Profilis. Biomedicinos mokslų daktaras, VU MF Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovas, VUL Santariškių klinikų Neurologijos centro direktorius Valmantas Budrys visuomenės atmintyje išliks kaip mokslininkas eruditas, kilstelėjęs Lietuvos neurologijos mokslą į tarptautinį lygmenį.

„Žinia apie profesoriaus netektį sukrėtė visą Lietuvos neurologijos bendruomenę. Kasdien mėginame susitaikyti su šia mintimi. Tai didžiulis praradimas visai šaliai“, – mintimis apie sunkios onkologinės ligos pakirstą, tačiau iki paskutinės gyvenimo dienos šių metų vasarį darbų neapleidusį 56 metų Lietuvos neurologų asociacijos prezidentą Valmantą Budrį dalijasi Kauno medicinos universiteto Neurologijos klinikos profesorė Nerija Vaičienė-Magistris.

Jos bei daugelio kitų profesoriaus mokinių, kolegų ir bendradarbių atmintyje V.Budrys išliks kaip išskirtinė asmenybė dėl mokslinio indėlio į visuomeninį šalies gyvenimą, savo charizmos, gebėjimo sutelkti bendraminčius vienam tikslui ir ypatingo atsidavimo profesinei veiklai.

Nuo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto baigimo iki pat savo gyvenimo pabaigos V.Budrys perėjo visus gydytojui mokslininkui būtinus etapus: nuo Vidaus ligų klinikos aspiranto, asistento iki profesoriaus, jungtinės Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovo.

„Jo publikacijos buvo vienos skaitomiausių Europos neurologų žurnaluose. Jis buvo be galo darbštus, atkaklus ir gebantis žvelgti giliau nei daugelis mūsų“, – tikina N.Vaičienė-Magistris.

Daugelis „Veido“ kalbintų pašnekovų sutaria, kad neurologija buvo ir liko neatsiejama profesoriaus gyvenimo dalimi, jo nuopelnai šiai medicinos sričiai itin reikšmingi ir sunkiai išmatuojami.

Pasak Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojos, Išsėtinės sklerozės koordinacinio centro vadovės dr. Rasos Kizlaitienės, buvusios profesoriaus studentės, jo pastangomis Lietuvoje per porą dešimtmečių susikūrė labai kokybiška, specializuota, daugiadisciplinė, Vakarų Europos šalių diagnostikos ir gydymo standartus atitinkanti neurologinė pagalba ligoniams.

Su tuo linkęs sutikti ir Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas: „Nepažįstu kito taip patriotiškai ir visuomeniškai nusiteikusio žmogaus, kuris visą save atiduotų universitetui ir mokslui.“

Žvelgiant iš šalies sunkoka suvokti, kada eidamas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovo pareigas V.Budrys dar rado laiko vadovauti Lietuvos neurologų asociacijai, konsultuoti Sveikatos apsaugos ministerijos specialistus (dalyvavo rengiant ir tobulinant visus su neurologijos specialybe susijusius teisės aktus), dalyvauti Pasaulio neurologų federacijos ir Europos neurologijos akademijos veikloje. Matyt, šio žmogaus visuomeniškumas, gebėjimas pažvelgti į pasaulį plačiau už savo profesijos ribų buvo tas raktas, leidęs nuolat justi pasaulinių naujienų pulsą ir formuoti itin plačią neurologo erudiciją.

Ilgametė V.Budrio kolegė Lietuvos vaikų neurologų asociacijos pirmininkė Milda Endzinienė svarsto, kad šis mokslininkas įprasmino savo būtį nuveiktais darbais. Nė vienas kitas iš Lietuvos neurologų nepasiekė tokių visuomenei reikšmingų aukštumų. Nepaisydamas didžiulio savo užimtumo ir intensyvios šviečiamosios veiklos, V.Budrys stengėsi padėti ligoniams. Ne kartą jis ir pats kolegei R.Kizlaitienei yra prasitaręs, kad visi darbai ir pareigos yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Aplinkiniams mokslininkas leido suprasti, kad dirba niekieno neverčiamas, negalvodamas apie uždarbį ir tikėdamas tuo, ką daro.

