Kai iš kolegų ekonomikos analitikų kas nors išeidavo į valstybės tarnybą, vėliau sutiktas sakydavo, kad viskas yra taip, kaip mes manėme, remdamiesi teorija, tik daug blogiau. Išėjusi iš analitikų į savo verslą, galiu pasakyti tą patį – viskas yra taip, kaip mačiau būdama analitike, tik daug kartų blogiau. Beje, patirtis gana unikali, nes į savą verslą iš analitikų beveik neišeinama. Kai žinai, kiek visko gali nutikti ne taip, kaip nori ir suplanuoji, nelabai drąsu tą žingsnį žengti. Aš irgi nesu tokia drąsi – tiesiog taip nutiko.

Kas gi yra tas “viskas”, kas yra blogai? Juk ne egzistencinius klausimus čia sprendžiame ar aliekame pesimizmo ir optimizmo psichologinį testą. Omenyje turima ekonominė politika. O dar tiksliau, ar valdžia valdydama, o žmonės jos valdymą patirdami mato reiškinius taip pat ir ar susišneka. Išvada, kad yra blogai, reiškia, jog jie nesusišneka. O valdžia ir šnekėtis nenori.

Būtent tą nori pasakyti žmonės, kai jie emigruoja, duoda kyšius, slepia mokesčius, eina streikuoti, neina balsuoti, keikia politikus ir pan. Politikai paprastai to nesupranta, nes asmeniškai gali būti nieko bloga tiems žmonėms nepadarę.

Kai Didžiąją Britaniją užgriuvo ekonominė krizė, valdžia sumažino mokesčius, nes sunkmečiu būtent žmonėms sunkiausia. Lietuvoje mokesčiai buvo padidinti, nes mūsų premjeras mano, kad sunkiausia yra valdžiai. Esą jeigu jie mokesčių būtų nedidinę, Vyriausybei būtų buvę labai sunku dirbti, be to, ją būtų labai barę Europos Sąjungos ir kitos įtakingos institucijos. Arba, kaip mėgsta sakyti už mokesčių kėlimą atsakingi asmenys, “būtume buvę priversti mažinti gydytojų ir mokytojų atlyginimus”. Kas yra nei logiška, nei neišvengiama. Toks lengvas retorinis šantažas – tarsi nebūtų aibės nieko neuždirbančių valstybinių įmonių, šimtų valstybinių įstaigų, kilnojančių popierius, imituojančių įvairiausių rūšių apsaugą (vartotojų, konkurencijos, sveikatos, kalbos grynumo ir pan.). Kitaip tariant, daugybės nereikalingų funkcijų, neefektyvių darbo vietų, išpūstų atlyginimų. Jei tuo netikite, paklauskite kokio darželio ar mokyklos valgyklos vedėjos, kaip jiems valstybės institucijos savo formaliais ir dažnai neįvykdomais reikalavimais “padeda” sveikai pamaitinti vaikus.

Taigi valdžia pasiteisino, kad jiems bus labai sunku. Daug nesiginčijant, ar tikrai jiems dabar (privirus tiek mokesčių košės, nulėmus tiek verslo nuostolių ir taip suerzinus žmones) lengviau, norisi paklausti vieno – ar jie mano, kad valdžiai turi būti lengviau nei šiaip tautai? Jeigu žmonėms sunkus metas, ar neturėtų jis būti pats sunkiausias šalies elitui, valdžiai?

Beje, pakelti mokesčius, sugriežtinti reikalavimus ar dar kaip nors padidinti naštą mokesčių mokėtojams yra ir papildomų pretekstų, ne tik biudžeto lėšų trūkumas. Pakėlimą galima argumentuoti tuo, kad taip yra kitose šalyse, kad mokesčiai saugo žmones nuo per didelio vartojimo, nuo tikėtinų negandų (privalomi draudimai), per didelio turto turėjimo ir pan., jie esą reikalingi darbui ir kapitalui tenkančiam mokesčių svoriui subalansuoti – tarsi nebūtų akivaizdu, kad visus mokesčius sumoka ne mistinis kapitalas ar darbdavys, o konkretūs gyvi ir todėl vartojantys mokesčių mokėtojai.

Žmonės tokių argumentų negali ir neturi suprasti. Jiems svarbus yra faktas – valstybės našta padidėjo ir didėja toliau. Ne veltui sakoma, kad viena bėda nevaikšto. Krizė smogė, o valdžia dar drėbtelėjo. Pasaulinėje spaudoje daugėja nuomonių, kad ekonomikos krizę, jei ne sukėlė, tai tikrai pagilino ir užlaikė į praktinius sprendimus neorientuota valstybių ekonominė politika, pasiklydusi išvestiniuose dydžiuose, statistinėse ataskaitose ir nebematanti tikrų žmonių ir tikrų jų problemų.

O tų tikrų bėdų yra daugybė ir jos kiekvienoje srityje skirtingos. Valdžios atstovai nervinasi, kai jų prašoma spręsti konkrečius klausimus. Jiems tai atrodo smulkmena, jie nori daryti grandiozines reformas, statyti elektrines, tiesti geležinkelius. Bet dauguma žmonių gyvena mažesnėmis ambicijomis, jų darbai ir problemos gerokai proziškesni, bet ne mažiau skausmingi. Valdantieji net nežino, kad tokie reikalavimai galioja, o išgirdę nustemba dėl jų absurdiškumo. Nieko keista, kad nežino – reglamentuojančių teisės aktų jūra yra tokia plati, kad net patys jų kūrėjai nebesugeba jų aprėpti.
Tik keista, kad nenori žinoti. Vis dėlto kiekvieno eilinio versliuko ar atskiro asmens niekams eikvojamas laikas, pinigai ir kūrybinė energija kiekvieną dieną atima iš mūsų visų ir materialinę gerovę, ir nusiteikimą dirbti gerai, ir netgi nusiteikimą dirbti čia. Aritmetika čia galėtų praversti – susumavus visų mokesčių mokėtojų nuostolius, išeina nemažas ekonominės stagnacijos užtaisas.