Čia turi būti geriausi ir iniciatyviausi – be tokių valstybės tarnautojų neįmanomos Lietuvos sėkmei reikalingos reformos. Ar tai užtikrins Vyriausybės rengiamos šio sektoriaus permainos?

Aušra LĖKA

Kokių reformų reikia mūsų valstybės tarnybai, Valstybės dienos išvakarėse „Veido“ tradiciškai rengiamoje apskritojo stalo diskusijoje mintimis dalijosi Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys, viešojo administravimo sritį kuruojantis vidaus reikalų viceministras Darius Urbonas, Valstybės kontrolės Biudžeto politikos stebėsenos departamento direktorė Asta Kuniyoshi, daug metų viešojo sektoriaus efektyvumo problemas tyrinėjantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis ir UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ vadovas Algimantas Blažys, beje, pats 17 metų dirbęs valstybės tarnyboje.

Kodėl valstybės tarnybos reformos būtinos?

M.Dargužaitė: Esame nedidelė šalis, be to, turime demografinę problemą – žmonės emigruoja, visuomenė sensta. Tačiau valstybės aparatas nemažėja, proporciškai jam išlaikyti išleidžiame vis didesnę BVP dalį. Daug investuojame į IT, elektroninės valdžios paslaugas, bet nei mažėja valstybės aparato, nei didėja paslaugų kokybė ir efektyvumas. Taigi faktas, kad kažką reikia daryti.

V.Nakrošis: Per pastarąjį dešimtmetį daugelyje Europos šalių valstybės reglamentavimas darėsi lankstesnis, o Lietuvoje reformos nevyko. Pastaroji Valstybės tarnybos įstatymo redakcija priimta 2002 m., kai rengėmės stoti į ES. Per 15-osios ir 16-osios Vyriausybių kadenciją žlugo po dvi sistemines iniciatyvas reikšmingai atnaujinti šį įstatymą. Lietuva stojant į ES buvo inovatyvi, anuomet sukūrėme strateginį planavimą, pažangią valstybės tarnautojų mokymo sistemą, važiuodavome į kitas šalis pristatyti gerosios praktikos. Dabar viešojo valdymo srityje neturime kuo dalytis. Tad privalome imtis uždelstų permainų, kad situacija pagerėtų, o kartu mūsų valstybė pagerintų savo įvaizdį, kurį prarandame per keliolika trypčiojimo vietoje metų.

A.Kuniyoshi: Tos struktūrinės reformos, kurias įvykdėme iki stojimo į ES, ir liko vienintelės. Visa viltis – stojimas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), tikėkimės, kad šio proceso metu bus pasistūmėta į priekį. Žinoma, labai blogai, kad struktūrinių permainų nedarome savo iniciatyva, nors suvokiame, kad jų reikia. Įsisukame į detales ir niekaip neprieiname iki sprendimų ir jų rezultato.

V.Nakrošis: Valstybės tarnybos reforma svarbi ir tuo aspektu, kad valstybės tarnautojų darbas – siūlyti ir rengti permainų koncepcijas, priemonių planus, kitus dokumentus. Šiuo metu turime valstybės aparato darbuotojų, pakankamai gerai išmanančių savo valdymo sritį, bet labai trūksta analitinių ir vadybinių kompetencijų, labai reikalingų toms permainoms parengti ir įgyvendinti. Todėl ir reikia pertvarkyti ministerijas, kitas įstaigas, į valstybės tarnybą įlieti daugiau šviežio kraujo, kad joje būtų šių kompetencijų, kad valstybės tarnautojai galėtų imtis formuluoti ir įgyvendinti sistemines permainas, nuo kurių priklauso Lietuvos ūkio konkurencingumas ir piliečių gerovė.

Ką ketinama keisti?

D.Urbonas: Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta visas kompleksas į permainas orientuotų darbų. Tarp jų – parengti viešojo sektoriaus institucinės sąrangos koncepciją. Pateiksime modelį, kokios viešojo sektoriaus institucijos turėtų likti veikti, kaip jos turėtų derėti tarpusavyje. Labai svarbu išgryninti viešojo sektoriaus subjektų funkcijas, identifikuoti, kurie subjektai ką daro.

