Šie metai prasidėjo aistromis dėl Konstitucinio Teismo verdikto, kad Mokslo ir studijų įstatymas prieštarauja Konstitucijai.

Tuo ypač susirūpino socialdemokratai, kol kas tik viešais pareiškimais pareikalavę sušaukti neeilinę Seimo sesiją ir pamiršę, kad per ankstesnę kadenciją būtent jie analogiškas naujoves įdiegė reformuodami kolegijas. Šiuo metu aukštosios mokyklos labiausiai sunerimusios dėl sutarčių su studentais, nes jas reikės keisti, bet kol kas neaišku kaip. Savo ruožtu į valstybės lėšomis finansuojamas vietas įstoję studentai nebėra užtikrinti, kad po pusmečio jų padėtis nepasikeis.
Apie tai, ar vėl teks reformuoti reformą, kalbamės su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku Valentinu Stundžiu.

VEIDAS: Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatymas kai kuriais aspektais prieštarauja Konstitucijai, mat sudaro prielaidas valstybei paneigti universitetų autonomiją ir nustato ydingą studentų vertinimą. Ar tai reiškia, kad reikės keisti reformos nuostatas iš esmės, ar tik taisyti atskiras jos dalis?
V.S.: Nors Konstitucinio Teismo nutarimas interpretuojamas įvairiai, pati reforma nestabdoma, tiesiog reikės tikslinti kelias įstatymo nuostatas. Įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymą sudarytos institucijos, kurios Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, savo veiklą vykdys iki kadencijos pabaigos. Nors Teismas pripažįsta, kad universiteto taryba nėra aukštosios mokyklos valdymo institucija ir negali rinkti rektoriaus, tačiau išrinktojo įgaliojimai nenutrūksta iki kadencijos pabaigos. Šiuo požiūriu Teismo nutarimas nesukelia sumaišties.
Kitas aspektas, jei neskubame taisyti įstatymo, – ar Teismo nutarimas turės įtakos būsimiems priėmimams. Švietimo ir mokslo ministerijos, ekspertų nuomone, tokios įtakos nebus jau vien todėl, kad aukštosios mokyklos pagal Mokslo ir studijų įstatymo normas stojimo sąlygas privalo skelbti prieš dvejus metus. Kitaip tariant, šių metų abiturientai stojimo sąlygas žinojo prieš beveik trejus metus. Vadinasi, jiems jokios naujienos nėra ir sistema lieka toliau veikti.
Bet tai nereiškia, kad įstatymo nereikės taisyti. Apie 30 Konstitucinio Teismo nutarimo dalių skirta valdymo temai. Autonomija yra ne tik akademinė laisvė, bet ir galimybė aukštajai mokyklai pačiai nustatyti organizacinę, savo valdymo struktūrą. Teismo nutarime sakoma, kad Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta tarybos samprata tokias ribas peržengia.
VEIDAS: Mokslininkai kritikuoja, kad rengiant aukštojo mokslo reformą per mažai buvo bendradarbiaujama su akademine visuomene, įtvirtinta dar didesnė Švietimo ir mokslo ministerijos įtaka, priklausoma nuo politinių skersvėjų, per universitetų tarybas išrinkti ministerijai palankūs kišeniniai vadovai.
V.S.: Politinių interpretacijų paskleidžiama įvairių. Centrinė vadybos figūra aukštojoje mokykloje išlieka, be abejo, rektorius.
Konstitucinis Teismas dar 2009 m. paaiškino, kad autonomija nėra visiškai savitikslis dalykas. Jos prasmė, paskirtis ir turinys pirmiausia susaistyti su aukštosios mokyklos atskaitomybe ir atsakomybe visuomenei. Diskutuodami kaip tik ir ieškojome atskaitomybės ir atsakomybės būdų, formų, kad būtų galima įveikti labai hierarchizuotų akademinių institucijų uždarumą ir įleisti šiek tiek gaivesnio oro. Beje, prieš priimant šį įstatymą, mūsų komitetas sulaukė maždaug tūkstančio įvairių pasiūlymų. Taigi diskusijoms erdvės užteko.
