"Veido" archyvas

Lietuvos valstybės sektorius krizę išgyveno nesitapatindamas su tragiškais šalies ekonominiais ir demografiniai rodikliais: dirbančiųjų privačiame sektoriuje per trejus metus (palyginti 2008 m. ir 2011 m. pradžią) sumažėjo 12 proc., o valstybės darbuotojų armija sumenko vos 2,3 proc.

Atlyginimai valstybės tarnyboje taip pat nebūtinai koreliuoja su valstybės ekonomika: pačioje 2008 m. pabaigoje, kai verslas jau pajuto pirmuosius krizės ženklus ir pradėjo veržtis diržus, vidutinis darbo užmokestis valstybės tarnyboje vis dar kilo, vėliau jis mažėjo lėčiau, o dabar, po krizės, didėja smarkiau nei privačiame sektoriuje.

Tačiau vien didelis valstybės tarnautojų skaičius ir jų didesni nei rinkoje atlyginimai savaime nėra blogybė – kas žino, gal jų būtent tiek reikia svarbioms valstybės funkcijoms atlikti, o vidutinis atlyginimas juk tėra statistika, kurią gali lemti ir toks faktas, kad privačiame sektoriuje dirba nemažai pačios žemiausios kvalifikacijos darbuotojų, kurių valstybiniame sektoriuje nė nereikia.

Didžiausia problema ta, kad Lietuva iki šiol taip ir nėra blaiviai bei atsakingai įvertinusi savo valstybės tarnybos ir atsakiusi į klausimą, kiek ir kokių funkcijų ji turi atlikti, kiek ir kokios kvalifikacijos tarnautojų tam reikia. Taip pat iki šiol neegzistuoja valstybės tarnautojų atliktų darbų efektyvumo analizės sistema, o valstybės įstaigų biudžeto planavimas nepasikeitęs nuo sovietmečio: visada prašoma maksimaliai, leidžiama pagal galimybes, todėl metų gale ministerijas ir kitas įstaigas būna apėmusi nepanaudotų pinigų leidimo karštinė.

Sunku patikėti, bet pinigais buvo taškomasi netgi krizinį 2009-ųjų bei 2010-ųjų gruodį – tiesiog, nespėjus per metus panaudoti visų skirtų lėšų, kitąmet galima tikėtis tokia dalimi mažesnio finansavimo. O kur strateginis planavimas ir skatinimas už efektyviai naudojamas lėšas? – paklaustų dažnas verslo atstovas. Ateityje. Galbūt – jei pavyks Seime priimti naują ambicingą dabartinės Vyriausybės parengtą Valstybės tarnybos koncepciją, numatančią nuo veiklos rezultatų priklausančią ir labiau į konkrečius, aiškiai apibrėžiamus projektus bei tikslus orientuotą valdišką sistemą.

Manipuliuojama skaičiais

Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis – žmogus, atsakingas už valstybės tarnybos reformą, kuriam tikslingiausia užduoti klausimą, kodėl ambicingi Andriaus Kubiliaus pažadai iš esmės reformuoti apkerpėjusią Lietuvos valstybės tarnybą iki šiol nėra įvykdyti. Juk nepavadinsi esmine reforma to fakto, kad tragiškai stingant finansavimo valstybės įstaigoms buvo tiesiog duotas nurodymas keliais procentais per metus sumažini savo darbuotojų skaičių, o visuomenė ir toliau buvo šiurpinama viešumon praslystančia informacija apie vienur ar kitur metų gale išsimokėtas solidžias premijas. Kodėl neišspręsta net tokia pačiam premjerui jo kadencijos pradžioje taip akis badžiusi netvarka, kai valstybės įstaigose lieka nemenka dalis laisvų etatų, kuriems taip pat skiriamas finansavimas, metų eigoje virstanti priedais prie atlyginimų ir premijomis? Skaičiai tokie: valstybės tarnyboje laisvų ir užimtų etatų santykis 2008 m. sudarė 8,7 porc., o dabar jis siekia 6,9 proc. – pagerėjimas vos įžiūrimas.

“Pripažįstame, kad valstybės tarnybos reforma yra labai nelengvas uždavinys. Vyriausybei ir ministerijoms pavaldžiame ūkyje pasiekėme neblogų rezultatų (čia dirbančiųjų sumažėjo net 13 proc.), tačiau savivaldos lygmeniu nedaug ką tegalėjome nuveikti”, – apgailestauja kancleris.

Jis tvirtina, kad centrinėje vykdomojoje valdžioje jau pašalinta daugybė netvarkos elementų. Tačiau priedai ir premijos vis dar mokami? “Priedai dažniausiai skiriami už ištarnautą stažą, jie numatyti valstybės tarnyboje. O vienkartinės premijos griežtai netoleruojamos – tos institucijos, kurios jas išsimoka, kitais metais gaus tokia dalimi mažesnį finansavimą”, – žada Vyriausybės kanceliarijos vadovas.

