Valstybė metų metus peni milijoninius nuostolius nešančias bendroves ir melžia tas, kurios bent kiek uždirba. Iš esmės dirbama kiauro rėčio principu: kol į vieną kišenę milijonai renkami, regis, nepastebima, kad iš kitos kišenės tie patys milijonai byra.

100 litų valstybės kapitalo sukuria vos 4 centus pelno. 300 valstybinių įmonių turto turi už 18 mlrd. Lt, o dividendų į biudžetą prilašina vos keliasdešimt milijonų. O ir tų lašinančiųjų – vienetai, juk didelė dalis valstybinių įmonių dirba nuostolingai.

Jei Lietuvos valstybę vertintume kaip verslininką, tai jį būtų galima apibūdinti kaip jokio supratimo apie verslą neturintinį nevykėlį.

Kitais metais Vyriausybė užsibrėžė į biudžetą surinkti ne mažiau kaip 300 mln. Lt dividendų, mat dalis įmonių – lyg ir ganėtinai pelningos, tačiau nuostolingos įmonės kažkodėl liko Vyriausybės permainų planų paraštėse.

Prie nuostolingųjų rekordininkių būtų galima priskirti Susisiekimo ministerijos žinioje esančias AB Lietuvos paštas ir AB Lietuvos jūrų laivininkystė, kurios kasmet sugeba “pradirbti” po keliasdešimt milijonų litų.

Štai pernai Lietuvos paštas patyrė 63 mln. Lt nuostolių. Nuostolingai bendrovė dirba ir šiemet – metus planuojama baigti skaičiuojant 15 mln. Lt nuostolį, o bendrovės “Lietuvos jūrų laivininkystė” nuostolis per metus padidėjo daugiau nei du kartus ir siekė 34 mln. Lt.

“Niekas kitas, išskyrus valstybę, sau to leisti negalėtų. Juk tiesiog nebūtų iš ko egzistuoti”, – sako koncerno “Achemos grupės” ekonomikos ir finansų direktorė Violeta Latvienė. Kad kai kuriose valstybės valdomose įmonėse susiklostė tokia kritinė padėtis, ji nė kiek nesistebi. Valstybės požiūris į verslą, pasak jos, buvo daugmaž toks: pelningumo ir grąžos tikslų nekeliame, uždavinių taip pat. Tad ar buvo galima tikėtis ko nors kito?

Tačiau valdžia visada turi paaiškinimą: “Kai atėjome – buvo dar blogiau”. Daugmaž tokios pozicijos laikosi ir susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, galintis ilgai kalbėti apie tai, kaip valstybės įmonių valdyme dar daug ką galima tobulinti, ir tikįs, kad Lietuvos paštas kitąmet bus nebenuostolingas.

Privatizuokime. Tačiau ar kas pirks?

Valdyti laivus ar paštą – ne valstybės reikalas, juolab kad tai – ne strateginės veiklos sritys. Tokios nuomonės laikosi Lietuvos finansų maklerių asociacijos prezidentas Marius Dubnikovas. Jo įsitikinimu, tokiomis įmonėmis reikia kuo greičiau atsikratyti, mat jos – tik balastas valstybei. “Juk tai ne viešojo transporto paslaugos – štai jomis privatus kapitalas juk negalėtų užsiimti. Tačiau laivininkystė nėra net į ją panaši veikla. Tuo laisvai gali užsiimti ir privatus sektorius”, –  neabejoja M.Dubnikovas.

Paštas, jo vertinimu, taip pat jokia ne strateginė valstybės įmonė, kurią ši turėtų išlaikyti bet kuria kaina: “Ar reikia pašto vien tam, kad paštininkai nešiotų pensijas, kai galima pagaminti korteles ir į jas pervesti pinigus. Jeigu nesugebama efektyvinti veiklos, vadinasi, įmonę reikia privatizuoti”, – mano M.Dubnikovas. Tiesa, prieš tai jis siūlytų dar išbandyti spendimus keičiant vadovus, efektyvinant ir gryninant veiklą, atsisakant nereikalingų paslaugų. Vis dėlto žinant, kiek Lietuvos pašto vadovų pastaruoju metu yra pasikeitę, tikėtis kokių nors permainų į gera sunku.

