Vyriausybė pasiūlė atleisti 2014 m. valstybės biudžeto išlaidų diržą, tikintis surinkti daugiau mokesčių. Tačiau mokesčių mokėtojų kai kuriuose regionuose mąžta, o ateities prognozės visai niūrios.

Kitų metų biudžeto viltis – gausiau mokami mokesčiai. Taip nusprendė premjeras Algirdas Butkevičius, praėjusią savaitę nutaręs siūlyti atleisti 2014 m. valstybės biudžeto išlaidų diržą dar 103 mln. Lt. Tačiau mokesčių mokėtojų skaičius ir jų pajamų dydis, nuo kurių skaičiuojami mokesčiai, tokie menki, kad niekaip negali patenkinti net mažėjant gyventojų nemažėjančio valstybės sektoriaus apetito. Taip, ekonomika atsigauna, bet senkant potencialių vartotojų gretoms ir verslas “emigruoja” paskui juos.

Kas Lietuvoje moka mokesčius
Daugiau kaip pusė – apie 57 proc. Lietuvos gyventojų nemoka mokesčių į biudžetą. Dar būtų galima guostis, kad likę 43 proc. galėtų būti pajėgūs išlaikyti valstybę. Tačiau apie 64 proc. jų dirba privačiame versle, o likusieji – viešajame sektoriuje, vadinasi, jų mokami mokesčiai tėra perdedami iš vienos valstybės kišenės į kitą. Taigi susumavus paaiškėja, kad išorinė injekcija į valstybės biudžetą, neskaičiuojant jo viduje perskirstomų viešojo sektoriaus darbuotojų sumokamų mokesčių, taip pat ES lėšų, – vos iš 29 proc. valstybės piliečių. Be to, šis skaičius – valstybės vidurkis, o mažesnių miestelių savivaldybėse, net skaičiuojant su viešuoju sektoriumi, mokesčių mokėtojų skaičius nesiekia net 30 proc.
Statistikos departamento duomenimis, valstybės sektoriuje šiuo metu dirba per 395 tūkst., o privačiame – apie 790 tūkst. darbuotojų. Likusi, tiksliau, didžioji, valstybės gyventojų dalis – pensininkai, vaikai ir didžiulė armija, gyvenanti iš socialinių pašalpų.
“Lietuva tik tada gyvens turtingiau, kai kuo daugiau žmonių dirbs versle ir kurs gėrybes. Dabar privačiame versle dirba, vadinasi, visą Lietuvą išlaiko maždaug trečdalis šalies gyventojų. Išlaiko ne tik todėl, kad moka mokesčius, bet ir todėl, kad sukuria produktą. Valdžia nieko nesukuria – ji pinigus tik perskirsto. Nebūtų kas sukuria, nebūtų ko ir perskirstyti. Lietuvos problema, kad tik trečdalis žmonių dirba verslo įmonėse, o reikia stengtis, kad jų būtų kur kas daugiau”, – pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė sako su tokiu požiūriu kategoriškai nesutinkanti: “Taip skaičiuojant reikėtų visą sveikatos, švietimo sektorių padaryti privatų, ir tada jie jau būtų kuriantys pridėtinę vertę. Valstybinis sektorius skirtas atstovauti viešajam interesui, o jei atsisakytume nemokamo mokymo, darbdaviai turėtų padidinti atlyginimus darbuotojams, kad šie turėtų kuo susimokėti už mokslą, ir steigti mokyklas, kad mokytų beraščius ir turėtų darbuotojų.”
Ekonomistė pabrėžia, kad viešasis sektorius taip pat kuria pridėtinę vertę, o jam skiriami biudžeto pinigai – tai užmokestis už viešąją paslaugą.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis taip pat siūlo neužmiršti, kad verslo potencialą, pavyzdžiui, žmogiškąjį kapitalą, daugiausia lemia valstybinio sektoriaus veikla – švietimas, sveikatos apsauga ir pan.
Tad sakyti, kad tik privatus verslas išlaiko valstybę plačiąja prasme, neteisinga, tačiau vertinant biudžeto pajamų požiūriu yra būtent taip. O našta išlaikyti viešąjį sektorių vis sunkėja. Jis akivaizdžiai per didelis ir neefektyvus. “Verslas susioptimizavęs, o čia į bet kurią sritį galima besti pirštu ir nesunkiai matyti, kad tas viešąsias paslaugas galima teikti efektyviau. Maža to, dirbančiųjų viešajame ir privačiame sektoriuje santykis, nepaisant visų kalbų apie valstybės taupymą ir optimizavimą, net didesnis nei prieš krizę: 2008 m. buvo 0,379777, 2011 m. jau pasiekė 0,417419, pernai šiek tiek sumažėjo, bet vis tiek yra 0,406381″, – kritikuoja Ž.Šilėnas.
Tiesa, finansų ministras Rimantas Šadžius svarstant 2014 m. biudžeto skaičius jau keliskart yra užsiminęs apie būtinybę peržiūrėti valstybės įstaigų vykdomas funkcijas, optimizuoti valstybės tarnybą ir to imtis jau kitąmet. Ministras paslaptingai mini Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai atsiradusius aukštos kvalifikacijos žmones, kurių vienas gali atstoti dabar ministerijose triūsiantį visą skyrių, ir visai tikėtina, kad jis teisus. Tačiau ar jo žodžiai nebuvo tuščia retorika, paaiškės, jei sausį, baigus pirmininkauti ES tarybai, koks penktadalis Finansų ministerijos darbuotojų gaus atleidimo lapelius.
R.Šadžius taip pat kol kas nemini nei konkrečių skaičių, nei konkrečių analizių, nei konkrečių projektų, tik primena, kad atleidžiamiems valstybės tarnautojams reikės pinigų išeitinėms kompensacijoms mokėti, tad ekonominis efektas pasireikš tik nuo 2015 m. Tačiau ministro aritmetiką sunku suprasti: pirma, darbuotojų savaime turi mažėti, nes jų buvo pasamdyta papildomai pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, antra, jei viešai pareikšta ministro sentencija apie valdininkų aparato reformą nėra beletristika, o tokie projektai rengiami, jau metų pradžioje būtų galima įteikti atleidimo lapelius, tad ir sumokėjus visas išeitines kompensacijas ekonominio efekto laukti iki 2015-ųjų nereikėtų.
Bet nereikia užmiršti, kad išlaidos valdininkų aparatui tesudaro apie 3 proc. visų viešojo sektoriaus išlaidų. “Ką turi padaryti valstybė, tai pritaikyti viešąją infrastruktūrą sumažėjusiam gyventojų skaičiui. Gyventojų mažėja, vaikų mažėja, o, pavyzdžiui, mokyklų – ne. Po LLRI tyrimo paaiškėjo, kad yra savivaldybių, kuriose vienam moksleiviui tenka net 25 kv. m mokyklos ploto. Akivaizdu, kad tai – prastai sutvarkyta viešoji infrastruktūra, o ją išlaikyti mokesčių mokėtojams labai brangu”, – piktinasi Ž.Šilėnas.

