Šių metų pradžioje Vyriausybės nutarimu įsteigta Valstybės pažangos taryba artimiausiu metu turėtų sukurti ilgalaikę Lietuvos strategiją. Nors ambicingų planų ir strategijų mes jau ir iki šiol turėjome daug (Šiaurės Baltijos paslaugų centras iki 2015 m., inovacijų centras iki 2020 m. ir pan.). Iš viso Lietuvoje jau turime daugiau nei 200 vidutinio ir ilgo laikotarpio strategijų.

Paprastam žmogui, valstybinių strategijų fragmentus retkarčiais išgirdusiam per televizorių ar sužinojus iš spaudos, gali pasidaryti nejauku – saujelės žmonių kuriamos strategijos ir planai turėtų reikšmingai paliesti kiekvieną šalies gyventoją, taip pat ir jį patį. Kita vertus, dažnas aiškaus ir tvirto ryšio tarp plano ir vykdomos ekonominės politikos nebuvimas leidžia nusiraminti – ši strategija tikriausiai tik dar vienas formalus paukščiukas prie nuveiktų darbų sąrašo. Strategijos yra per aukštai ir jų per daug, kad galėtų reikšmingai paliesti kasdienį žmonių gyvenimą. Tokia padėtis verčia susimąstyti apie žmogaus ir valdžios ilgalaikių planų kūrimo santykį.

Projekto “Lietuva 2030″, skirto šalies ilgalaikei strategijai kurti, interneto puslapyje galima rasti mintį, iliustruojančią šios strategijos kūrimo idėją: “Daugelis žmonių ir dabar laukia, kol kas nors ateis ir pasakys, ką daryti. Reikia pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.” Paradoksalu, jog šis teiginys pateikiamas kaip siekio sukurti Lietuvos strategiją, ilgalaikį plėtros planą iliustracija. Viena vertus, ji prieštarauja valstybinio planavimo idėjai: jei reikia spręsti pačiam žmogui, kodėl sprendžia valdžia? Kita vertus, ji teigia pasitikėjimą žmogumi, kurio valdžia neturi.

Valdžios demonstravimo, jog žmogus negali savimi pasirūpinti ir jį reikia nukreipti bei drausminti, apstu: darbo santykių reguliavimo griežtumas neva ginant darbuotojo interesus, valstybinio socialinio draudimo sistema, neigiant privataus kaupimo galimybę ir kt. Taigi ar suderinama pasitikėjimu žmogumi ir jo laisve idėja su valdžios noru kurti ilgalaikius planus ir strategijas?

Kiekvienas žmogus perka jam reikalingas prekes ir paslaugas, renkasi sau perspektyvią profesiją bei priimtiną darbdavį, kuria verslą tikėdamas jo sėkme. Pagal tokį pat dėsnį juda ir kapitalas – tenkindamas didžiausią paklausą turinčius ir žmonių poreikius. Tai vyksta spontaniškai ir tuo pat metu tai yra jėga, formuojanti šalies ūkį, nulemianti jo plėtros kryptį, konkurencingas ir mažiau konkurencingas ūkio šakas. Šiame procese laisvu apsisprendimu ir pasirinkimu dalyvauja kiekvienas ekonomiškai aktyvus žmogus.

Visai kas kita, kai valdžia iš anksto nusprendžia ir suplanuoja, kokios bus konkurencingiausios šalies ūkio šakos po 20 metų, į kokių darbo vietų kūrimą investuoti, kur link bus kreipiamas šalies potencialas. Kol šios strategijos yra popierinės – jos bereikšmės. Tačiau tuomet, kai planai ir strategijos virsta valdžios kišimosi į rinką pagrindu – subsidijavimu, reguliavimu, perskirstymu, išteklių telkimu atskirose sektoriuose, jie riboja žmonių pasirinkimo galimybę ir jų reikšmę. Įvairių planų ir strategijų rengimas yra nepasitikėjimo visuomene, žmogumi, jo apsisprendimo ir veiksmų laisve, galimybėmis planuoti ir pasirinkti tinkamiausią kelią išraiška.

Ar tai reiškia, jog tam, kad nebūtų ribojama žmonių laisvė veikti, patiems kurti savo gyvenimą ir kartu šalies ateitį, valdžia turi atsisakyti ilgalaikių planų ir strategijų? Ne, tačiau šie planai turi būti kitokie. Reikia identifikuoti prieš tai buvusio kalno strategijų ir planų nesėkmę ir keisti jų esmę. Strategijos ir planai turi būti nukreipti ne į šalies ūkio kūrimą, o į žmonių galimybių laisvai rinktis ir kurti šalies ateitį didinimą. Šiuose planuose turi būti numatytos ne perspektyviausios ateities profesijos ar sektoriai, o tokių probleminių sričių, kaip mokesčiai, darbo santykių reguliavimas, teritorijų planavimas, nuosavybės apsauga ir kt., ateities sąlygos. Tai turi būti ilgalaikis planas, kaip bus gerinamos ekonominės veiklos sąlygos, mažinami mokesčiai ir reguliavimai, naikinami konkurencinės aplinkos iškraipymai