Universitetams pritaikytas valdymo modelis buvo iš esmės lygiai toks pat, kokį kolegijoms įtvirtino galiojimą baigęs 2000 m. Aukštojo mokslo įstatymas. Pagal jį kolegijos vadovą renka taryba, kurioje daug atstovų iš išorės. Konstitucinis Teismas ir šią dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai – taigi savo darbus reformą kritikuojantys socialdemokratai pamiršta.
Diskutuodami apie universitetų valdymo modelį rėmėmės kolegijų patirtimi. Šių direktoriai džiaugėsi, kad galų gale gali veikti labiau kaip vadybininkai, nepataikaudami savo akademinėms bendruomenėms.
VEIDAS: Kaip turės elgtis universitetai – perrašyti sutartis su studentais?
V.S.: Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, privalomosios studentų rotacijos kas dvejus metus nebelieka. Grįžtama prie ankstesnės reguliaraus studentų pasiekimų vertinimo tvarkos. Teisinis klausimas, kaip bus su tais studentais, kurie įstojo pernai ir pasirašė sutartis su universitetais, iškyla. Į jį turės atsakyti specialistai.
Seimo statutas nustato procedūrą, kad Seimo Teisės departamentas per mėnesį parengia siūlymus, kaip įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą. Po to jį teikia Teisės ir teisėtvarkos komitetui, kuris taip pat per mėnesį priima sprendimą.
VEIDAS. Ši reforma – jau ketvirta. Ar jų ne per daug ir ar prieš pradedant reformą tam iš tiesų pasirengiama?
V.S.: Esminės švietimo reformos jau seniai buvo laukiama. Niekas negali pasakyti, ar ši bus paskutinė, nes Europoje vyksta labai spartūs šios srities kaitos procesai. Kad ir kiek sulaukdavome tarptautinių ekspertų vertinimų dėl mūsų mokslo ir studijų sistemos, vienas svarbiausių priekaištų būdavo aukštojo mokslo fragmentacija – labai smulkios institucijos ir išskaidytas mokslinis potencialas. Kitas nuolat kritikuotas aspektas – mokslo, studijų ir verslo sąveika. Tai ir šiandien tebėra aktualu, nes pagal inovatyvumą esame 25 vietoje iš 27 ES šalių. Švietimas – ta sritis, kurioje kaita yra kasdienė būsena. Šis įstatymas paklojo pagrindus sisteminei reformai, apie kurią kalbėta jau dešimtmetį, bet nesiryžta veikti.
VEIDAS: Ar universitetų sujungimas ir įsteigimas po vieną jų Vilniuje ir Kaune pagerintų aukštųjų mokyklų kokybę?
V.S.: Mokslo ir studijų įstatymas aukštųjų mokyklų optimizacijos tiesiogiai nemodeliuoja. Nors tam tikra motyvacija buvo. 150 mln. Lt ES fondų lėšų skirta aukštųjų mokyklų restruktūrizacijai. Ryžtingiau žengti pasiryžo tik du universitetai: Kaune Veterinarijos ir Medicinos akademijos, sukūrusios Sveikatos mokslų universitetą. Tai pavyzdys, kai universitetai ėmė telkti jėgas siekdami naujos kokybės ir pridėtinės vertės.
Vienintelių universitetų Vilniuje ir Kaune viziją suformulavę ekspertai universitetams pateikė labai rimtą provokaciją patiems pasvarstyti apie savo perspektyvą. Ateityje jų lauks bent du iššūkiai: demografinė duobė, padidinsianti kovą dėl kiekvieno studento, ir globalizacijos nulemta konkurencija, kai universitetai telkiasi, kuria tinklus bei kooperuoja mokslines pajėgas ir išteklius.
VEIDAS: Ar nesibaiminate, kad tokia neapibrėžta padėtis mūsų jaunuolius dar labiau paskatins rinktis studijas užsienio universitetuose?
V.S: Pakeisti tam tikrus visuomenės stereotipus pernelyg sunkus ir ne vienų metų darbas. Dažnai nors ir žemo lygio studijos užsienio universitete tampa prestižo požymiu. Manau, kad mūsų aukštosios mokyklos galėtų stipriau konkuruoti, siekdamos studijų tarptautiškumo.
