Tiek prof. V.Landsbergis, tiek prof. P.Gilys, tiek B.Bradauskas, tiek V.Uspaskichas, tiek N.Venckienė yra pasiruošę nors ir šiandien visą valdžią, teisingumo vykdymą perimti į savo rankas ir „sutvarkyti“ šalį taip, kaip jie supranta ir nori. Turime didžiuotis savo valstybe, kuriai pavyksta to išvengti.

Seimo narys Bronius Bradauskas turėtų prarasti Seimo nario mandatą. Prof. Vytautas Landsbergis turėtų užleisti partijos vadovo postą blaiviau suvokiantiems valstybės problemas. Seimo narė Neringa Venckienė turėtų atsidurti kalėjime. Marksizmo profesorius Povilas Gylys turėtų nustoti dalyti naują opiumą liaudžiai, Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas – pasitraukti į egzilį Rusijoje. O kanalizacijos kvapo poetai “Facebook” tinkle turėtų prarasti populiarumą. Bet dėl mūsų civilizacinio atsilikimo vargu ar taip atsitiks. Ir toliau murkdysimės savo prisikurtų marazmų pelkėse, atimdami iš savęs galimybę judėti į priekį.

Praėjusią savaitę paskelbiau savo komentarą apie mūsų elito klaidžiojimą ir nesugebėjimą vesti tautos tiesiausiu keliu į priekį. Bent jau tokiu keliu, kuriuo be didelių klaidžiojimų nuėjo estai. Abejojau mūsų elito talentu ir ryžtu, privalomu elitui gebėjimu rūpintis ne tik savo asmeniniais, bet ir viešaisiais interesais, argumentavau, kodėl, mano nuomone, Lietuvoje nėra politinės valdžios perimamumo kultūros, ir valdžių pasikeitimai primena Antrojo pasaulinio karo mūšius, kuriuose iniciatyvą perima viena ar kita kovojanti pusė, pradėdama viską iš naujo puolimu visu frontu.

Tenka apgailestauti, bet praėjusią savaitę vėl buvo keli akivaizdūs įrodymai, kad Lietuvos valstybė kasdien susiduria su didele rizika nusiristi ten, iš kur jau manėme pakilę. Vietoj per 23 metus sukauptos demokratijos suvokimo patirties ir žengimo civilizuotos, Vakarų politinės kultūros keliu – atskirose srityse neleidžianti išsiblaivyti sovietinė totalitarinės diktatūros praeitis.

Praėjusį antradienį vykęs Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos suvažiavimas virto farsu. Medžiotojams lyg ir turėtų užtekti to, kad jie jau aštuonerius metus medžioja pagal Konstitucijai prieštaraujantį, Algirdo Brazausko „sumanumo“ dėka sovietmetį nepriklausomojoje Lietuvoje pratęsusį Medžioklės įstatymą, pažeidžiantį žemės ir miško savininkų teises. Bet, pasirodo, medžiotojams to negana. Draugijos, veikiančios kaip įvairių medžiotojus vienijančių organizacijų asociacija, pirmininku „išrinktas“ brutaliosios, sovietinės, o ne vakarietiškos kultūros medžioklės šalininkas Seimo narys B.Bradauskas. Nors Konstitucijos 60 straipsnyje aiškiai pasakyta, ko negali daryti ir kokių pareigų negali užimti Seimo narys: Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.

Tiems, kuriems neaišku, Konstiucinis Teismas 2011 m. pateikė išaiškinimą, kuriame dar kartą paaiškino: Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje “pareigos valstybinėse įstaigose ir organizacijose” vartojama sąvoka “pareigos” apima bet kokią veiklą Lietuvos valstybės, savivaldybės, užsienio valstybės ar tarptautinėje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su pareigų užėmimu, darbo atlikimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, kitų užduočių atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir pan.

Lyg ir turėtų būti aišku, kokias pareigas gali ir kokių negali užimti Seimo narys, bet B.Bradauskui vis vien neaišku. Netrukus turėtų paaiškėti, ar visam Seimui aišku, kad Seimo narys B.Bradauskas turi netekti Seimo nario mandato. To reikalauja kitas Konstitucijos straipsnis (63 str.): Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 7) jis pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis.

