D. Sujetaitė

Vienas pirmųjų svarbių naujosios valdžios dar­bų Seime – priimti kitų metų biudžetą. Sei­mo nariai spręs, kaip paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Didžioji biudžeto dalis teks viešųjų paslaugų (švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos ir kt.) teikimui ir valstybės valdymo aparato (valstybinių institucijų ir jų darbuotojų) išlaikymui. Nemaža pinigų dalis teks ir valstybinėms investicijoms: pastatų statymui, re­konstravimui, renovavimui, turto įsigijimui, informa­cinių sistemų diegimui ir kt.

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspretė

Kitąmet valdiškoms investicijoms numatyta išleisti apie 1,4 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų (172,7 mln. eurų daugiau nei šiemet). Tai sudaro apie 15 proc. visų valstybės biudžeto lėšų. Beveik pusė investicijų bus dengiama iš mūsų valstybės biudžeto, kita dalis – finansuojama iš ES ir kitokios finansinės paramos bei valstybės pasiskolintų lėšų. Ateityje investicijas dar ketinama didinti: 2018 m. tam skirsime 1,8 mlrd., 2019 m. – 1,6 mlrd. eurų.

Ar ši didelė mokesčių mokėtojų pinigų suma visuomet panaudojama tikslingai?

Valstybės kontrolė, atlikusi 2015 m. Valstybės investicijų programos auditą, nustatė, kad valdiškos investicijos planuojamos neatsakingai ir neracionaliai, šalyje nėra sistemiškai vertinamas investicijų poreikis ir galimas poveikis. Ypač neracionaliai investuojama į daugiafunkcius centrus. Pavyzdžiui, šalyje šiuo metu veikia 81 daugiafunkcis centras (arenos, sporto kompleksai ir baseinai). Dalį jų planuojama rekonstruoti, statyti naujus. Nustatyta, kad kai kurie centrai nutolę vienas nuo kito nepagrįstai mažai – 6–15 km atstumu, kai optimalus atstumas tarp jų turėtų būti ne mažiau kaip 40 km. Negana to, šių centrų infrastruktūra planuojama 3 mln. gyventojų, tačiau akivaizdu, kad demografinės tendencijos tam nepalankios. Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir tokių objektų paklausa. Kas naudosis ir išlaikys šią infrastruktūrą ateityje – niekam nesvarbu.

Štai Aplinkos ministerija pernai investavo į inkubatorius paukščių kiaušiniams perinti, filmavimo kameras, narų kostiumus, akmens pjovimo ir gręžimo stakles, pripučiamas valtis ir t.t. Visi šie pirkiniai pristatomi kaip investicijos, nors akivaizdu, kad tai paprasčiausios institucijų veiklos išlaidos. Kur kas paprasčiau būtų, jei tokie pirkimai būtų numatyti tiesiog institucijų asignavimuose ir jiems nereikėtų rengti investicinių projektų dokumentų, o po investicijomis nereikėtų slėpti institucijų išlaikymo išlaidų. Tai ir neracionalu, ir klaidina, kad tai esą investicijos į ilgalaikį turtą.

Atsikratyti įpročio brangiai ir ne visada tikslingai investuoti valdžiai nepavyksta, nepaisant net Valstybės kontrolės perspėjimo. Pernai pradėti įgyvendinti 393, šiemet – 235 nauji investiciniai projektai. Tačiau net 80-iai anksčiau pradėtų projektų, kuriems jau išleista 225,6 mln. eurų, šiais metais lėšų neskirta. Todėl ilgėja ir jų įgyvendinimo laikas, ir lėšų poreikis jiems pabaigti. Rezultatas toks, kad pinigai išleisti, o naudos iš to – jokios. Keičiantis valdžiai dažnai vieni projektai pradedami, kiti stabdomi. Vėliau nusprendus tęsti pradėtus darbus papildomų lėšų poreikis išauga kelis kartus, nes brangsta medžiagos, darbo jėga ir kt. Tai, kas prieš dešimt metų galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar gali kainuoti milijonus. Tai tik viena iš daugelio valdiško investavimo problemų.

Kita problema – nėra prioritetų, kuriais remiantis būtų daromos investicijos, nėra atliekama investicinių projektų poreikių analizės. Tiesiog siekiama įsisavinti ES paramą tose srityse, kuriose Lietuva gali tai padaryti. Nėra atliekama investicinių projektų sąnaudų ir naudos analizės arba, pasak Valstybės kontrolės, ji atliekama formaliai ir neatitinka tokiai analizei keliamų reikalavimų. Yra pavojus, kad dalis lėšų ne visada investuojama tikslingai ir neaišku, kokia bus tų projektų nauda ir ilgalaikis poveikis.

Šios problemos žinomos jau seniai, tačiau metai po metų nesprendžiamos. Jų imtis itin svarbu dabar, nes po 2020-ųjų Lietuva gaus daug mažesnę ES paramą. Reikėtų pasirūpinti, kad dabar skiriamos lėšos duotų grąžą valstybei. Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Ką reikėtų daryti? Visų pirma investicinius projektus įgyvendinti tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę. Būtina užtikrinti, kad jokie projektai, kurių sąnaudos viršija naudą, nebūtų realizuojami. Ši priemonė padėtų „atrūšiuoti“ tikrąsias investicijas nuo įvairių nesąmonių, kurios yra tik paprasčiausias pinigų švaistymas. Taip pat svarbu, kad šalies mastu sistemiškai būtų planuojamas investicijų poreikis. Naujoji valdžia, svarstydama kitų metų biudžetą ir investicijų programą, turėtų atsižvelgti į Valstybės kontrolės įjungtą raudoną signalą beveik 20 metų egzistuojančiai valstybės investicijų tvarkai ir ją keisti iš esmės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA