BFL

Pastarieji savivaldos rinkimai buvo itin sėkmingi Liberalų sąjūdžiui – partija iškovojo Vilniaus ir Klaipėdos merų postus, o turimą savivaldybių tarybų mandatų skaičių daugiau nei padvigubino. Jei nesustos sėkmės kelyje, labai realu, kad kitąmet liberalai dalyvaus formuojant Vyriausybę ar net pelnys premjero postą. Galbūt jų  laukia pergalė 2019-ųjų prezidento rinkimuose? Apie liberalią politikos kryptį „Veidas“ kalbasi su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.

VEIDAS: Kokius regite svarbiausius Lietuvos iššūkius, su kuriais artimiausiu metu reikės susidurti?

E.M.: Numeris vienas, be jokios abejonės, yra mūsų demografija. Per pastarąjį dešimtmetį, įvertinus mūsų didelius emigracijos srautus ir sulėtėjusį gimstamumą, akivaizdžiai einame į senstančių valstybių gretas. Ilgainiui tai labai atsilieps šalies raidai ir ekonomikai. Jau dabar kai kuriuose mažiau išsivysčiusiuose Lietuvos regionuose turime absoliučiai kritinę situaciją dėl santykio tarp dirbančiųjų ir tų, kurie gauna išmokas iš valstybės. Visos politinės partijos yra pasirašiusios susitarimus dėl nacionalinio saugumo, dėl gynybos, taigi jos turi rasti ir politinės valios susitarti dėl esminio tikslo – kaip mums per penkerius, dešimt ar penkiolika metų pasiekti, kad gyventojų mažėjimas sustotų, o ilgainiui jų pradėtų daugėti.

Turime užprogramuotą problemą, kurią vis po truputį stumiame į priekį, naudodamiesi ir naryste Europos Sąjungoje, – gauname papildomų investicijų, bet  2020-aisiais šis dalykas baigsis. Jei „neperlaušime“ tokios situacijos, laukia labai niūrios prognozės – valstybė tiesiog nebebus pajėgi surinkti tiek pinigų, kiek reikia jos įsipareigojimams vykdyti, o skolinimosi padėtį mes taip pat puikiai žinome.

Santykinai mūsų skola ES kontekste nėra labai išsiskirianti, bet jei skolinsimės, nebus tvaraus ir stabilaus ekonomikos vystymosi. Todėl tikslas labai aiškus – gimstamumo didėjimas, tam tikrų imigracijos įstatymų tobulinimas, kas leistų į šalies darbo rinką įsilieti daugiau užsienio piliečių ir pritraukti atgal į Lietuvą dalį emigrantų, sukuriant jiems čia orias ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Jei nebebus žmonių – nebebus nei ko saugoti, nei kam valstybę vesti į priekį.

VEIDAS: Tarp rinkėjų, balsavusių per pastaruosius savivaldos rinkimus, 49 proc. buvo vyresni nei 55 metų amžiaus, o vos 17 proc. – jaunesni nei 35-erių. Lietuvos ministrų amžiaus vidurkis yra 55 metai, o, pavyzdžiui, Estijos ministrų – 41 metai. Jūsų manymu, kodėl Lietuvos politikoje iki šiol dominuoja vyresniųjų karta, o jaunesnieji lieka antrame plane?

E.M.: Priežastys įvairios – psichologinės, kultūrinės, gal net religinės. Esame labiau hierarchinė visuomenė, paremta autoritetu. Tai kartais persismelkia į pačias įvairiausias mūsų visuomeninio gyvenimo sritis. Antra priežastis – ir mūsų politinės partijos: jos neturi sukūrusios aiškių procedūrų, kaip pritraukti jaunų žmonių. Nėra sisteminio požiūrio, viskas daroma taip – išėjau į gatvę ir pradėjau ieškoti jauno žmogaus, nes dabar reikia atsinaujinti, atsijauninti, kaip madinga sakyti pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje. Taip diskredituojama pati politinė idėja.

Trečia, tai iš dalies užkoduota ir pačioje visuomenės pasąmonėje, kai rinkimuose aktyviau dalyvauja vyresni žmonės, labiau jausdami pareigą, o iš dalies ir patys labiau priklausydami nuo valstybės politikos. Dažnai atsitinka taip, kad jiems pritrūksta pasitikėjimo jaunesniais politikais. Jie yra labiau linkę rinkti savos kartos politikus, nes labiau juos mentališkai atpažįsta ir susisiekia tais pačiais kodais. Tam tikra tendencija, kad vis daugiau jaunesnių, jau nepriklausomybės metais subrendusių žmonių ateina į rinkimus, yra, bet tas skaičius didėja labai lėtai. Negaliu piešti visko blogomis spalvomis, matau pozityvo, spręsdamas pagal pastaruosius savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus.

