Pasaulinės ne tik miestų plėtros, bet ir valstybių valdymo tendencijos juda į vieną pusę, o mes traukiame į priešingą. Akivaizdu, kad šios Vyriausybės inicijuojami energetikos, kiti strateginiai objektai nebus pradėti statyti iki jos kadencijos pabaigos. Apskritai dabar jau reikia kitos, nei Vyriausybei pradėjus dirbti, strategijos. Tai konstatuodamas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis pabrėžia, kad valstybėje ne ugdoma, o murkdoma savivalda ir piliečių iniciatyvumas dalyvauti valstybės valdyme.

R.D.: Visi dabartinės valdžios šiemet daromi žingsniai veda savivaldos sunaikinimo link. Panaikinus apskritis grįžome į 1994 m., į centralizuotą valdymo modelį. Savivaldai paliktas labiau socialinis, bet ne teritorijų valdymo, strategijų kūrimo, žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo vaidmuo. Savivalda tam neturi nei instrumentų, nei išteklių. Įstatymais įteisinta prievolė savivaldybei įgyvendinti bendrąjį planą, tačiau pirmučiausio resurso jam įgyvendinti – žemės – valdymas perduotas Nacionalinei žemės tarnybai. Galima aiškinti, kad tereikia nuvažiuoti ir gauti leidimą sklypui. Bet, kaip sakė Vilniaus meras, saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus.

Maža to, svarstomame teritorijų planavimo įstatymo projekte siūloma, kad bendrajam planui būtų privalomi visų sektorių – aplinkosaugos, kultūros vertybių apsaugos ir kt. reikalavimai. Vadinasi, vėl ne savivalda spręs dėl žmonių gerovės toje teritorijoje, o kitos valstybės, Vyriausybės institucijos reguliuos gyvenimą Jurbarke ar Biržuose, nors ir nežino jų specifikos.

Čia kyla esminis klausimas: kokia apskritai savivaldos vieta mūsų valstybėje? Kai 20 metų savivalda ne ugdoma, o murkdoma, merai susitaikė su regioninių ūkvedžių būsena: jiems pasakys renovuoti tris namus ar sutvarkyti parką, duos pinigų – tai jie tą padarys, bet regiono vizijų jie nebeturi. Pasaulinėse urbanistikos konferencijose girdžiu apie priešingas tendencijas – Vakaruose valdžia juda lokalumo link, nes vietoje geriausiai žinomi pliusai, minusai, galimybės, resursai. Jei savivaldai būtų leista tvarkyti savo teritorijos reikalus, valstybės centriniam aparatui apskritai valdžios reikėtų nedaug – tik nacionalinių projektų infrastruktūros, mokesčių politikos klausimais.

VEIDAS: Žemės klausimų atidavimas centrinei valdžiai motyvuojamas korupcija savivaldybėse…

R.D.: Kvaila būtų tai neigti, tačiau valstybė turi aparatą sustiprinti asmeninę atsakomybę už jų sprendimus. Be to, negalima sakyti, kad ir centrinėje valdžioje nėra korupcijos. Kol neleisime natūraliai sustiprėti piliečiams, bendruomenėms, savivaldai, pradedant nuo to, kad bent jau pirmą grandį – seniūną žmonės galėtų rinkti patys, turėsime tokią pat situaciją. Juk čia tas pat, kaip vaiką visą laiką vedžioti už rankos ir jam nieko neleisi daryti pačiam. Taip suformuojama nuomonė, kad kažkas už jį viską nusprendžia, tad kodėl jis turėtų kuo nors rūpintis.

VEIDAS: Bet ar visuomet sprendimo teisę galima palikti patiems žmonėms? Štai prezidentė nepritarė Civilinio kodekso pataisoms dėl privalomo lėšų kaupimo namams remontuoti. Tačiau kas bus su senų daugiaaukščių džiunglėmis, kurių renovacijai nei jų gyventojai, nei valstybė lėšų skirti nenori?