Jis buvo iš tų žmonių, kurie matydami prasmę sugeba įveikti visas kliūtis ir pasiekti užsibrėžtą rezultatą. Tačiau bene reikšmingiausiu mokslininko nuopelnu Lietuvai vadinamas šalies neurologijos mokslo išvadavimas iš sovietinės sistemos.

Savo idėjomis ir darbais V.Budrys išlaisvino Lietuvos neurologiją nuo sovietinės pasaulėžiūros ir pasenusios neurologinių ligų klasifikacijos, priartino šį mokslą prie vakarietiško modelio ir atvėrė naują požiūrį į šią medicinos discipliną. Profesoriaus pavyzdžiu pasekė daugelis jo kolegų ir mokinių, o tai lėmė pakitusį požiūrį į neurologiją šalyje. Jo pastangomis užsimezgė bendradarbiavimas su pasaulinio lygio neurochirurgais, neurologais, radiologais, reabilitologais, oftalmologais, šeimos medicinos ir kitų specialybių gydytojais. Galiausiai gimė nepalyginti gilesnis požiūris į atskiras neurologines ligas (insultą, epilepsiją, išsėtinę sklerozę, Alzheimerio, Parkinsono ligą ir kt.).

Vienu geriausių šalies neurologų šiandien pelnytai vadinamas mokslininkas buvo keturių medicininių žurnalų redakcinių kolegijų bei Europos išsėtinės sklerozės tyrimo ir gydymo tarybos narys, prisidėjo prie Lietuvos insulto asociacijos įkūrimo, tačiau, kaip teigia jo žmona Rasa Budrienė, jis niekuomet nesinešdavo darbo į namus. „Šeima jį matė kaip mylintį ir atsidavusį tėtį, dėmesingą sutuoktinį, o ne moksliniais darbais užsivertusį praktiką“, – sako trisdešimt metų santuokoje su V.Budriu pragyvenusi moteris.

Viešojoje erdvėje gana dažnai kalbinamas neurologas gebėjo savo patarimais vadovautis ir pats. Dar 2014 m. rudenį „Veido“ kalbinamas profesorius minėjo, kad esminė šiandienos žmonių nelaimių priežastis – stresas. Jo teigimu, tai ne laikmečio, o tautos problema. „Laikmetis išryškina žmogaus polinkius. Tačiau jei polinkio stresui nėra, šis negali sukelti didelių problemų. Deja, dažnas šiandien nori ir siekia gerokai daugiau, nei pajėgia aprėpti. Tada ir imama nervintis, kad visko nespėjama, kenkiama savo sveikatai. Todėl labai svarbu nekelti sau ir kitiems per didelių tikslų“, – tąkart patarė mokslininkas.

Gal būtent todėl, kad tai suvokė pats, pravėręs namų duris sugebėdavo panirti į artimą ir mielą savo pasaulį: kolekcionavo paveikslus, mėgo Lietuvių literatūros dailės klasikus (galėdavo apie juos kalbėti valandų valandas), rašė mokslines publikacijas. Svarbią vietą jo veikloje užėmė medicinos istorijos bei meno tyrinėjimai. Sukauptą patirtį V.Budrys stengėsi perduoti medicinos studentams ir rezidentams.

120 mokslinių publikacijų autorius ir bendraautoris, tradicinių Lietuvos neurologų vasaros mokyklų, rengiamų nuo 2003 m., įkvėpėjas ir organizatorius neabejotiną pėdsaką paliko ir mokslo bendruomenėje. V.Budrio sudaryti vadovėliai „Klinikinė neurologija“, „Urgentinė neurologija“, „Neurologijos vadovas gydytojui praktikui“ – aktualūs ir nepakeičiami į šią sritį besigilinantiems specialistams.