Kelerių metų statistikos analizė rodo, kad daugiau kaip 80 proc. geriausius balus gavusių abiturientų renkasi studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose.
VEIDAS: Ne mažiau bėdų ir bendrojo ugdymo srityje. Kai kurie mokyklų direktoriai iš savo darbo vietos nepajudinami per 40 metų, klasės neužpildytos. Akivaizdu, kad mokyklų optimizavimo darbas iki galo nebaigtas.
V.S.: Apie mokyklų vadovų rotaciją buvo mąstoma, tačiau toks pokytis turi būti siejamas su visų valstybės sektoriuje dirbančių vadovų rotacija ar kadencijomis.
Iš demografinės duobės jau lipame – naujagimių skaičius užtikrintai peržengia 30 tūkst. Vis dėlto dar apie porą metų jausime pirmokų mažėjimą. Iki 2000-ųjų mokyklų tinklas visiškai neatitiko demografinės padėties, finansavome daug tuščių vietų. Per septynerius–devynerius metus mokyklų sumažėjo gana smarkiai. Ugdymo įstaigos stambėjo natūraliai spaudžiant demografiniams pokyčiams ir su mokinio krepšeliu atsiradusiems ekonominiams veiksniams.
VEIDAS: Ar pelnytai nuvertinta pagrindinė mokykla? Dabar turime stiprių pradinių mokyklų ir stiprių gimnazijų, bet 5–8 klasių mokinių rengimas ir pati sistema išties žemo lygio.
V.S.: Vienu metu dėmesys pagrindinei mokyklai buvo skiriamas, aiškiai pasakyta, kad tai centrinis švietimo sistemos segmentas ir kad čia kuriami asmenybės pamatai. Tačiau vėliau susikoncentravome į vidurinio ugdymo programas ir pasirengimą studijoms aukštosiose mokyklose. Pagrindinė mokykla tapo tarsi neprestižinė. Tai klaidingas tiek visuomenės, tiek kartais net ir pačių pedagogų požiūris.
VEIDAS: Šiandien daug kalbama apie pažangią mokyklą, bet ar šiuo metu moksleiviams sudaromos galimybės išlaisvinti kūrybiškumą, ar, priešingai, jie tik kala ir žengia vis didėjančio krūvio keliu?
V.S.: Turi būti suformuluoti labai aiškūs ugdymo standartai: į ką mes orientuojamės ir kokio tikslo turėtų siekti moksleivis. Viena mūsų švietimo sistemos bėdų yra perdėta orientacija į akademizmą. Nuošaly lieka savo gyvenime sėkmę kuriančiam žmogui privalomi dalykai – emocinis intelektas, motyvacija, socialiniai įgūdžiai ir t.t. Bendrąja prasme ugdymo turinys peržiūrimas ir mažinamas, suteikiant daugiau galimybių praktinei veiklai, kurioje formuojasi tam tikros žmogaus kompetencijos.
Visi tarptautiniai tyrimai rodo, kad mūsų vaikai atsilieka gamtos mokslų srityje, nes dėstoma pernelyg teoriškai ir akademiškai, prastėja skaitymo įgūdžiai. Tai rimtas iššūkis visai švietimo sistemai galvoti apie kokybę. Mokytojai atsakys – kaip sieksime kokybės, jei ugdymo turinys per platus. Štai čia ir yra valstybės uždavinys keisti ugdymo prioritetus.
VEIDAS: Viena vertus, ugdymo turinys per platus, kita vertus, poetas Marcelijus Martinaitis pasibaisėjo, kad iš pagrindinio lavinimo programų išgujami jau net ir lietuvių literatūros klasikai.
V.S.: Susiduriame su nuolatine įtampa tarp turinio, kuris kiekvienos srities specialistui labai svarbus, apimčių, bendrųjų ugdymo siekių ir mokinio krūvio bei jo fizinių galimybių. Ši dilema kartais išbalansuoja ir patį ugdymo procesą. Vis dėlto tam tikri teigiami poslinkiai vyksta, tik mūsų lūkesčiai visuomet būna didesni.