R.D.: Palyginkime su automobiliu. Čia lyg ir visiems aišku: neperėjai techninės apžiūros – važiuoti negali, nes gali tapti pavojingas kitam. O jei namas griūva, stogas kiauras ar užšąla vamzdžiai, paliekama žmogui nuspręsti, ar jis nori remontuoti, ar ne. Vakarų pasaulyje demokratija suprantama kitaip: ten išrašo žmogui sąskaitą už būtiną remontą, ir niekas neklausia, nori jis mokėti ar nenori. Jis privalo.

VEIDAS: Tačiau be automobilio gali apsieiti, o be būsto – ne. Dalis žmonių tikrai nepajėgūs mokėti už namų renovaciją.

R.D.: Avariniai namai – viena, tačiau renovacijai šiandien iš tiesų netinkamas visuotinumo principas. Štai mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Akmenėje, mažėja gyventojų, tuštėja butai, žmonės juos parduoda už 10 Lt, kad tik kas perimtų skolas už komunalines paslaugas. Čia masinė renovacija jau nebeįmanoma. Savivaldybei būtina turėti iniciatyvos teisę iš neišgalinčiųjų išlaikyti savo butus juos išpirkti, renovuoti, o jų gyventojams pasiūlyti socialinį būstą, gal net tą patį, tik sutvarkytą. Kai kurie namai, nebijau to pasakyti, po kokių dešimties metų bus tiesiog nugriauti. Didžiuosiuose miestuose bent jau būsto vertė didesnė, o mažesniuose kitos išeities nėra – tik municipaliniai būstai, kurie Vakaruose sudaro apie 20 proc. visų būstų.

Kita problema, kad taupyti energijos išteklius, pirmenybę teikti viešajam transportui, saugoti gamtą, priartinti paslaugas prie žmonių įmanoma tik kompaktiškose vietovėse, tačiau Europos miestuose gyventojų tankis siekia 150 hektare, o Lietuvoje – 40 su trupučiu. Artėjame prie ribos, kai mūsų miestai pateks į kaimo tipo gyvenviečių kategoriją. Miestai turi turėti galių suplanuoti kvartalus ir pasiūlyti investuotojams pastatyti parduotuvę, sporto ar kultūros centrą, gaudami tam žemės, bet turėdami prisidėti prie kvartalo kompleksinio renovavimo.

Didelė bėda ir ta, kad, turėdami labai ribotus išteklius, bandome labai daug aprėpti. Štai nors gyventojų mažėja, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų infrastruktūra beveik tokia pat kaip ir prieš 15–20 metų, ką jau kalbėti apie neracionalų valstybės valdymą ar “Sodrą”.

VEIDAS: Tačiau ir nekilnojamojo turto plėtotojai prisidėjo prie miestų šalia miesto plėtros, taip pat ir prie nekilnojamojo turto burbulo.

R.D.: Miesto vystytojas yra ne rinkos dalyvis, o miestas, jo administracija. Ne nekilnojamojo turto vystytojai kalti dėl to, kur leista statyti, ar dėl nekilnojamojo turto burbulo. Dėl jo didžiausias kaltininkas – didžiųjų bankų konkurencija labai mažoje rinkoje, o jau paskui – mūsų centrinio banko nepakankama komercinių bankų priežiūra, mūsų valdžios nenumatymas, kokių pasekmių sukels tokie dideli pinigai, įmesti į tokią mažą rinką. Tačiau mūsų įstatymai leido tai daryti. Jei būtume buvę protingi ir Fizinių asmenų bankroto įstatymą būtume priėmę dar 2004 m., esu įsitikinęs, tokia situacija nebūtų kilusi.