Savo įžvalgumu, pavydėtina erudicija ir atvirumu pagarsėjęs V.Budrys buvo „prieinamas“ ne tik profesoriams ar mokslininkams, bet kiekvienam norinčiajam su juo padiskutuoti ar pasikonsultuoti. Aplinkinius tai savotiškai ugdė ir skatino pasitempti. Taigi, galima sakyti, šio žmogaus dėka Lietuvos neurologų bendruomenė keitėsi, tobulėjo, augo, tapo aktyvi ir visapusiška. Profesoriaus pavyzdžiu pasekę asociacijos nariai atsiskleidė kaip puikūs savo srities specialistai.

Ne ką mažesnę įtaką V.Budrys darė ir savo sūnums – Tomui ir Mindaugui. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl vyresnėlis pasuko tėvo pėdomis:  Kaune baigęs medicinos studijas tapo radiologu.

Sektinas pavyzdys vaikams, jautrus sūnus mamai, mylintis ir atidus antrajai pusei ir aplinkiniams – būtent tokį reikėtų tapyti profesoriaus paveikslą atminimui. Jo kolegės M.Endzinienės teigimu, per visus savo vadovaujamo darbo metus V.Budrys išugdė labai visapusišką komandą.

Neurologas jį supantiems žmonėms vis mėgdavo priminti, kad mintis visada turi tęsinį. Šiandien, matyt, telieka pridurti, kad vidine ramybe, kryptingumu ir darbštumu pasižymėjęs V.Budrys savo nuopelnais medicinai tai įrodė.

„Neurologijos srityje šio žmogaus dėka šiandien dirba ne vienas jaunas ekspertas. Daugeliui jų V.Budrys vadovavo tiesiogiai, daliai – netiesiogiai. Tikėtina, kad kažkuris iš jų ir pratęs profesoriaus inicijuoto žurnalo „Neurologijos seminarai“ leidybą“, – svarsto M.Endzinienė.

Nors sunki onkologinė liga paveikė mokslininko kūną, jo dvasios nepalaužė: iki paskutinių gyvenimo dienų jis tęsė klinikinį ir pedagoginį darbą, rūpinosi Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos, Neurologijos centro reikalais. Prieš pat 2015 metus jo rūpesčiu duris atvėrė moderni VUL Santariškių klinikų auditorija.

„Valmantas mirė taip elegantiškai ir lengvai, kaip ir gyveno: namie, mums ant rankų“, – apie sutuoktinio apsisprendimą paskutines gyvenimo dienas praleisti ne ligoninėje, o jam įprastoje aplinkoje pasakoja profesoriaus žmona. Savo vyrą ji apibūdina kaip itin jautrų, rūpestingą, mylintį, o kartu darbui ir komandai itin atsidavusį profesionalą. R.Budrienė neabejoja, kad jos vyro darbai neliks pamiršti: juos tęs jo kolegos ir buvę mokiniai.

Ištikimais profesoriaus bendražygiais R.Budrienė vadina Vilniaus universiteto MF Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos docentą Gintarą Kaubrį ir neurologijos profesorių mokslų daktarą Dalių Jatužį. Matyt, su jais ir siejamos didžiausios viltys, kad V.Budrio darbai bus tęsiami.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Valmantas Budrys

1983 m. baigė Vilniaus universitetą.

1992 m. stažavosi Geteborgo ir Linčiopingo universitetų ligoninėse (Švedija).

1995–1996 m. stažavosi Lojolos universiteto medicinos mokykloje (Čikaga).

Nuo 1988 m. dėstė Vilniaus universitete.

Nuo 1997 m. – žurnalo „Neurologijos seminarai“ steigėjas ir vyr. redaktorius.

1997–2001 m. tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos klinikos vadovu.

2001 m. tapo Pasaulinės neurologų federacijos ir Europos neurologų draugijų federacijos atstovu Lietuvai.

2002 m. tapo Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos Neurologijos centro direktoriumi ir buvo išrinktas Lietuvos neurologų asociacijos prezidentu.

2003 m. tapo Europos išsėtinės sklerozės tyrimo ir gydymo tarybos nariu.

2007 m. tapo Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovu ir profesoriumi.