Tęsiame straipsnių seriją apie stovyklas. Kaimynų vaikas spygaudamas kasmet kelioms pamainoms išrūksta į stovyklą, o jūsiškis neryžtingai kelintus metus purto galvą… Kol dvejojate, ar išstumti jį ten, ar palikti maltis “ant asfalto”, kelialapiai į populiariausias stovyklas tirpsta kaip snaigės delne. Tačiau gal jūsiškis nežino, kad yra tiesiog jam skirta stovykla?

"Veido" archyvas

Stovykloje – gyvenimo pamokos

Čia vaikas išmoks ne tik to, ką žada stovyklos organizatoriai – piešti, lipdyti ar plaukti. Kur kas svarbiau, kad jis išmoks bendrauti, pasirūpinti savimi – be mamos pavalgyti ar apsirengti, taps atsakingesnis, įgis pasitikėjimo savimi. Motinos džiaugiasi, kad sumažėja bendravimo su paaugliais problemų – šie jų pasiilgsta, įvertina tėvų rūpestį, kurį kasdienybėje kartais supranta kaip kišimąsi.

Stovykloje galbūt atsiskleis visai kiti gebėjimai nei mokykloje. Ir vaiką čia įvertins už asmenines savybes, o ne gautus pažymius. Įgijęs kitokios patirties, atsikratęs tam tikrų etikečių, jis ir į klasės kolektyvą grįš labiau pasitikintis savimi. Be to, patirtis mezgant trumpalaikius santykius, gebėjimas atsiskleisti per savaitę tikrai pravers vaikui ateityje.

Netgi vadinamoji blogoji patirtis yra teigiama – verkiantis ar nuogąstaujantis vaikas išmoksta prisijaukinti savo baimę, įveikti vienatvę, sustiprėja psichologiškai. Kartais netgi draugų pastabos dėl vieno ar kito charakterio bruožo labiau išgirstamos nei šimtąsyk kartojamos tėvų, ypač jei namie vaikas auga vienas. Rasti savo vietą konkuruojančioje terpėje nelengva, bet ši patirtis subrandina vaiką.

Tėvų baimės

Stovyklose išties nesunku slystelėti klystkeliu. Bet argi tie patys pavojai ir pagundos netyko ir čia pat, už kampo? Juk stovykloje vaikai tik iš dalies išsilaisvina iš suaugusiųjų kontrolės – jų bandymai tapti savarankiškais, santykių mezgimas su priešinga lytimi vis dėlto vyksta prižiūrint vadovams. Be to, draudimai paaugliams dažnai sukelia norą maištauti, taigi galbūt pasitikėjimas atsipirktų labiau nei griežtas ne?

Tėvams naudinga iš anksto susitikti su būsimais vadovais, įsitikinti, kad jei kažkas nutiks jie gaus tiesioginę žinią. Pasiklausinėkite pažįstamų rekomendacijų arba išleiskite saviškį į stovyklą kartu su vaikais, kuriais pasitikite. Beje, pravartu nusiteikti, kad gali nutikti visko – juk vaikas nuo nelaimių neapsaugotas netgi jūsų panosėje. Ir nepuoselėkite per daug lūkesčių, kad vaikas kažko išmoks. Jis tiesiog gerai ir įdomiai praleis laiką.

Nenoriu į stovyklą…

Natūralu, kad atsiskyrimas nuo tėvų, ypač pirmąsyk, ir nepažįstamų vaikų draugija gąsdina. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo patirties, bendravimo įgūdžių. Jei jaučiate, kad vaikas savo baimių įveikti negalės, leiskite nevažiuoti, nes stovykla vis dėlto yra jo laisvalaikis, o ne bausmė.

Tačiau kartais vaiką reikia tik paskatinti. Tai padarysite leisdama išsirinkti stovyklą – jei iš dešimt vaikui pasirinkti per sunku, atmetimo būdu abu sumažinkite skaičių iki 2–3, o tada leiskite galutinį sprendimą priimti pačiam.

Pratinkite vaiką prie minties apie atsiskyrimą, aiškiai susitarkite, kiek laiko jis ten išbus, kada galės paskambinti, kada atvyksite ar neatvyksite aplankyti. Nebijokite, kad pasimatymas vėl išmuš vaiką iš vėžių ir sugraudins. Taip nutiks, jei užgriūsite netikėtai, o iš anksto aptartas ir laukiamas susitikimas padeda tvirčiau jaustis pirmomis dienomis.

Patartina į vaiko bendravimo ypatumus atkreipti ir vadovų dėmesį. Jei jis sunkiai užmiega, nedrįsta kreiptis ko nors prireikus, galbūt vadovas pats galėtų jo paklausti, ar viskas gerai.

