Iki konkrečių nedarbo mažinimo sprendimų Vyriausybė dar neprieina, nors bedarbių armija jau išaugo iki 300 tūkst. žmonių.

Tolimųjų reisų vairuotojas, pernai netekęs darbo, neseniai darbo biržoje sulaukė pasiūlymo įsidarbinti transporto įmonėje, kurios pavadinimą dauguma vairuotojų mini bloguoju, – atlyginimų ji mokėti nenori, nebent “juodais” pinigais. Žmogus supranta, kad atsisakyti pasiūlymo negali, nes praras biržos išmoką, o priimti neleidžia savigarba ir skaudi patirtis bylinėjantis su buvusiais darbdaviais dėl nesumokėto atlyginimo.

Jis – vienas iš daugybės bedarbių, laukiančių išganingų valdžios sprendimų nedarbui mažinti. Bet jų vis nėra. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas Sysas patvirtino, kad Seimo darbotvarkėje kol kas nėra įregistruota nė vieno klausimo, kuris būtų tiesiogiai susijęs su viena opiausių Lietuvos problemų.

Pavėluotas dėmesys

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas įsitikinęs, kad nedarbas Lietuvoje nesumažės, kol iš esmės nebus sprendžiami ekonomikos gaivinimo klausimai, kol nepadidės eksportas ir nesumažės importas. Vis dėlto konfederacija delegavo savo atstovus į premjero iniciatyva sausio pabaigoje sudarytas tris darbo grupes, turinčias pateikti siūlymus dėl lankstesnio darbo santykių reguliavimo. Ūkio ministro Dainiaus Kreivio vadovaujama grupė rengia pasiūlymus dėl verslo skatinimo, darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo, Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio grupė užsiima darbo santykių teisinio reglamentavimo tobulinimo klausimais, o socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko – teikia siūlymus nedarbo problemoms spręsti ir užimtumui didinti.
Akcinės bendrovės “Actas” valdybos pirmininkas ir direktorius Aloyzas Ūbis, dalyvaujantis ūkio ministro grupės darbe, “Veidui” sakė: “Mūsų valstybė tik dabar, kai pristigo pinigų, atsigręžė į verslą ir suprato, kad jį reikia remti. Beveik 20 metų valdžia apie tai negalvojo. Dabar jau norėtų ką nors daryti, bet jėgų nebėra. O tam, kad verslą paskatintume, reikia jo padėtį bent kiek palengvinti. Man atrodo, visos priemonės, kurios galėtų daryti teigiamos įtakos verslui, turi būti priimtos. Jeigu Vyriausybės narys, vadovaujantis grupei, nesugebės to padaryti, tai kas tada Lietuvoje gali? Deja, mes aptarinėjame klausimus, kurie rutuliojami ne vienus metus ir, kaip visada Lietuvoje, lieka suvelti, nugula į stalčius, o biurokratai, pajutę pavojų, kad jų funkcijos gali būti nereikalingos, priešinasi pertvarkoms visomis keturiomis”.

Vis dėlto kas iš svarstomų klausimų duotų didžiausią ir greičiausią efektą? A.Ūbio nuomone, pirmiausia žemės ūkio gamintojams turėtų būti grąžinta ankstesnė pridėtinės vertės mokesčio lengvata, kad jie galėtų daugiau eksportuoti, o į Lietuvą neplūstų lenkiška produkcija. “Acto” bendrovė, kurioje dirba 54 žmonės, dėl sumažėjusio vartojimo buvo netekusi 15 proc. apyvartos. Tik savo pastangomis ji sugebėjo pagyvinti produkcijos eksportą į Latviją, Estiją, Baltarusiją ir vėl pasiekė 2008 m. apyvartos lygį.

Pasiūlymų painiava

Paklaustas, kas atsitiko, kad greitai baigsis kovas, o nė vieno svarbaus sprendimo dėl nedarbo mažinimo nėra priimta, “Acto” vadovas ne be kartėlio atsakė, jog valdžios kėdžių stumdymas šiandien yra svarbesnis negu 300 tūkst. bedarbių likimas.

Dėl delsimo susirūpinusi ir Maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė, dalyvaujanti socialinės apsaugos ir darbo ministro vadovaujamoje darbo grupėje. Praėjusią savaitę gavusi apibendrintus grupės pasiūlymus ji nustebo, išvydusi įrašytus net nesvarstytus klausimus.

Tačiau ir svarstytieji tebėra neaiškūs. Pavyzdžiui, kiekvienam darbdaviui atrodys patrauklus siūlymas priimti į darbą jauną bedarbį ir metus mokėti “Sodrai” 7,7 proc. vietoje privalomų 31 proc. Tikimasi, kad taip pavyktų įdarbinti 25 tūkst. asmenų, mokant jiems vidutiniškai po 800 Lt atlyginimą. Bet kol kas nenumatyti saugikliai, kurie padėtų išvengti piktnaudžiavimo. Taip pat neaišku, kas “Sodrai” kompensuotų prarastus mokesčius.

Liko neatsižvelgta ir į Profesinių sąjungų konfederacijos siūlymą nustatyti aiškius rodiklius, kokia įmonė laikytina patirianti ekonominių sunkumų ir galinti pretenduoti į paramą. Neaišku, kokia valstybinė institucija ir pagal kokius rodiklius tai vertins.

“Europos valstybės darė viską, kad išsaugotų darbo vietas, kad bedarbiai nepakibtų ant valstybės pečių, kad negilėtų socialinės problemos. Apie tai kalbama įvairiose konferencijose, bet Lietuva tos informacijos tarsi negirdi”, – apgailestauja G.Gruzdienė.

Keista, bet į pasiūlymų rengimą nebuvo pakviestas Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Dėl to apgailestaudamas instituto direktorius Boguslavas Gruževskis sako, kad Lietuvos problema – menkas darbo našumas ir dėl to maža darbo vietos vertė. Ne vienam darbdaviui paprasčiau samdyti žmogų iš šešėlinės ekonomikos negu dalyvauti specialiose darbo vietų steigimo programose.

Taigi minėtas tolimųjų reisų vairuotojas, nežinantis, ką daryti su biržos pasiūlymu, šią situaciją patyrė savo kailiu.