Su institucine sąranga susijusi ir rengiama nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Darbo grupė diskutuoja apie esminius sprendimus – kaip pritraukti į valstybės tarnybą kompetentingų, inovatyvių, iniciatyvių asmenų, be abejo, išlaikant ir dabartinius valstybės tarnautojus, pasižyminčius tokiomis savybėmis. Siekiame išgryninti valstybės tarnautojo sampratą, jo statusą ir jų skaičiaus poreikį valstybėje.

Naujame įstatymo projekte numatome keisti atlyginimo valstybės tarnyboje sandarą.

M.Dargužaitė: Reforma susideda iš labai daug dalių. Turime optimizuoti sistemą, peržiūrėti funkcijas, kur jos dubliuojasi, ir ne tik dėl didesnių sąnaudų: bet koks dubliavimasis reiškia papildomą administracinę naštą paslaugos gavėjui, t.y. piliečiui.

Kita reformos dalis – Valstybės tarnybos įstatymas. Esame prisikūrę daug teisės aktų, reglamentuojančių skirtingo pobūdžio darbą valstybės sektoriuje, darbuotojų atranką. Deja, atrankos neužkardo galimybių piktnaudžiauti, tačiau suriša rankas tiems, kurie iš tikrųjų norėtų atsirinkti geriausius. Tą būtina pakeisti.

Reikia spręsti darbo užmokesčio problemą: dabar neįmanoma mokėti nors kiek konkurencingus atlyginimus, ypač vadovams ar itin svarbiems specialistams, pavyzdžiui, IT, kibernetinio saugumo.

Svarbi reformos dalis – kad valstybės biudžetas būtų susietas su veiklų efektyvumu, kontrole, kaip skirtingos programos pasiekia rezultatą. Dabar tokią filosofiją bandome įvesti, bet sekasi labai sunkiai: negali sakyti, kad priešinamasi, bet nelengva pakeisti daug metų gyvavusią kitokią kultūrą. Apie valstybės tarnybą turime galvoti kaip į paslaugas orientuotą darbą, o ne kaip į savęs išlaikymą, darbo vietos suteikimą, turime matuoti piliečiams teikiamų paslaugų kokybę.

Dabar skaičiuojame, kiek efektyvi valstybės įstaigų veikla, kiek lėšų skiriama tiesioginei veiklai, o kiek administravimui, vertiname kitus efektyvumo rodiklius, pavyzdžiui, turto valdymo, žiūrime, kaip naudojamos elektroninės sistemos ir t.t. Jei įstaigos nepasiekia rodiklių, jas bausime sumažindami biudžetą. Turi būti įvestas normalus darbų planavimas: pasidarome verslo planą, kaip įgyvendinsime keliamus uždavinius, tada žiūrime, kiek tai kainuos, nuolat sekame rezultatus. Jei susitvarkysime biudžeto planavimą, automatiškai daug kas bus efektyviau.

P.Urbšys: Viešojo sektoriaus efektyvumas labai priklauso nuo to, kiek jo darbuotojai dirba realaus darbo ir kiek aprašinėja, pildo ataskaitas ir pan. To neišvengsi, bet man susidaro įspūdis, kad jau peržengėme kritinę ribą – realaus darbo dalis liko mažesnė. Beje, šiuo metu Lietuvoje valstybės tarnyboje dirbančiųjų dalis – didžiausia Baltijos šalyse: pas mus 3,8 proc. visų dirbančiųjų (per 51 tūkst.), Latvijoje – 2,8 proc., Estijoje – 3,3 proc.

A.Kuniyoshi: Vyriausybė žada atlikti biudžeto išlaidų peržiūrą, tai yra normali praktika, ypač EBPO šalyse. Paprastai biudžeto programos suplanuojamos, vykdomos, po tam tikro laiko peržiūrimos, siekiant nustatyti, ar jomis pasiekti užsibrėžti tikslai ir rezultatai, jei reikia, programa tikslinama. Turi vykti nuolatinis peržiūros procesas, kurio lig šiol neturėjome, nors jis ir buvo deklaruojamas.