Skirtumai tarp regionų – milžiniški
Taigi už 29 proc. valstybės gyventojų mokesčius valstybė užsimojusi išlaikyti neadekvačiai gyventojų skaičiui, o svarbiausia – finansinėms galimybėms didelį viešąjį sektorių. Tačiau paanalizavus “Sodros” įmokų mokėtojų, vadinasi, dirbančių asmenų, bazę akivaizdu, kad didieji miestai ir rajonai prie jų, keli kurortai turi išlaikyti mažesnes savivaldybes. Štai Vilniuje mokesčius moka 46,8 proc. gyventojų, o socialines pašalpas gauna 26-i iš tūkstančio vilniečių. Kelmės rajone padėtis atvirkščiai proporcinga: mokesčius moka 28,9 proc., o pašalpas gauna 138-i iš tūkstančio. Žodžiu, sostinėje mokesčių mokėtojų procentiškai yra pusantro karto daugiau nei Kelmėje, o išmokų gavėjų – 5,3 karto mažiau.
Ką daryti su išlaikytinėmis tampančiomis savivaldybėmis, siūlymų esama įvairių: vieni siūlo, vaizdžiai tariant, užkalti duris ir langus – nustoti ten kišti ES ir valstybės milijardus, nes tuoj ten neliks kam tąja gerove naudotis, kiti, priešingai, ragina būtent ten investuoti ir kurti darbo vietas.
“Aš remčiau investicijas į užimtumo didinimą regionuose, nes užimtumas dabar pati svarbiausia problema. Pirmiausia reikia ne investuoti, kurti darbo vietas kaimo vietovėse, o kurti regiono augimo polius savivaldybių centruose. Taip, nemažai ES paramos 2007–2013 m. laikotarpiu teko regionų viešajai infrastruktūrai – tai irgi gerai, bet jei žmonės neturi darbo, jie išvyksta. Reikia paramą sutelkti tam, kad regionuose būtų sudarytos sąlygos jauniems žmonėms dirbti”, – mano R.Melnikienė.
O dabar juose jau ima trūkti darbo jėgos, tad verslui plėstis ar kurtis ne taip paprasta. Štai per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje įmonių įsteigta 1,5 proc. mažiau nei pernai. Bet VšĮ “Versli Lietuva” vyr. analitikas Vadimas Ivanovas sako, kad reikėtų įvertinti, jog pernai naujų įmonių augimas siekė apie 43 proc., tačiau pusė to augimo, apie porą tūkstančių įmonių, įsteigta Energetikos ministerijai pažadėjus kofinansuoti saulės energijos gamybą mažos galios jėgainėse (paskui pažadas iš dalies buvo atšauktas). “Buvo šioks toks dirbtinis burbulas, tad jei šiemet naujų įmonių steigiama tik 1,5 proc. mažiau, palyginti su praėjusių metų iškreiptu augimu, – tai geras ženklas. Be to, svarbiausia – įmonių įregistravimo ir išregistravimo balansas, o šiemet jų išregistruojama mažiau nei pernai”, – vertina ekspertas.
Jis konstatuoja, kad daugiausiai įmonių steigiama Vilniuje, Kaune, ir tokia tendencija kartojasi metai po metų: “Natūralu – verslas koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, nes čia gyventojų daugiau, vadinasi, daugiau ir klientų, čia patrauklesnė infrastruktūra ir pan.”
Bet įmanomi pokyčiai ir kitose savivaldybėse: Akmenės rajone besisteigiančių įmonių padvigubėjo, Kauno rajone jų įregistruota 16 proc. daugiau, geri poslinkiai ir Plungės, Kretingos, Telšių rajonuose, taip pat Kazlų Rūdoje.