Vyriausybė išmokė gyventi pusbadžiu, bet nesugebėjo atlikti efektyvaus viešųjų finansų naudojimo sisteminių permainų.

Vertinant Finansų ministerijos ketverių pastarųjų metų darbą, galima būtų ministrę Ingridą Šimonytę pakelti iš valstybės vyr. kasininkių, kaip kad ją kadencijos pradžioje vadino humoristinė TV laida, bent jau į vyr. buhalteres, jei ne į finansų direktores. Ji, imdamasi šio darbo po savo pirmtakų – išlaidžiojo socialdemokratų ministro Rimanto Šadžiaus, slėpusio informaciją apie artėjančią pasaulinę krizę, ir Algirdo Šemetos, naktinės mokesčių reformos krikštatėvio, pažadėjo ir ištesėjo, kad viešųjų finansų deficito kreivę nulenks žemyn. Kad ir kaip keiktume valdžią, tai išgelbėjo Lietuvą nuo graikiško scenarijaus, į kurį vedė socialdemokratai.
Tačiau Vyriausybė, gesindama finansinį gaisrą, užliejo ne tik ugnį: paliko piliečius padegėliais be oriai išgyventi leidžiančių atlyginimų ar pensijų, daug ką ir be darbo, su mokesčių viražų nustekentu verslu. Maža to, esminių sisteminių priešgaisrinių priemonių imtasi labai nedaug, o valstybės skola išsipūtė iki neregėto skaičiaus – 44,4 mlrd. Lt ir, prognozuojama, net jei neatsileisime diržų, artimiausius trejus metus kasmet didės maždaug po milijardą litų.

Kada susitiks norų ir išgalių kreivės
Net ūkio kilimo metais nesugebėta apmaldyti viešojo sektoriaus noro gyventi ne pagal išgales. Valstybės skola, 1995 m. siekusi 3,1 mlrd. Lt, 2000-aisiais jau užkopė iki 10,8 mlrd. Lt, dar po penkerių siekė 13,3 mlrd. Lt, o ekonomikos pakilimo ikikriziniais 2007-aisiais viešieji norai su galimybėmis jau prasilenkė 16,7 mlrd. Lt.
I.Šimonytė po daugelio metų buvo pirmoji taupi finansų ministrė. Nors biudžeto deficitas pirmais šios Vyriausybės valdymo metais šovė iki rekordinių 27,1 mlrd. Lt, visi atsimename, kad tai lėmė dvi finansinės katastrofos: ne tik pasaulinė finansų krizė, bet ir ankstesnių Vyriausybių išlaidumas, Gedimino Kirkilo Vyriausybės dalytos rinkimų dovanėlės didinti socialines pašalpas, pensijas, mokytojų atlyginimus. Teisybės dėlei – šiuos pažadus Seime savo balsais parėmė ir dabartiniai valdantieji konservatoriai. Socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis neabejoja, kad nepamatuotas dosnumas būtų sužlugdęs socialinio draudimo biudžetą ir be krizės: 2007 m. motinystės (tėvystės) išmokos kainavo 300 mln., o 2009 ir 2010 m. – keturis kartus, arba kasmet beveik 1 mlrd. Lt, daugiau. 35 proc. padidintos ir išlaidos pensijoms – nuo 6,1 iki 8,3 mlrd. Lt.
Šios Vyriausybės pastangomis 2012-ieji pagaliau tapo lūžio metais: priešingai nei 2009–2011 m., šiemet daugiau skolinamės ankstesnių skolų refinansavimui, nei deficitui finansuoti. Tai sudaro net 61 proc. iš šiemet reikiamų skolintis apie 10 mlrd. Lt.
Štai šią gegužę Finansų ministerija išpirko 2002 m. išleistą ir 2006 m. papildytą 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisiją. Tai didžiausia ligi šiol išpirkta obligacijų emisija šalies istorijoje. Kitais metais Lietuvai reikės išpirkti 2003 m. išleistą ir 2004 m. papildytą dar vieną 1 mlrd. eurų euroobligacijų emisiją.
Šios dienos norų ir galimybių neatitikimas tesudaro apie 6 proc. skolos. Taigi net vien kosmetiškai, praktiškai tik lygiavos principu pakarpius viešąjį sektorių ir jo išlaidas, iki nedeficitinio valstybės biudžeto tetrūksta 0,6 mlrd. Lt, nors, žinoma, tikslas turėjo būti ne pusbadžiu gyvenantis išpampęs, o mažesnis, bet geriau mokamas ir kompetentingesnis viešasis sektorius. Kur kas didesnis „indėlis“ į šių metų reikiamą skolintis sumą – 27 proc. „Sodros“ biudžeto skylė. Taigi šiandien didžiausias akmuo po kaklu – ankstesnis išlaidus gyvenimas ir neatlikta „Sodros“ reforma. (…)