Diskusijos dėl valdžios sektoriaus biudžeto projekto Seime turi pakilti į aukštesnio lygio tikslų, valstybės, o ne savivaldos lygmenį. Parlamento nariai turi Vyriausybę raginti užsibrėžti kuo ambicingesnius valstybės lygio tikslus, o ne rūpintis vienos ar kitos mokyklos stogo remontu ar žvyrkelio tiesimu. Labai svarbu, kad Vyriausybė įvykdytų žadamą biudžeto valdysenos reformą, valstybės biudžetą ne vien popieriuje, bet realiai planuotų ir tvirtintų bent trejiems metams į priekį.

Valstybės tarnautojai bus skatinami keistis ar bus pakeisti kitais?

A.Blažys: Žvelgiant iš verslo pusės, pokyčiai valstybės tarnyboje, be abejonės, reikalingi. O pokyčiams reikia keisti žmones: vieni jų keičiantis aplinkybėms gali keistis, kitus tiesiog reikia pakeisti naujais. Versle pagal pažintis karjeros nepadarysi, nes reikia pasiekti rezultatą, viskas pagrįsta tuo, ar gali duoti naudos, ar ne. Valstybės tarnyboje tokio principo laikytis sunkiau, bet to taip pat reikia siekti.

M.Dargužaitė: Kad valstybės aparatas gerai veiktų, žmonės, dirbantys valstybės tarnyboje ir visame valstybės sektoriuje, patys turi norėti nuolat tobulėti ir gerinti savo darbo rezultatus, todėl norime įdiegti vadinamąją LEAN sistemą – nuolatinio tobulėjimo, nuolatinių siūlymų, kaip pagerinti savo paslaugas, darbo kultūrą. Kad ji atsirastų, reikia fundamentaliai pertvarkyti, kaip reglamentuojamas valstybinio sektoriaus darbuotojų darbas, įdarbinimas, motyvavimas, atlyginimas.

Dabar pertvarkydami Vyriausybės kanceliariją stengiamės išlaikyti kompetencijas, kurios yra, bet kad vyktų atsinaujinimas, reikia ir naujų žmonių atlikti funkcijoms, kokios dabar valstybės tarnyboje tiesiog neegzistuoja ar egzistuoja tik pavienių iniciatyvų atveju. Pavyzdžiui, projektinio valdymo: valstybės sektoriuje turi atsirasti daugiau projektų vadovų, atsakingų už rezultato pasiekimą, o ne, kaip yra dabar, už darbo grupės sudarymą. Naujos pareigybės steigiamos ir dar vienai funkcijai, kuri, deja, dabar viešajame sektoriuje beveik neegzistuoja, – analitikų, nes valstybės tarnautojai savo sprendimus, siūlymus savo vadovams, politikams turi teikti remdamiesi analize pagrįsta informacija.

Nauja Vyriausybės kanceliarijos struktūra su naujais padaliniais ir naujomis funkcijomis įsigalios nuo liepos 18 d. Bet kad tai pradėtų veikti, dar reikės įdėti daug darbo.

A.Kuniyoshi: Valstybės tarnyba turi būti konkurencinga, tačiau šiuo metu konkurencijos elemento joje nėra. Pavyzdžiui, Maltoje norint tapti ministerijos departamento direktoriumi reikia nugalėti konkurse, kuriame dalyvauja bent penki šeši pretendentai; direktorius renkamas penkerių metų kadencijai, vadinasi, žino, kad turi baigtinį metų skaičių, per kurį turi parodyti rezultatą, nes norėdamas likti poste vėl turės laimėti konkursą. Rotacijos elementas, kuris Lietuvoje jau atsiranda aukščiausio lygio vadovų postuose, turi nusileisti ir į truputį žemesnį lygį. Valstybės tarnyboje turi būti nuolatinis konkurencinis spaudimas, kuris leistų išlikti tik tiems, kurie gali konkuruoti, yra iniciatyvūs.

A.Blažys: Versle niekas nežiūri, dirbi ilgai ar trumpai, svarbu rezultatas. Jei žmogus gerai dirba, keli jam algą, o prasto atsikratai. Kol valstybės tarnyboje nebus normalių atlyginimų, nieko ir nebus. Gal kas, kol jaunas, eina ten dėl karjeros, bet motyvacija visur reikalinga. Reikia mažinti darbuotojų skaičių, o likusiems didinti algas. Korupcija klesti, nes valstybės tarnautojai negauna normalių algų, tokius žmones lengva papirkti.

