"Veido" archyvas

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose sparčiai daugėja žmonių, kurie perka natūralius ir ekologiškus maisto produktus, o perdirbtą ir priedais “pagardintą” maistą ima ignoruoti.

Prieš trejus metus iš kaimo močiutės pradėjusi pirkti karvės pieną šiandien Trakų rajono gyventoja Birutė Jakučionytė jau neįsivaizduoja savo gausios penkių asmenų šeimos, geriančios pieną iš popierinių pakelių, valgančios prekybos centre pirktą varškę ar pieno perdirbimo gamykloje slėgtą sūrį. “Tiesa, mes iš bobelytės perkame tik pieną, o varškę, jogurtą su seserimi gaminame pačios. Tiesiog nepasitikiu kaimiečių švara”, – nusijuokia Birutė.

"Veido" archyvas

Prieš dešimtmetį su miestiečiu vyru Andrejumi išsikėlusi gyventi į kaimą, jauna moteris ir vaisių bei daržovių iš parduotuvių dabar beveik neperka: užsiaugina patys arba perka iš vietos ūkininkų. “Parduotuvėje perkame tik žuvį, nors ir ją stengiamės dažniau pirkti iš ūkininkų”, – pasakoja pašnekovė.

Beje, prieš metus ji nustojo valgiusi mėsą. “Vyras, kuris jau anksčiau tapo vegetaru, parodė keletą filmų, kaip didžiulėse fermose auginami galvijai ir paukščiai bei kaip pramoniniu būdu apdorojama jų mėsa. To pakako, kad sau pasakyčiau: “Viskas”. Tiesa, mūsų vaikai nėra vegetarai, jie valgo mėsą, bet tik darželyje, namie jos nėra”, – dėsto B.Jakučionytė.
Ši šeima – tipiškas kintančio mūsų požiūrio į tai, ką valgome, pavyzdys. Juk vis daugiau lietuvių, ypač didžiųjų miestų gyventojų, užuot maistą pirkę prekybos centruose, verčiau eina į vis populiaresnius ūkininkų turgelius, užsisako ekologinio ir natūralaus maisto iš elektroninių parduotuvių internetu arba patys nuvažiavę į kaimą iš pažįstamų ūkininkų perka mėsą ir daržoves.

Taigi kas privertė mus atsigręžti į brangesnį, skonio stiprikliais neprisodrintą, kartais mažiau aromatingą ir greičiau gendantį maistą?

10 kg mėsos + 10 kg vandens = 20 kg dešros

Vilnietė Rūta Mickevičienė valiūkiškai nusijuokia paklausta, kuo jų šeimą patraukė ūkininkų produkcija. “Be abejo, pirmiausia, mada natūraliai maitintis. Antra, nors sveikata nesiskundžiu, bet galvoju apie tai prevenciškai. Pagaliau yra ir dar vienas aspektas – poveikio aplinkai. Man svarbu, kaip auginami galvijai, paukščiai ar daržovės”, – dėsto pašnekovė.

“Aš net negaliu pagalvoti apie valgomą viščiuką, išaugintą didžiuliame paukštyne. Juk tam, kad patektų ant mūsų stalo, jie yra kankinami. Kaip kitaip pavadinsi tokį auginimą, kai paukščiai negali net sparnų ištiesti, nė karto nėra pajutę judėjimo laisvės”, – antrina kita natūralaus maisto šalininkė vilnietė Izolda Geniušienė.

Izolda šmaikščiai pasakoja, kad didžiuliuose ūkiuose užauginti, kombinuotais pašarais ir maisto papildais prišerti viščiukai riebesni bei sunkiai suvalgomi per kartą, o iš ūkininko pirkti laisvėje auginti liesučiai, todėl suvalgomi per vieną vakarienę, bet yra nepalyginti skanesni.