VEIDAS: Europoje, ypač Europos Sąjungoje, dažnai kalbama apie politinės lyderystės krizę: trūksta asmenybių, kurios galėtų prisiimti atsakomybę, įgyvendinti reformas, imtis ryžtingų sprendimų. Taip aiškinama vangi reakcija į karą Ukrainoje, užsitęsusi ekonominė krizė. Kaip vertinate politinę lyderystę Lietuvoje?

E.M.: Sakyčiau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sėkmingas ir geras lyderystės pavyzdys, įvertintas ne tik aukštu reitingu, bet ir ES politinio elito nuomone. Taigi turime sektiną pavyzdį. Bet akivaizdu, kad vien Prezidentės neužtenka, akys krypsta į Vyriausybę ir ministrus. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet ypač po to, kai iš jos pasitraukė Valentinas Mazuronis ir Vytenis Andriukaitis, ji atrodo kaip pati blankiausia Vyriausybė iš visų šešiolikos buvusių, stokojanti ryškių asmenybių, lyderių, žmonių, gebančių įtikinti savo idėja, „užkurti“ ja kitus žmones, burti komandą jai įgyvendinti, pagaliau bent turinčių tą idėją. Vykdomojoje valdžioje neturime ryškių asmenybių, kurios galėtų vienoje ar kitoje srityje daryti didelius darbus, skatinti proveržį, formuluoti ambicijas.

VEIDAS: Ar daugiau tokių žmonių matote opozicinėse partijos?

E.M. Lyderius reikia auginti, jų nerasi Bernardinų parke ar tiesiog išėjęs į gatvę. Kultūroje, žurnalistikoje, versle yra žmonių, kurie šiandien nenori tapatintis su politika ir savo stiprias savybes naudoja tik profesinėje veikloje. Partijų ir politikų užduotis yra prieiti prie šių žmonių, įkvėpti juos, kad jie kartu eitų į Vyriausybes, dalyvautų rinkimuose. Nekalbu apie kažkokius vienkartinius legionierius, kurie pasisamdomi ir sąraše „praveda“ daugiau žmonių, nors su ideologija neturi nieko bendro. Kalbu apie įvairių sričių autoritetus, kurie šiandien dėl įvairiausių priežasčių nedalyvauja politikoje, suvokdami ją kaip tam tikrą blogį ir nenorėdami susiteršti savo autoriteto. Jei prieš 10 ar 15 metų regione kalbindavai vietinį gydytoją ar mokytoją dalyvauti politikoje, būdavo nepalyginti lengviau nei dabar. Tai yra tam tikra problema.

VEIDAS: Liberalizmas ir liberalios partijos Europoje beveik niekur nedominuoja, dažniausiai užimdamos tam tikrą nišinę vietą. Jeigu žiūrėsime į pokomunistines valstybes, su Estijos išimtini, čia jos taip pat beveik niekur nėra populiarios. Ar tikite, kad Lietuvoje liberalizmas gali tapti dominuojančia ideologija ir sėkmės receptu?

E.M.: Turime įvertinti, kad XXI amžiuje ideologijos niveliuojasi ir tai nėra XIX a. tradicinių ideologijų politinis diskursas. Vien buvimas ES mus jau tam tikra prasme rėmina, nes yra bendros vertybės, priimtinos ir liberalui, ir socialistui, ir konservatoriui. Nepaisant to, manau, kad kultūrinis ir politinis liberalizmas turi savo vietą tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Liberalų šansai artimiausiems keliems dešimtmečiams įsitvirtinti Lietuvos politinėje sistemoje – visai neblogi: keičiasi kartos, nueina sovietiniu laikotarpiu užaugusi karta. Ateina žmonės, kurie turi inovatyvesnį, modernesnį matymą, kitą tolerancijos laipsnį, kitas vertybes.

Be to, jei žiūrime į pokomunistines šalis, nereikėtų užmiršti Lenkijos, kurioje stiprių kairiųjų neliko, o su tam tikromis priemaišomis Donaldo Tusko partija yra ant liberalių nuostatų sukurta politinė jėga. Tad ir Lietuvoje liberalams yra galimybių ne tik įsitvirtinti, bet ir tam tikram laikotarpiui prisiimti atsakomybę už valstybės raidą.

Po Sąjūdžio Lietuvos visuomenė buvo labai poliarizuota, tai iš esmės nuvedė prie dvipartinio modelio formavimosi. Tik nuo 2000-ųjų atsirado naujų politikos idėjų, pradėjo formuotis nuosaikaus pliuralizmo sistema su penkiomis šešiomis partijomis. Tokį ir matau Lietuvos kelią. Jei dar sugebėtume priimti tokius paprastus sprendimus, kaip internetinis balsavimas, sutvarkytume dvigubos pilietybės reikalus, liberalams atsirastų dar didesnė niša.

VEIDAS: Lietuvos politikoje susidariusi situacija, kai dešinieji sudaro koalicijas su dešiniaisiais, o kairieji – kone su visais likusiais. Taip nutinka, kad kairiesiems daugumą sudaryti tampa daug lengviau. Kaip ši situacija gali pasikeisti?

