"Veido" archyvas

Socialinis modelis. Lietuva subrandino radikalią reforma, kuri į darbo rinką ir socialinę sistemą papildomai įtrauktų apie 300 tūkst. asmenų. Nemaža dalis jų šiandien darbuojasi „šešėlyje“, parazituodami kitų sąskaita.

„Veido“ skaičiavimais, žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, tačiau naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius gali siekti apie 250 tūkstančių.

Didžiausia jų dalis – oficialiai žinoma, ir „Sodra“, galima sakyti, galėtų juos įvardyti vardais ir pavardėmis. Pasak šios valstybės institucijos vadovo Mindaugo Stankevičiaus,  iš 1,3 mln. visų dirbančiųjų šalyje maždaug 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių pajamos yra mažesnės nei minimalus atlyginimas. Dar skandalingiau, kad tarp jų didžiausią dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai, taip pat aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Tikrai sunku patikėti, kad įmonių vadovai ir buhalteriai galėtų dirbti už mažesnį nei minimalų atlyginimą. Slėpdami savo darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių, jie gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Prie šios visuomenės išlaikytinių grupės priskirtini ir ilgalaikiai bedarbiai, kurių dirbti neskatina nei egzistuojanti paramos sistema, nei maži atlyginimai, nedaug besiskiriantys nuo socialinių pašalpų.

Pastaruosius trejus metus ilgalaikiai bedarbiai vidutiniškai sudarė apie 30 proc. visų bedarbių šalyje. Pavyzdžiui, šių metų balandžio 1 dieną iš 166 tūkst. šalyje registruotų bedarbių ilgalaikių buvo 51,3 tūkstančio. Tai žmonės, daugiau nei metus neturintys darbo, o jauni žmonės iki 29 metų ilgalaikiais bedarbiais laikomi, darbo nesuradę ilgiau nei pusę metų.

Lietuvoje bedarbiams tiesiog neapsimoka dirbti dėl menkų atlyginimų, į kuriuos jie nė už ką nenori mainyti savo patogaus gyvenimo iš pašalpų, dar papildomai prisiduriant uždarbį „šešėlyje“. Kokio masto tai reiškinys, akivaizdžiai parodė eksperimentas Akmenės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės ir Panevėžio rajonų savivaldybėse, kai buvo imta kruopščiai tikrinti pašalpos gavėjus. Tuomet paaiškėjo, kaip be jokių skrupulų sukčiaujama, siekiant išsaugoti pašalpas, kurios kartu su įvairiomis lengvatomis ir kompensacijomis neva nepasiturintiems gyventojams gali siekti ir daugiau nei 500 eurų. Pradėjus atidžiau tikrinti šiuos žmones, pašalpų gavėjų skaičius rajonuose sumažėjo penktadaliu ir daugiau.

Dosni valstybė ir emigrantams, nemokantiems Lietuvoje mokesčių, tik simbolinę 27 eurų privalomojo sveikatos draudimo įmoką per mėnesį, o už tai galintiems gauti nemokamą visavertį gydymą, kurio vertė gali siekti ir šimtus ar tūkstančius eurų. O štai Lietuvoje dirbantis žmogus per metus privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, kuris sudaro 9 proc. jo pajamų, vidutiniškai sumoka apie 724 eurus. Emigrantai iki šiol aktyviai naudojosi šia galimybe, gydytis į Lietuvą atskrisdami net iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Tiesa, politikai pagaliau susigriebė, kad socialinio solidarumo mokestis turėtų iš tiesų būti mokamas solidariai. Šiuo metu Seime yra pateikta įstatymo pataisa, numatanti, kad nemokamą gydymą galės gauti tik tie žmonės, kurie per pastaruosius penkerius metus nebus įsiskolinę už privalomąjį sveikatos draudimą.

Tačiau Valstybinė ligonių kasa (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos „Veidui“ negalėjo pateikti duomenų, koks skaičius emigrantų naudojasi galimybe už simbolinę kainą gydytis Lietuvoje. Įstaigos atsiųstame atsakyme teigiama, kad šių metų balandžio 1 dieną VLK draudžiamųjų registre buvo 3 236 014 draudžiamųjų, iš jų 3,2 mln. nuolat šalyje gyvenančių piliečių ir 35 tūkst. užsieniečių, dalyvaujančių Lietuvos sveikatos draudimo sistemoje.

Taip pat nustatyta, kad beveik 67 tūkst. asmenų nebuvo drausti daugiau nei penkerius metus, daugiau kaip 48 tūkst. nedrausti daugiau kaip septynerius metus, o daugiau nei 15,6 tūkst. niekada nebuvo drausti.