Prekybos centre pirkti viščiukai, pasak ponios Izoldos, beskoniai. “Tiesa, pas mus vištiena dar nėra tokio prasto skonio kaip JAV. Tenykštės paukštienos iš viso negalima valgyti, nes ten viščiukai auginami naudojant hormoninius paukščių auginimo stimuliatorius”, – paaiškina moteris.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Rimanto Stuko, mitybos specialistai pastebi, kad žmonės, valgantys mėsą, išaugintą naudojant hormoninius auginimo stimuliatorius, netgi tunka neįprastai – pučiasi tarsi oriniai pyragėliai.
ES draudžiama paukščius ir galvijus auginti pasitelkus šiuos stimuliatorius, bet pramoniniu būdu Europoje auginami paukščiai ir galvijai gausiai šeriami maisto papildais.

Bet tai dar ne viskas, ką mes žinome apie mėsą. Pasirodo, daugelis gamintojų, be keiksnojamo skonio stipriklio natrio monogliutamato, naudoja ir dar vieną priedą – difosfatą. Jo geroji savybė ta, kad jis tarsi išpučia mėsos svorį, “surišdamas” mėsą su vandeniu. Paprastai tariant, mėsos perdirbėjai iš 10 kg mėsos ir 10 kg vandens, įdėję difosfato, pagamina 20 kg dešros. Tačiau verdant difosfatu apdorotą mėsą, kaip aiškina VU Mitybos instituto direktorius prof. R.Stukas, šis priedas suyra. Dėl to į puodą įmestas didžiulis mėsos gabalas paprastai stipriai susitraukia.

Natūraliai kaime rūkytą dešrą, kumpį ar lašinius galime laikyti apie metus, o pramoniniu būdu “rūkytą” mėsą, tiksliau, “rūkomą” apdorojant cheminiais priedais su dūmų kvapu, turime suvalgyti maždaug per mėnesį nuo pagaminimo.

Ekologinės mėsos Lietuvoje nebeliko

Nors daugėja lietuvių, kurie mielai mokėtų didesnę kainą už ekologiškai išaugintą vištieną, avieną ar jautieną, tokios mėsos mažėja. Štai prieš šešerius metus, remiantis VšĮ “Ekoagros” ir Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ekologiškai buvo išauginamos 1057 kiaulės per metus, o pernai jau tik 897. Ekologiškų galvijų 2004-aisiais išauginta 812, o pernai – 771. Nuo 448 iki 395 sumažėjo ir ekologiškai auginamų melžiamų karvių.

Internetu ekologiškais ir natūraliais ūkininkų išaugintais ar pagamintais produktais prekiaujančios krautuvės “Švarus maistas” komercijos vadovas Egidijus Blaževičius pastebi, kad lietuviai ūkininkai beveik nepardavinėja ekologiškos mėsos.
“Jie ją dažniausiai išveža ir parduoda Vokietijoje, nes ten brangiau moka. Tiek mes, tiek kitos interneto parduotuvės bei patys ūkininkai dažniausiai pardavinėja ne ekologinę mėsą ir jos gaminius, o natūralią. Tai nereiškia, kad tokia mėsa blogesnė. Tiesiog tai reiškia, kad tokia vištiena ar galvijiena išauginta natūraliai, bet ūkininkai neturi ekologinio ūkininkavimo sertifikato. Todėl dažniausiai mes prekiaujame natūraliai išaugintais, tautinio paveldo ženklu pažymėtais mėsos gaminiais, kurie pagaminti pagal senuosius lietuvių receptus. Į juos nededamas natrio gliutamatas, bet dedamas maisto priedas E 250, liaudyje vadinamas salietra. Tai, žinoma, nėra tikroji, baisioji salietra, kuria tręšiamos neekologiškai auginamos daržovės, tai nitritinė druska. Bet šio maisto priedo leidžiama dėti į tautinio paveldo sertifikatą turinčius produktus”, – paaiškino E.Blaževičius.

Štai dėl šios priežasties dar viena mūsų pokalbininkė trijų vaikų mama Jūratė Juknienė uošvijoje šiemet jau įsirengė vištidę, beliko aptverti lauko aptvarą, kad jos neišsilakstytų po gyvenvietę. “Kiaulių pats neužsiauginsi, kai tėvai jau seni, todėl mėsą tenka pirkti iš pažįstamų, natūraliai gyvulius auginančių ūkininkų, o štai vištoms daug priežiūros nereikia. Todėl netrukus valgysime ne tik savus kiaušinius, kurių trynys bus geltonas ne dėl to, kad vištos šeriamos maisto priedais, o todėl, kad auga laisvėje ir lesa natūralų maistą, be to, ir savos tikros paukštienos turėsime”, – pasakojo J.Juknienė.