O jei Kibernetinio saugumo centre negalima mokėti geros algos ir pasisamdyti geriausių specialistų, tai tokias taisykles galėjo sugalvoti tik valstybės priešai. Kremlius įkiš čia savo statytinių ir jiems primokės. Jei net ypatingos svarbos srities specialistams valstybė, kurioje patys tvarkomės, negali nustatyti motyvuotų atlyginimų, tuomet klausimas, kas valdo mūsų valstybę.

D.Urbonas: Privatus sektorius turi daugiau galimybių pasiūlyti didesnį darbo užmokestį. Bet apskritai dabartinis atlyginimo valstybės tarnyboje reglamentavimas, kai didžiąją jo dalį sudaro kintamoji dalis – priedai, priemokos, nėra gera praktika. Į tai atkreipė dėmesį ir EBPO. Didžiąją dalį atlygio turi sudaryti pagrindinis nekintamas darbo užmokestis, o skatinimo sistema orientuota į rezultatus, bet ne į nuolat mokamus priedus ar priemokas. O jei tarnybinės veiklos rezultatai išskirtiniai ir indėlis į institucijos uždavinių įgyvendinimą ženkliai didesni nei kitų tarnautojų, ir skatinimas turėtų būti tikrai ženklus, tad naujame Valstybės tarnybos įstatyme už labai gerus rezultatus valstybės tarnautojams ketiname siūlyti mokėti net iki dviejų užmokesčių dydžio išmoką.

M.Dargužaitė: Per paslaugų automatizavimą valstybinį sektorių įmanoma smarkiai sumažinti, o sutaupytas lėšas skirti atlyginimams kelti, kad pritrauktume žmonių, kurie būtų ne tik kompetentingi, – labai svarbu, kad jie būtų iniciatyvūs, inicijuotų ir darytų pokyčius, o ne tik lauktų nurodymų iš viršaus. Deja, IT – vienas pavyzdžių, kaip neefektyviai naudojamos valstybės lėšos: absoliuti dauguma to, kas šioje srityje įdiegta valstybės sektoriuje, padaryta neefektyviai, o to efektyvumo lig šiol niekas net nematavo.

Arba, pavyzdžiui, sakome, kad trūksta mokytojų, bet skaičiuojant mokinių skaičiui jų turime daugiau nei daugelis kitų šalių, švietimo sektoriui procentiškai BVP Lietuva skiria daugiau nei ES vidurkis, o gydytojų skaičius tūkstančiui gyventojų dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES. Sistema veikia neoptimaliai, negalime turėti ir vilką sotų, ir avį sveiką. Valstybės sektorius nėra įdarbinimo agentūra, turime galvoti ne apie tai, kad žmonės ten išlaikytų darbo vietas, kad ir kaip gaila juos atleisti. Turime galvoti, ką tos institucijos iš tikrųjų turi pasiekti, kad gerėtų gydymo ar švietimo kokybė. Reikia optimizuoti sektorius, pavyzdžiui, stiprinti mokyklas regiono centruose, turėti puikius gerai apmokamus mokytojus ir užtikrinti prieinamumą – vaikus vežioti. Tačiau mažus resursus išskaidome, išbarstome ir niekur neturime geros kokybės.

V.Nakrošis: Viešajame sektoriuje nekyla algos, nes sistemoje yra per daug organizacijų, per daug darbuotojų. Kadangi jiems negalime mokėti geresnio atlyginimo, šios darbo vietos darėsi nepatrauklios, jaunimas nenori rinktis tyrėjo ar mokytojo profesijos. Todėl turime imtis reformų, kad atkurtume šių profesijų prestižą, nes be to negausime geros viešosios paslaugos, verslas negaus gerų specialistų ir t.t.

D.Urbonas: Turime labai didžiulę sistemą, kurią peržiūrėjus tikrai galima kažko atsisakyti ir kur kas efektyviau bei optimaliau organizuoti institucijos veiklą. Kad ir toks pavyzdys: prieš beveik septynerius metus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kurios pagal įstatymą vykdė apie 80 funkcijų. Apie keliolika jų buvo perduota valstybės centrinių įstaigų teritoriniams padaliniams, dar iki dešimt – savivaldybių institucijoms. Apie 60 funkcijų niekam neperduota ir nelabai kas pasigedo, vadinasi, jos buvo niekam nereikalingos ir savitikslės.

