BFL

VEIDAS: Kodėl Lietuvoje nebuvo sukurta sistema, kuri neleistų laikyti valstybinių ar savivaldybių organizacijų bei įmonių pinigus tokiuose bankuose, kaip „Snoras“, kurie vien dėl savo mažo dydžio yra mažiau patikimi nei didieji bankai?
A.B.: Būdamas finansų ministru 2004-aisiais jau buvau praktiškai sukūręs tokią sistemą. Ji vadinosi Integruota viešųjų finansų valdymo sistema, arba @Sąskaita. Pagal ją visi valstybinių organizacijų ar įmonių pinigai turėjo būti laikomi ne komerciniuose bankuose, o valstybės ižde. Pagal tą sistemą biudžeto asignavimų valdytojai būtų tik matę savo sąskaitas ir gavę į jas iš iždo nedidelius pervedimus, pavyzdžiui, atlyginimams mokėti. Visi atsiskaitymai tarp valstybinių ir savivaldybių ūkio subjektų vyktų ne per bankus, o per tą @Sąskaitą: asignavimų valdytojai tik išrašytų pavedimus, o pinigus iš sąskaitos į sąskaitą perrašytų iždas.
Kalbėjausi su dabartine finansų ministre. Ji sakė, kad ši sistema galutinai turėtų pradėti veikti jau kitais metais. Kol kas ji veikia iš dalies. Pavyzdžiui, valstybinių investicinių programų lėšos iš iždo pervedamos aplenkiant asignavimų valdytojo sąskaitą, tiesiai rangovams.
VEIDAS: Jeigu programa buvo parengta dar 2004-aisiais, kodėl ji pradės veikti tik 2012-aisiais?
A.B.: Yra kelios priežastys. Pirmoji (ir bene svarbiausia) – tokią valstybės finansų valdymo sistemą nedaug kas suvokia, o ją išmanančiųjų dar mažiau. Antra – biudžeto asignavimų valdytojų pasipriešinimas: koks aš savo pinigų šeimininkas, jeigu pats negaliu reguliuoti jų judėjimo? Mat pagal @Sąskaitos principus valstybės įmonė savo pinigų nemato ir tiesiogiai nevaldo. Trečia – iš serijos „kas galėtų paneigti galimybę“: kai pats valdai pinigus, gali paprašyti, kad greičiau pervestų, ar dar kokių paslaugų. Be abejonės, negalima paneigti, kad tokiai sistemai priešinosi ir komerciniai bankai.
Jei ne motininių bankų finansiniai įliejimai, nežinia, kaip ten būtų buvę.