Šiandien Lietuvoje maisto pramonės gamintojai iš viso naudoja 460 įvairių maisto priedų. Galima palyginti: iki įstojimo į ES mes buvome ragavę apie 300 maisto priedų. Bet ES leidžiama maždaug tūkstantis įvairių maisto priedų, taigi dar apie penkis šimtus artimiausiais metais atkeliaus į Lietuvos maisto pramonę.

Ekologinė produkcija neapskaitoma

Prof. R.Stukas pasakojo, kad, tarkime, JAV, priešingai nei pas mus, ženklinamas ne tik ekologiškas produktas, bet ir nurodoma, kokia jo dalis ekologiška, o kokia – tik natūrali. “Ekologišku gali vadintis tik tas produktas, kuris pagamintas sertifikuotame ūkyje, o jį apdorojant nebuvo įterpta jokių priedų. Tarkime, duona ekologiška gali vadintis tik tuomet, jeigu ne tik miltai, bet ir druska, cukrus ar mielės yra ekologiškos. Bet jei bent viena sudedamoji dalis, pavyzdžiui, mielės, nėra ekologiškos, tuomet nurodoma, kad šio produkto ekologiškumas 80 proc. ar tik 25 proc.”, – aiškino mitybos ekspertas.

Ir dar viena įdomi detalė. Pasirodo, pirkdami prekybos centre vaisius, daržoves ir kai kuriuos kitus produktus, ne visada galime gauti informaciją, kiek jie apdoroti cheminiais priedais ir ar jie nėra genetiškai modifikuoti. Ar produktas genetiškai modifikuotas, ar ne, privalu nurodyti tik ant produkto pakuotės, o jei ta pakuotė – didžiulė dėžė pomidorų, braškių, kivių ar kitų sveriamų produktų, šios informacijos atskirai pateikti nereikia.

Prof. R.Stukas šmaikščiai paaiškina, kaip galima atpažinti per neapsižiūrėjimą nusipirktą produktą ir išsiaiškinti, ar jis natūralus, ar genetiškai modifikuotas. “Pamėginkite ilgai nevalgę atsikąsti pomidoro be nieko – jei burnoje pajusite žuvies, o ne pomidoro skonį, greičiausiai jis genetiškai modifikuotas”, – aiškino mitybos ekspertas. Į taip auginamas daržoves įterpiamas žuvies genas, kad šios ilgiau negestų.

Rengdami šį straipsnį nusprendėme pasidomėti, kiek ekologinių ūkių įregistravusių ir ES išmokas už tokią produkciją gaunančių mūsų šalies ūkininkų kasmet parduoda Lietuvoje ekologinės mėsos, pieno, daržovių. Bet tokios statistikos nėra.

“Ūkininkai neprivalo jos mums teikti, – nustebina VšĮ “Ekoagros” kokybės vadovas Tomas Demikis. – Ir niekam kitam jie neturi teikti tokių ataskaitų, ūkininkams užtenka nurodyti dokumentuose, kiek iš viso jie realizavo produkcijos. O kokia ji – ekologiška ar ne, nebūtina nurodyti. Skiriant išmokas už ekologinį ūkininkavimą, tik preliminariai skaičiuojama, kiek jie vidutiniškai savo ūkyje galėtų išauginti ekologiškos mėsos, daržovių, primelžti pieno”.

Bet tai dar ne visi paradoksai: kaip jau rašė “Veidas”, ES remia ir ekologinę žuvininkystę. Bet su sąlyga, kad ekologinių karpių kaina parduotuvėje bus tokia pati, kaip ir neekologinių. Taigi tiek ekologinių, tiek neekologinių žuvų augintojai savo produkciją prekybos centrams parduoda už tą pačią kainą – 6,5 Lt/kg. Iš Lietuvoje išauginamų 3,4 tūkst. tonų žuvies maždaug pusė yra ekologiška, bet į prekybos centrą pakliuvęs toks karpis suleidžiamas į tą patį baseiną, kuriame plaukioja ir išauginti pramoniniu būdu. Taigi kartais ir prekybos centre gali netyčia pasisekti įsigyti ekologiškai išaugintą karpį.