Valstybės tarnybos aparato sumažinimo klausimus sprendžiančios Saulėlydžio komisijos narys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad būtina sutvarkyti visą atlyginimų mokėjimo sistemą: “Dabar įteisinta fiksuotų atlyginimų ir atskirų priedų sistema leidžia neatskleisti tikrojo atlyginimų fondų dydžio ir sudaro galimybes manipuliuoti valdininkų uždarbio skaičiais.”

Politologas pabrėžia, kad lygiai tokia pati painiava tvyro net ir skaičiuojant, kiek iš tikrųjų žmonių dirba valstybės tarnyboje – skirtingai interpretuojant jų statusą, skirtingi skaičiai kaskart pateikiami netgi pačiai Vyriausybės Saulėlydžio komisijai.

Planai sau – veikla sau

Lietuvos valstybės tarnyba jau daugelį metų kritikuojama dėl strateginio planavimo stygiaus – iki šiol sunku suprasti, kokių konkrečių tikslų siekia kiekviena ministerija ir įstaiga, todėl net neįmanoma patikrinti, koks yra jos darbo efektyvumas.

Bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktorius Gintas Umbrasas teigia, kad krūvos planų surikiuotos visose valstybės įstaigose, tačiau klausimas – kaip jie vykdomi. “Planai – lozunginiai, jų vykdymo kultūra – labai prasta. Planai tokie nekonkretūs, kad bet kuriuo momentu juos išsitraukęs biurokratas gali tvirtinti, esą jie jau įgyvendinti. Lygiai taip pat jo oponentas gali įrodyti, kad jie nė nepajudėjo iš vietos”, – padėtį apibūdina ekspertas.

Jis įsitikinęs, kad tik valstybės įstaigoms pradėjus realų strateginį planavimą, be kokio neišgyventų nė vienas pažangus verslas, bus galima kalbėti apie realias permainas valstybės tarnyboje. Dar vienas su tuo susijęs svarbus žingsnis būtų tokių planų ir jų vykdymo garsinimas. “Jei kiekvienas pilietis turėtų galimybę internete patikrinti, ką įsipareigojo padaryti kiekviena įstaiga ir kiekvienas jos padalinys ir kaip jie vykdo savo įsipareigojimus, sistema neišvengiamai taptų daug efektyvesnė”, – įsitikinęs G.Umbrasas.

Pasak jo, neturint aiškių strateginių planų ir jų įgyvendinimo audito, net neįmanoma įvertinti, kokio dydžio turėtų būti efektyvi Lietuvos valstybės tarnyba. “Problema ir dabar yra ne ta, kad valdininkų per daug, – juk niekas nežino, kiek jų turi būti, – o ta, kad jie per mažai padaro per aštuonias savo darbo valandas. 15 žmonių kolektyve yra du, kurie aria ir yra verti didelių atlyginimų, ir dar keliolika, kurių neveiklumą puikiai saugo valstybės tarnybos statusas”, – sako nemažai reikalų su valdininkais tvarkantis G.Umbrasas.

D.Matulionis tikina, kad strategiškai planuoti valstybės tarnyboje yra sunkiau negu versle: “Versle viskas orientuota į vieną tikslą – pelną. O tiksliai įvertinti viešąjį interesą kur kas sunkiau.”

Tačiau kancleris įsitikinęs, kad ir tai pasiekti įmanoma: remiantis Danijos, Didžiosios Britanijos, Airijos pavyzdžiais, kai kurie strateginio planavimo reikalavimai įstaigoms taikomi jau šiais metais, o 2012 m. veikla jau turės remtis vien susidėliotais ilgalaikiais tikslais.

Permainos – koncepcijoje

Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas Vainius Smalskys taip pat įsitikinęs, kad efektyvi valstybės tarnyba nebūtinai turi būti maža. “Jei vertintume tik pagal dydį, tai geriausios yra Afrikos valstybių tarnybos, nes jos daug mažesnės negu Vakarų Europoje”, – ironizuoja specialistas.

Vis dėlto žinoti, kiek ir kokių valdininkų jai iš tiesų reikia, privalo kiekviena valstybė. “Priešingu atveju kas kartą prieš rinkimus visi žada sumažinti biurokratų skaičių, bet gal jų vienur, atvirkščiai, reikia dar daugiau, o kitas įstaigas derėtų iš viso uždaryti”, – svarsto V.Smalskys.

Jis giria naująją Vyriausybės neseniai parengtą valstybės tarnybos koncepciją, kurioje ir numatytos taip trūkstamos naujovės: į rezultatus orientuota įstaigų veikla, efektyvaus verslo principų diegimas, aiški valdininkų darbo kokybės įvertinimo sistema, lengvesnio jų atleidimo mechanizmas.

Tačiau vienas šio projekto autorių D.Matulionis prognozuoja, kad tokia gana radikalias permainas numatanti koncepcija sunkiai skinsis kelią Seime, – jau dabar ten rengiami permainas švelninantys pasiūlymai.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Vytautas Kurpuvesas šiuos nuogąstavimus patvirtina: “Vyriausybė parengė pernelyg liberalią, verslo principais parengtą koncepciją.”