TVF baubu gąsdino be reikalo
Šiandien valstybės skola galėjo būti bent kiek mažesnė, jei ši Vyriausybė nebūtų pūtusis, kad sugeba išsiversti be Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos. Lietuva 2008 m. gruodį skolinosi už 10,65 proc. metines palūkanas, o Latvija iš TVF – už 3,87 proc.
„Palūkanų skirtumas nėra tokio dydžio pinigai, kad būtų pakėlę Lietuvos ekonomiką, bet esame neturtinga valstybė ir mums svarbus kiekvienas milijonas litų, kuris galėjo būti panaudotas skolai išmokėti ar kitoms problemoms spręsti“, – vertina „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
Vis dėlto tai skolinimasis iš TVF skolos aptarnavimo sąnaudas galėjo sumažinti apie 30 proc., o vien šiemet jos viršys 2 mlrd. Lt. Latviai, skolindamiesi iš TVF, nušovė du zuikius: pigiau pasiskolino ir spaudžiami tvirtos TVF rankos greičiau susitvarkė su deficitu: pernai Latvijoje jis buvo apie 3,6 proc., o Lietuvoje – apie 5,4 proc. „Nors Latvijos padėtis krizės metais buvo daug sudėtingesnė nei Lietuvos, nes bankrutavo vienas didžiausių „Parex“ bankas, šalis turi ambicingą tikslą įsivesti eurą jau 2014 m., o mes strateginį tikslą keistai nustumiame kažkur į ateitį. Turėdami ir taip susietą su euru valiutą, bet negauname visos euro zonos naudos. Iš mažų ekonomikų be euro galime likti paskutiniai su bulgarais. Bet turbūt nenorėtume lygintis su viena ES autsaiderių“, – mano V.Klyvienė.
Finansų ekspertės vertinimu, nesiskolinti iš TVF buvo klaida, juolab kaip ir latviai didinome PVM, mažinome pensijas, karpėme viešojo sektoriaus algas bei darbuotojų skaičių, stabdėme investicines programas, tik latviai diržus veržėsi dar labiau.
„Nežinau, ar tikrai mums reikia save taip menkinti ir sakyti, kad mums reikalingas prievaizdas, nes be jo negalime nieko padaryti“, – taip TVF vertino finansų ministrė Ingrida Šimonytė. (…)
Ši Vyriausybė įeis į istoriją ir kaip naktinės mokesčių reformos, tiksliau, košmaro, budelis. Nors kai kurie skuboti sprendimai paskui buvo sušvelninti, dalis verslo, ypač smulkiojo, patyrė didelį nuosmukį, sumažėjo darbo vietų. Premjeras mėgo girtis, kad Lietuva pagal darbo jėgos kainos pokyčius pirmauja ES, tačiau šis rodiklis iš tikrųjų reiškia, jog algos Lietuvoje sumažėjo daugiausiai.
„2008 m. pabaigos mokesčių reforma labiausiai buvo apmokestintas vartojimas, o pajamų ir pelno mokesčiai ne tik nedidinti, bet ir iš dalies sumažinti. Tai sudarė palankesnes sąlygas verslo plėtrai, o mažinant pelno mokestį Lietuvoje remta Vyriausybės idėja pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų, kurios kurtų papildomas darbo vietas“, – vertina DNB banko vyresnysis analitikas Rokas Bancevičius.
Tačiau jis pastebi, kad nors PVM buvo padidintas visose Baltijos šalyse, Lietuvoje mokesčiai keitėsi labiausiai. Estijoje tam nebuvo poreikio, nes ekonomikos pakilimo laiku sukaupta rezervų. Latvijoje, spaudžiant TVF, įvesta daug naujų mokesčių (automobilių, nekilnojamojo turto, apsilankymo sveikatos įstaigose ir t.t.), o pagrindiniai mokesčiai beveik nekito.
„Lietuvai, staigiai krintant mokesčių surinkimui ir didėjant išlaidoms, teko pasirinkti šiek tiek kitokią mokesčių reformą, juolab buvo nutarta nesikreipti į TVF. Latviai, kreipdamiesi į TVF, trumpam buvo praradę finansų rinkų reputaciją, bet jie puikiai pasinaudojo TVF teikiamomis viešųjų finansų tvarkymo žiniomis, be to, daug viešojo sektoriaus efektyvinimo įstatymų buvo lengviau priimti spaudžiant TVF“, – pabrėžia R.Bancevičius.
Finansų ekspertė V.Klyvienė, apibendrindama šios Vyriausybės kadencijos finansų politiką, ją giria, kad suvaldė finansinę padėtį: „Nuosmukis, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, buvo trumpiausias, vadinasi, taupymo krizės metu strategija, nors labai skausminga, bet pasitvirtino. Tai padėjo atkurti ekonomikos perkaitimo laikotarpiu prarastą išorinį šalies konkurencingumą, ir atsigavus užsienio rinkoms pradėjome kilti iš duobės, nors buvo ir labai pesimistinių prognozių.“ (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.