkeikto rato? Klausimas – ne tik pamąstymui iki Kovo 11-osios. Ir iki Seimo rinkimų. Vasario 16-osios šimtmečio.

Kol surasime teisingą atsakymą. Kiek­vienas sau.

Yra ir greitesnis kelias. Nuoširdi kalba. Kai kai kurios Jų Aukštybės kitą kartą lips į šventinę tribūną, galėtų pradėti nuo savęs: po Kovo 11-osios tyčiojausi iš naktį paskelbtos nepriklausomybės, keikiau Aukščiausiąją Tarybą per M.Gorbačiovo pradėtą ekonominę blokadą, nebuvau nei Baltijos kelyje, nei prie Televizijos bokšto, bet dabar būtent to labiau už viską gailiuosi.