Tai dar vienas įrodymas, kad vieną kartą peržengus Konstituciją (nepanaikinant Medžioklės įstatymo antikonstitucinių normų) antras kartas būna daug lengvesnis. Kadangi Seimo nario mandato panaikinimo procedūra už Konstitucijos pažeidimą yra numatyta Seimo statute, tai “bendru tylėjimu” gali hūti nuspręsta, kad tai nesvarbu.

Kitas Seimo narys P.Gylys pasiklydo tarp marksizmo ir VIP-inės pedofilijos (profesorius ją įvardija neabejotinai egzistuojant). Profesorius sudarė Lietuvos juodąjį sąrašą (80 už N.Venckienės parlamentinio imuniteto panaikinimą balsavusių Seimo narių), į kurį įtrauktiesiems nepaduos rankos.

Įvairių sąrašų sudarinėjimas (visuomenininko Dariaus Kuolio, “Facebook” kanalizacijos veikėjų), paveldėtas iš sovietų, sudarinėjusių tremtinų į Sibirą lietuvių sąrašus, tampa liguistu potraukiu. Jei šalyje vienas marksizmo profesorius mato geriau nei du teismai, prokuratūra ir policija kartu sudėjus, tai gal laikas grįžti į tuos profesoriaus jaunystės ir profesinio įkvėpimo metus, kai viską nuspręsdavo partija ir jos nomenklatūra. Marksizmo profesorius niekaip negali atsisveikinti su praeitimi ir pasitikėti Lietuvos Konstitucija bei tūkstančiais teisėsaugoje dirbančių profesionalų. Jis tiesiog reikalauja teisingumo, atitinkančio jo interesus, susikurtas sąmokslo teorijas ir fantazijas. Nei raudonosios revoliucijos šalyje sukelti, nei apskritai marksizmu sužavėti reikiamo rinkėjų skaičiaus nebegalintis profesorius rado naują opiumą liaudžiai, naują atsakymą į visų Lietuvos problemų sprendimą – VIP-inę pedofiliją.

Absoliučios valdžios ir nuosavo „teisingumo“ reikalauja ir prof. V.Landsbergis. Mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo didvyris šiandien nėra patenkintas tuo, kad Lietuvoje veikia Konstitucija ir įstatymai. Nors jau apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad N.Venckienės šeimos nariai manipuliavo mažametės mergaitės psichika, dirbtinai kurdami jos seksualinę patirtį, profesorius yra įsitikinęs, jog N.Venckienės parlamentinio imuniteto panaikinimas ir leidimas teisėsaugai ištirti jos veiksmus yra „sovietinė nesąmonė“. Sunku suvokti kodėl prof. V.Landsbergis, kuris buvo nepalaužiamas mūsų valstybės kūrėjas, šiandien savo retorika prisideda prie jos griovimo.

Tiek profesoriai, tiek B.Bradauskas, tiek V.Uspaskichas, tiek N.Venckienė yra pasiruošę nors ir šiandien visą valdžią, teisingumo vykdymą perimti į savo rankas ir „sutvarkyti“ šalį taip, kaip jie supranta ir nori. Bet, ačiū Dievui ir jau gebantiems mąstyti racionaliai bei kritiškai, ačiū mūsų 23 metų nepriklausomo veikimo patirčiai, sveiko proto nepraradusiems rinkėjams, ačiū ES civilizaciniam laukui, kad tai yra neįmanoma ir taip neatsitiks. Tai ir yra mūsų valstybės stiprybė, kad V.Uspaskichas praėjusią savaitę prisipažino, jog gailisi ėjęs į politiką. Jo lūkestis mulkinti žmones, naudotis jų patiklumu ir naivumu, paimti į savo rankas dalį valdžios ir ja naudoti savo asmeniniams, o gal ir kaimyninės šalies tikslams, žlugo. Tai yra mūsų visų, mūsų valstybės stiprybė. Lietuvos valstybės egzistavimo ir jos tvirtumo įrodymas. Čia norisi prisiminti ramią Friedricho Nietzsche’s išmintį: “Tas, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius.”