Įsivaizduokite, ką reiškia į vandens malūną paleisti krioklį nuo kalnų. Ne dabar, o tada buvo krizė, kai toje pačioje rinkoje atsirado per 30 milijardų papildomų litų. Štai butas, 1998 m. kainavęs 60 tūkst. Lt, 2007 m. ima kainuoti 350 tūkst. Lt. Kas atsitiko? Tiesiog anksčiau galėjai gauti paskolą penkeriems–septyneriems metams ir už 8–10 proc. palūkanas, o 2004 m., Lietuvai tapus ES nare, – 30–40 metų ir už minimalias palūkanas. Butų buvo labai sumažėję: iki 2002 m. per metus būdavo pastatoma 2,5 tūkst. per metus, o sovietmečiu – 24 tūkst. Taigi tam pačiam duonos kepaliukui atsirado dešimt pirkėjų. Bet ne nauji butai sukėlė kainas: 2007-aisiais, piko metais, sudaryta apie 38 tūkst. būsto sandorių, tarp kurių nauji sudarė nepilnus 10 proc.

VEIDAS: Tačiau, Jūsų nuomone, kaip išgyventi artimiausius kelerius metus, kai energijos ištekliai brangsta, namai nerenovuoti, bet žmonės tam neturi pinigų?

R.D.: Norime kaip pasakoje rasti stebuklingą tabletę, kurią prariję ryt jau būtume sveiki. Deja, tai bus skaudus kelias, bet juo reikia eiti, tačiau per pastaruosius kelerius metus nieko nepadarėme. Daugiabučiai pastatyti pagal tipinius projektus, tad reikėjo padaryti tipinius renovacijos projektus ir pradėti renovuoti, užuot, kaip dabar, eikvojus laiką ir pinigus projektams rengti. Jei renovavimo programą būtų imtasi vykdyti, daug žmonių būtų turėję darbo, o išlaidos už dujas būtų sumažėjusios maždaug milijardu litų per metus.

Jei norėjome žmonėms iš tikrųjų atpiginti šildymą, reikėjo jau pastatyti suskystintų dujų terminalą ir turėti alternatyvą atsivežti dvigubai pigesnių dujų. Dar vienas rezervas – atsinaujinantys energijos šaltiniai. Vakaruose miestai vystomi ne kaip teritorija, į kurią ateina didelis srautas maisto prekių ir išeina didelis srautas atliekų, – daug ką reikia perdirbti, o biokurą panaudoti šilumai gaminti.

O jei norėtume sumažinti elektros kainą, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės 1,6 gigavato galingumo generatorius leistų rezervuoti pigią naktinę elektrą. Taigi be didelių investicijų į atominę elektrinę gyventojams būtų galima atpiginti elektros energiją bent 6 ct už kilovatvalandę.

Tačiau nieko nepadaryta, kad šiandien gyventume kitaip. Jei trūksta pinigų, sakoma – didinkim mokesčius, gal paskui padalysime tiems, kurie turi mažiau. Sukamės gana pavojingame rate, ir jei nepriimsime greitų, realiai žmonėms gyvenimą palengvinančių sprendimų, valstybės ateitis gali būti miglota. Demografinės prognozės rodo, kad per dešimt metų žmonių iki 30 metų šalyje sumažės trečdaliu, o daugėjant vyresnio amžiaus žmonių vis daugiau lėšų teks atiduoti pensijoms ir sveikatos apsaugai.

VEIDAS: Ar Jūs tikite Vyriausybės prioritetinių energetikos projektų sėkme?

R.D.: Kai žinau, kad iki statybos darbų pradžios reikia trejų metų, nors užtektų pusmečio detaliajam ir techniniam planui patvirtinti, galiu teigti, kad nei dujų terminalas, nei šiukšlių deginimo įmonė, nei kiti gyvybiškai svarbūs objektai, esant šiai Vyriausybei, statyti realiai nebus pradėti ir taip bus prarasta milijardai Lietuvos žmonių litų. Beje, niekas nepajudėjo ir dėl viešojo bei privataus kapitalo partnerystės. Valstybė turėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Tiek pradelsus dabar jau reikia kitos strategijos, nei buvo priimta Vyriausybei pradėjus dirbti.

Estai padarė struktūrines sveikatos apsaugos ir kitas reformas prieš šešiolika metų, o mes vis dar nepradėjome. Štai atsakymas, kiek metų juos vysimės. Reikia daryti, o ne kalbėti.