Jei į stovyklą vis dėlto neišleidote

Pasitikėkite savimi, vadinasi, nuojauta jums pašnibždėjo teisingai. Taip, vaikas nepatirs tokių įspūdžių, užtat jausis ramus ir saugus. Be to, įvertins ir tai, kad atsižvelgėte į jo norus. Neorganizuotas laisvalaikis turi savų privalumų – vaikas išmoksta planuoti jį pats, ieškoti galimybių kažkuo užsiimti. Pabuvęs “be nieko” jis galbūt atras savyje noro ir gebėjimų keisti kasdienybę. Vien tai, kad vaikas ima kelti sau klausimą, ką aš noriu veikti, yra geras poslinkis ir taip pat rodo gimstantį brandumą.

Ko nežino tėvai, bet nori sužinoti

Geriausiai apie stovyklą papasakoja arba vaikų akys, arba vadovai – jų akys kartais mato kur kas daugiau niuansų. Pakalbinome praėjusiais metais atidarytos vienos didesnių vaikų stovyklų “Varlinukas” vadovę.

Įsigiliname į vaiko jausmus ir aplinkybes

Mes prašome tėvų kuo detaliau atskleisti vaiko savybes stovyklos vadovams – ir tai nėra formalumas. Gavę anketas jau nuo pat pradžių gilinamės ir stengiamės sugrupuoti vaikus taip, kad jie jaustųsi gerai. Labai svarbu, su kuo jie ne tik linksminasi, bet ir nakvoja kambariuose, kartu atlieka įvairias užduotis. Būna ir taip, kad vaikai stovykloje susidraugauja, o tada prašosi perkeliami į kitą kambarį. Visada tuo pasirūpiname.

Ne mažiau svarbu ir skubi reakcija į vaikui kylančius klausimus. Stengiamės užbėgti už akių tam, kad vaikas skambintų skųstis tėvams dėl, jo manymu, kilusios problemos. Tėvai, nežinodami tikrosios padėties, gali paskatinti vaikelį priimti klaidingus sprendimus, nors susiklosčiusios aplinkybės viso labo reikalauja susitaikyti su kitais bendražygiais. Siekiame pamokyti vaikus nedaryti iš musės dramblio ir suprasti bei įvertinti konfliktą be tėvų pagalbos. Juk tėvai dažniausiai užstoja savo vaiką, negalėdami nuodugniai žinoti, kas teisus, o kas prasikalto.

Alio, mama?

Šiuolaikinės technologijos taip pat gali išmušti vaiką iš pusiausvyros. Visi pamename laikus, kai mobiliųjų telefonų ir interneto nebuvo, o vaikų stovyklos nesugriūdavo, veikla jose tiesiog rūkdavo. Vis dėlto kartais tėvai, visiškai neturėdami tokio tikslo, gali išmušti vaiką iš pusiausvyros paskambindami jam. Rodos, vaikas nenuobodžiauja, linksminasi su bendraminčiais, bet mamos ar tėčio skambutis ima ir sujaukia jo galvelę. Jis pradeda ilgėtis namų, kieme likusių draugų arba savo augintinio, kuris dėl suprantamų priežasčių į stovyklą neįleidžiamas. Dėl to įspėjame tėvus, kad prieš skambindami pagalvotų, ar išties tai būtina ir ar rezultatas nebus atvirkštinis, nei norėta.

Kita vertus, mobilusis telefonas kelia ir kitą rūpestį – juk jį galima pamesti arba jį gali “pasiskolinti” kitas vaikas. Tada tai sukelia nemalonų stresą ir vienam, ir kitam – esame tai patyrę. Pasiteirauti apie vaiką galima ir paskambinus vadovams, šie taip pat visada leidžia pasinaudoti savo telefonu ir vaikui, kad jis galėtų paskambinti tėvams.

Vizitai į stovyklą – dar viena jautri tema. Tėvams nereikėtų persistengti. Susitikimas su tėvais vaikui sukelia didžiulį gerų emocijų antplūdį. Tačiau pastebėjome, kad tėvams išvykstant jautresniems vaikams šią nuotaiką pakeičia liūdesys.

Ožiukai išgaruoja

Atvykę į stovyklą tėvai dažnai mus įspėja dėl kažkokių savo vaikų ožiukų, kaprizų, vengimo daryti tą ar kitą dalyką. Įdomiausia, kad daugumos šių dalykų nepastebime ir nepatiriame. Vaikai stengiasi kiek galėdami: bendradarbiauja tarpusavyje, padeda ir vadovams, būna sumanūs, sportiški, vyresni globoja jaunesnius ir t.t. Visi velniukai kaipmat išgaruoja, kai visi kartu susikuriame jaukų klimatą.

Tinkamas ir greitas situacijos valdymas – svarbiausias stovyklos sėkmės veiksnys. Šiemet į mūsų stovyklą renkasi labai daug vaikų iš praėjusiais metais organizuotų pamainų – tai yra geriausias vadovų darbo įvertinimas, kokio galėtume sulaukti. Būtent dėl šios priežasties turėjome gerai pasukti galvas dėl stovyklos tematikos ir programų, kad niekas nesikartotų. Taip vaikai skatina ir mus tobulėti. Galima sakyti, kad mokomės ir augame padėdami vieni kitiems.