Žinia, lietuviai – ne skandinavai ar amerikiečiai, kurie netoleruoja nesąžiningai besielgiančio kaimyno ar pažįstamo, nemokančio mokesčių ar ne vietoje pastačiusio automobilį. Tūlam lietuviui, deja, net į galvą neateitų nei piktintis tuo, nei skųsti. Atvirkščiai, Lietuvoje būti apsukresniam už kitus, „išdurti“ valstybę laikoma kone šaunumu. Priimtina gauti atlyginimą vokelyje, ne gėda naudotis kompensacijomis ir lengvatomis, nors jos ir nepriklauso.

Tačiau stoti į teisuolio pozą ir iš žmonių tikėtis pilietiškumo gal ir naivu, kai pati valstybė stumia į „šešėlį“, sudarydama sąlygas nedirbti ir gyventi iš pašalpų, slėpti pajamas ir išvengti mokesčių.

Naujojo socialinio modelio autorių nuomone, būtina susigrąžinti šiuos potencialius mokesčių mokėtojus iš darbo rinkos ir socialinio draudimo užribio, taip išplečiant legaliai dirbančių ir mokesčius mokančių valstybės piliečių ratą.

Siūloma mažinti darbo mokesčius, kurie iš dalies ir lemia vieną didžiausių darbo rinkos, o kartu ir valstybės problemų – mažus atlyginimus. Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų (31 proc.) darbdaviams didinti atlyginimus brangu, todėl atlyginimas didinamas nelegaliai, dalį jo mokant vokelyje, arba, siekiant išvengti mokesčių, vietoj darbo sutarties darbuotojams siūloma imti verslo liudijimą. Todėl vidutinis atlyginimas Lietuvoje – vienas mažiausių Europos Sąjungoje, vos didesnis už vidutinį atlyginimą Rumunijoje ir Bulgarijoje. O pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui esame aplenkę net estus. Mat BVP sudaro ne tik atlyginimai, bet ir kitos pajamos, kurių dalis yra gerokai didesnė nei atlyginimų.

Nuo mažų atlyginimų, kurių dalis dar slepiama, į socialinio draudimo sistemą atitinkamai surenkama nedaug ir socialinio draudimo mokesčių, nors mokesčio tarifas didelis. Todėl reformos autoriai siūlo socialinio draudimo mokesčio tarifą darbdaviams per 12 metų sumažinti 12 proc. – nuo 31 iki 19 proc.

„Norėdami sumažinti darbo mokesčius, turime keisti mokesčių sistemą, nes reikia išlaikyti pensininkus. Gaunamas toks uždaras ratas: „Sodros“ sistema brangi, o išmokos pensininkams menkos, nes mokėtojų yra mažai, jų atlyginimai maži. Todėl  siūlome mokesčių bazę plėsti ir pagrindinę pensijos dalį (bazinę pensiją), kuri nepriklauso nuo buvusio atlyginimo, finansuoti iš valstybės biudžeto. Tuomet reikia didinti kitus mokesčius, lengvatas ir mažinti išimtis. Žodžiu, reikia mokesčių sistemos reformos“,  – sako vienas socialinio modelio projekto autorių Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka.

Mokslininkai yra suskaičiavę, kad darbdavio mokamą dalį būtų galima sumažinti 12 proc., tai yra ta dalimi, kuri sudaro bazinės pensijos dalį. Tuomet tie pinigai liktų įmonei, padidintų jos pelną. Būtų galima labiau apmokestinti dividendus, šiek tiek padidinti pelno mokestį ir taip iš kelių šaltinių surinkti kaupiamąjį fondą bazinei pensijai finansuoti. O sumažėjusi mokesčių našta darbdaviui leistų didinti atlyginimus darbuotojams.

R.Lazutkos nuomone, pelno mokesčio padidinimas darbdavių neturėtų gąsdinti, nes, palyginti su socialinio draudimo mokesčiu, jis yra teisingesnis, mat susijęs su verslo sėkme. O socialinio draudimo mokestį reikia mokėti net tuomet, kai įmonė vos suduria galą su galu.

Apie būtinybę mažinti darbo apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau seniai. Dideli darbo mokesčiai, kurių bendra suma viršija 50 proc. atlyginimo, riboja darbo vietų kūrimą, galimybes pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) duomenimis, Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal mokesčių naštos įtaką investicijoms Lietuva užima 124 vietą, kai Latvija – 67-ą, Estija – 12-ą. Atitinkamai pagal mokesčių įtaką darbo vietų kūrimui Lietuva tėra 124-a, Latvija – 103-ia, o Estija – 24-a.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.