Vidaus reikalų ministerija turi gerą įrankį, kurio lig šiol tinkamai neišnaudojo, – viešųjų ir administracinių paslaugų stebėsenos ir analizės informacinę sistemą. Antras mėnuo dirbame prie jos peržiūros ir to rezultatas – sutrumpintas paslaugų teikimo laikas, supaprastintos procedūros, kad paslaugos gavėjui tektų kuo mažesnė administracinė našta, pavyzdžiui, nebūtų reikalaujama dokumentų, kuriuos valstybė turi registruose. Reikia sistemiškai peržiūrėti funkcijas, supaprastinti paslaugų teikimo procedūras, panaudoti IT įrankius, kurių efektyvumas valstybės sektoriuje dabar apgailėtinas. Juos tinkamai sutvarkę labai stipriai atlaisvintume žmogiškuosius išteklius, atsirištų rankos lankstesnei, mažesnės apimties, o kartu patrauklesnei, su didesniais atlyginimais valstybės tarnybai. Tai pradedame daryti. Bet daugelis kitų valstybių tai jau padarė kur kas anksčiau.

P.Urbšys: Bet valstybės institucijose, kuriose jau įvyko pokyčiai, neretai buvo pradėta ne nuo struktūrinių pokyčių: pirmiausia žiūrima aritmetikos, o prie jos jau priderinami pokyčiai. Kai kuriais atvejais tai padaroma prieinamumo žmonėms sąskaita. E. sveikatos projektas kainavo 40 mln. eurų, bet ar pagerėjo teikiamos paslaugos, jų kokybė pacientui? Atvirkščiai, gydytojas daugiau laiko skiria ne pacientui, o kompiuteriui. Policijos reforma irgi vertinama nevienareikšmiškai. Jei valstybės institucijos reformuosis taip, kaip joms, o ne kaip žmonėms patogiau, turėsime bejėgystę.

Negalima viešajam sektoriui kelti tokius pačius reikalavimus kaip privačiam, nes tai skirtingi sektoriai su skirtingais tikslais. Privataus sektoriaus tikslas – pelnas, viešojo – viešųjų paslaugų teikimas, visuomeninio intereso tenkinimas. Jei tose reformose aklai perkelsime privataus sektoriaus principus, turėsime problemų.

D.Urbonas: Valstybė turi tokias finansines galimybes, kokias turi. Yra daug valstybės tarnautojų, bet gaunančių mažą atlyginimą. Esant tam pačiam valstybės tarnautojų skaičiui ir nieko nekeičiant, jei norėtume jiems padidinti darbo užmokestį, nebent reikėtų atrasti Lietuvoje naftos, kad būtų papildytas valstybės biudžetas. Bet matyt kur kas realesnė išeitis – efektyvesnis viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Štai policija, nepaisant sumažėjusio policijos pareigūnų skaičiaus, pertvarkė savo organizaciją ir tapo modernesnė bei efektyvesnė. Užuot laukę pranešimų apie įvykius komisariatuose ir kažkuria prasme saugoję pastatus, policijos pareigūnai persėdo į automobilius ir savo veik-lą organizuoja arčiau žmogaus. Naujas darbo organizavimo modelis leidžia kur kas greičiau reaguoti ir suteikti pagalbą.

A.Blažys: Tas pats su sveikatos apsauga: nereikia, kad kiekviename miestelyje būtų po ligoninę. Valstybinis sektorius, kaip ir verslas, turi efektyviai naudoti išteklius.

P.Urbšys: Taip, išlaidos valstybės aparatui didėja, tačiau valstybės tarnautojas kartais – vos ne socialiai remtinas. Jis turi jaustis oriai, būti motyvuotas. Taip, reikia optimizuoti valstybės tarnybą ir taip padidinti atlyginimus, bet tai reikia spręsti kompleksiškai, kartu paprastinant procedūras, dalį funkcijų perduodant elektroninei valdžiai, padarant sektorių skaidresnį. Vien atlyginimų pakėlimas neišspręs problemos: iš penkiolikos metų darbo STT galiu pasakyti, kad žmonės, net gaudami solidų atlyginimą, ima kyšius, jei tokio žmogaus samprata – kad jis tarnauja ne valstybei, o savo ir draugų interesams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m