E.M.: Centro dešinės flangas turi tam tikrą struktūrinę problemą – yra tik dvi stiprios jėgos, todėl per rinkimus jos turi pasirodyti itin gerai, kad įgytų teisę formuoti Vyriausybę. Svarbu, kad TS-LKD pirmininko rinkimai sustiprintų partiją. Su ja turime glaudų ryšį, kai kalbame apie ekonominę politiką, ir ne tokį glaudų, kada kalbame apie toleranciją, žmogaus teises ir pasaulėžiūrą. Manau, kad per 2016 m. Seimo rinkimus silpnės populistinių partijų rezultatai. Matau galimybę, kad liberalams ir konservatoriams nereikėtų peštis dėl panašių rinkėjų, kurių tiesiog nėra tiek daug, bet galbūt vertėtų pabandyti patraukti žmones regionuose, išplėsti savo elektorato bazę – nebūtinai atiduoti juos kažkokioms vienkartinėms partijoms ar judėjimams. Galimybė yra ir stiprėjančios žaliųjų ir valstiečių politinės jėgos, kurios būtų puikus partneris centro dešinėje.

VEIDAS: Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gana vieningai sutarta dėl valstybės prioritetų ir krypčių: kaip galima spartesnė integraciją į ES ir NATO. Antrasis dešimtmetis stokojo tokios bendros vizijos, o dėl strateginių projektų įgyvendinimo buvo daugiau nesutarimų nei aiškumo. Kokią tokio pobūdžio viziją matytumėte ateinančiam dešimtmečiui ir kaip galima labiau sutarti dėl strateginių dalykų?

E.M.: Jei vertinsime pastaruosius penkerius metus, svarbiausias buvo energetinės nepriklausomybės įtvirtinimas. Tai iššūkis, kuris savo politine ambicija gal ir negali prilygti stojimui į NATO bei ES, bet vis tiek buvo ir tebėra labai svarbus. Kai ką šioje srityje pavyko padaryti, kai ko, ypač kalbant apie atominę elektrinę, ne. Laikmetis taip pat diktuoja savo iššūkius. Geopolitinė situacija aplink mus ir karas Ukrainoje verčia keisti prioritetus ir perskirstyti valstybės resursus. Iš to atsiranda ilgalaikiai susitarimai dėl nacionalinio saugumo politikos, ir jie nėra kažkur stalčiuje, o pradeda veikti, skiriant daugiau lėšų mūsų gynybai. Tai yra ne politikų ar visuomenės sukurtas, o iš išorės primestas tikslas.

Jei kalbame apie ateitį, manau, jog anksčiau labai rūpinomės valstybe kaip organizacija – kad ji įsilietų ir būtų visuotinai pripažinta ES bei NATO, bet spręsdami šiuos tikslus sumažinome dėmesį ar kai kur ir visai ignoravome žmogaus savijautą bei gyvenimo kokybę. Atsirado vadinamosios dvi Lietuvos, socialinė atskirtis, dideli emigracijos skaičiai, visuomenėje pastebime daug neapykantos ir agresijos. Užduotis iki 2030-ųjų, šalia minėtų demografinių iššūkių, yra vakarietiškos pilietinės bendruomenės, paremtos laisvu savikritišku ir kritiškai gebančiu mąstyti žmogumi su oria gyvenimo kokybe, galimybe reikštis, mažesnio valstybės reguliavimo atmosfera, kūrimasis. Tai didelis iššūkis. Valstybė kaip struktūra ir organizacija šiandien yra nuėjusi teisingu keliu ir atsidūrusi teisingoje vietoje – dabar reikia, kad žmonės toje valstybėje irgi jaustųsi taip pat gerai.

VEIDAS: Jeigu reikėtų įvardyti pagrindinius Lietuvos progreso ir sėkmės stabdžius, kokie jie būtų?

E.M.: Baimė, stereotipai, nepasitikėjimas savimi, ambicijų nebuvimas, lyderystės stoka. Bet visa tai eina iš mūsų šiek tiek sužeisto mentaliteto.

VEIDAS: Kalbate apie individą, o jeigu kalbėtume apie valstybę, kaip funkcionuojančią sistemą?

E.M: Atsakymas banalus: tolesnis valstybės gyvenimas yra patikėtas žmonėms, kurie turi per mažai ryžto ir yra per daug pilki. Turime tam tikrą disonansą: versle matome pakankamai spartų ėjimą į priekį – žmonių, mentaliteto, žinių, kompetencijos požiūriu, o valstybės politikos ir administravimo resursai šiandien yra rankose žmonių, kurių protas nėra visiškai laisvas, kurie gyvena baimėse ir tam tikruose stereotipuose. Esminis dalykas yra daug metų besitęsiantis nepasitikėjimas žmogumi. Kitaip tariant, valdžia visada geriau žino, tiki, kad ji padarys geriau. Taip atsiranda aibės taisyklių, įstatymų, reglamentų, kurie gana giliai veržiasi į žmonių tarpusavio santykius, tam tikra prasme juos gniuždo ir taip didina atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

Dovaidas Pabiržis