Natūraliu maistu greičiau pasisotinama

Vilnietei Karolinai Lapinskienei neužtenka laiko bėgioti po ūkininkų turgelius ar po besirandančias pirmąsias natūralių produktų parduotuvėles, bet ji linkusi maitintis ekologiniu ir natūraliu maistu. Todėl neseniai ši moteris tapo elektroninės parduotuvės, kurios darbuotojai užsakovams į namus atveža ūkininkų išaugintų gėrybių, kliente.

“Mane visiškai tenkina interneto parduotuvės asortimentas, aš pasitikiu jų parduodama produkcija ir laikausi nuostatos, kad iš pirmų rankų, tiesiai iš ūkininko, nusipirktas maistas suteikia žmogui daugiau teigiamos energijos nei perdirbtas”, – paprastai paaiškina norą valgyti ne pramoniniu būdu pagamintą maistą moteris.

Beje, K.Lapinskienė tvirtina, kad taip mąsto vis daugiau žmonių. E.Blaževičius sako, kad pagrindiniai jų klientai – aukštąjį išsilavinimą turintys ir didesnes pajamas gaunantys žmonės, kurių amžius svyruoja tarp 25–40 metų.
Kitos interneto krautuvės “Tikras maistas”, prekiaujančios ekologiškais ir natūraliais maisto produktais, vadybininkė Eugenija Paliulionienė antrina, kad aktyviausios pirkėjos – mažylių susilaukusios mamos. “Ypač jos susimąsto, kuo maitinti kūdikį, kai šiam artėja šeši mėnesiai ir jau reikia pradėti duoti kieto maisto, – dėstė E.Paliulionienė. – Bet yra ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie moka naudotis internetu, bet neturi jėgų ar noro daug laiko leisti ieškodami sveiko maisto, todėl perka iš mūsų. Jie perka ekologinį ir natūralų ūkininkų maistą, nes jiems jis skanesnis, primena vaikystės skonį”.

Tokių žmonių, pasak E.Paliulionienės, vis daugėja. Pernai liepą pradėję šį savo verslą Vilniuje, šiandien “Tikras maistas” jau prekiauja ir Kaune, Klaipėdoje, o neseniai pradėjo vežti ūkininkų produkciją ir sveikai gyventi norintiems šiauliečiams bei kėdainiškiams. “Paklausa didėja. Žmonės, susimąstantys, ką valgo, perka internetu viską: įvairių rūšių mėsą, ekologines kruopas, trapučius, duoną, sausainius, ekologinį kūdikių maistelį, ekologines ir natūralias daržoves, bulves, vaisius, medų, aliejų, girą, pieną ir jo produktus”, – vardija verslininkė.

Pirmoji mūsų pokalbininkė B.Jakučionytė dar atkreipia dėmesį į tai, kad nors ekologiški ir natūralūs produktai kainuoja gerokai brangiau, bet ji, pradėjusi maitintis šiuo maistu, išleidžia pinigų kone dukart mažiau nei anksčiau. “Anksčiau gausi mūsų šeima per savaitę maistui išleisdavo apie 500 Lt, dabar tik apie 150 Lt. Efektas akivaizdus, o esmė ta, kad valgant maistą, neprisotintą skonio ir kvapo stiprikliais, mažiau norisi kimšti, todėl suvalgai kur kas mažiau”, – apibendrina pašnekovė.

Netolimoje ateityje B.Jakučionytė ketina visiškai nepirkti ir duonos. “Kepsiu pati. Be to, tai galėtų tapti naujuoju mano verslu. Pabodo kas rytą važinėti iš Trakų rajono į darbą Vilniuje, todėl nusprendžiau įsirengti duonkepę ir organizuoti su senosiomis tradicijomis bei kalendorinėmis šventėmis susijusius edukacinius renginius, vaikų gimtadienius, įvairius kitus pobūvius”, – pasakoja anksčiau renginių režisiere ir laisvalaikio organizatore dirbusi B.Jakučionytė, kurios gyvenimas keičiasi kartu su požiūriu į tai, ką valgo.