Susisiekimo ministras E.Masiulis, kurio žinioje daugiausia nuostolingų valstybės valdomų įmonių, tikina, kad privatizavimo idėja jo negąsdina. Tačiau apie tai kalbėti esą dar per anksti. “Esu tikras: privatus kapitalas gali tikrai padaryti efektyvesnę įmonės vadybą ir pasiekti geresnių rezultatų. Manau, kad ilgainiui privatus kapitalas galėtų dalyvauti mūsų įmonių valdyme. Nesibaiminu tokios idėjos, svarbiausia – politinė valia, o jos kol kas stokojama”, – “Veidui” komentavo E.Masiulis.

Vertybinių popierių biržos NASDAQ OMX Vilnius prezidentė ir valdybos pirmininkė Arminta Saladžienė tikina, kad dalies akcijų pardavimas privatiems investuotojams per biržą būtų geras būdas valstybei gauti papildomų įplaukų į biudžetą ir padidinti turimo akcijų paketo vertę. Pati įmonė, atėjusi į biržą ir išleisdama akcijų ar obligacijų emisijas, galėtų pritraukti lėšų plėtrai. “Tačiau kokie investuotojai ryžtųsi investuoti į aiškių plėtros perspektyvų neturinčią, ilgą laiką nuostolingai veikiančią įmonę, kiek jie mokėtų už tokios įmonės akcijas? Labai mažai. Todėl įmones pirmiau derėtų sutvarkyti, suformuluoti jų strategiją, atskirti komercinę veiklą nuo socialinės, pasiekti didesnį efektyvumą, o tada jau galima būtų žengti ir į biržą”, –  komentuoja A.Saladžienė.

M.Dubnikovas valstybei siūlytų pagalvoti kad ir apie dalinį privatizavimą: tarkime, apie 30-ies proc. akcijų pardavimą. Pasak jo, tai būtų tikslinga visose valstybės įmonėse, kurios vykdo bet kokią komercinę veiklą. Tačiau sutikime: ar kas nors prieš rinkimus drįstu pranešti apie valstybinių įmonių privatizavimą? Juk šis žodis Lietuvoje jau sukompromituotas.

Valstybinė įmonė – karjeros užribis?

Tad kokias išeitis turime? Išmanančių žmonių, gebančių kurti aukštą pridėtinę vertę, taip pat turinčių tvirtą stuburą, valstybinėse įmonėse, regis, yra nedaug. Tiesą sakant, “Veido” pašnekovai tokio lyderio įvardyti negalėjo nė vieno. Akivaizdu, kad pakeisti valstybės valdomose įmonėse įsikerojusią kultūrą – ne metų darbas. Valstybinis sektorius nesiūlo nei konkurencingų atlyginimų, nei idėjų, nei proveržio.

Vieša paslaptis: energingam jaunam TOP vadybininkui eiti dirbti į valstybinę įmonę – gėda. Nuolatinė vasltybės įmonių vadovų kaita padėties taip pat nepakeičia (pašto pavyzdys). Atėję vadovauti valstybės įmonei jų vadovai tikslus sau gali išsikelti daugiausia ketveriems metams: tiek, kiek trunka Seimo kadencija.

Štai dešimt metų privačiame versle dirbęs, dabar vadovų studijas ir mokymus įmonėms organizuojančios ISM “Executive School” vadovas Ugnius Savickas prisipažįsta, kad valstybinei įmonei nevadovautų dėl daugelio priežasčių. Pirma ir labiausiai atgrasanti, pasak jo – neūkiškas šeimininkas, t.y. valstybė.

Valstybės valdoma įmonė U.Savickui asocijuojasi su labai sunkiu planavimo, pokyčių siūlymo procesu. Be to, kai pasikeičia politinė konjunktūra, įmonei keliami jau kiti tikslai. “Vieno šeimininko nebuvimas sukelia diskomfortą. Matau, kad pasibaigus rinkimams kiekvienas vadovas taikosi prie aplinkos: ne tik galvoja, kaip dirbti ir uždirbti, o ir kaip susirasti užnugarį, politinį užtarimą”, –  teigia U.Savickas.

A.Saladžienė primena, kad valstybės valdomos įmonės visame pasaulyje iš esmės susiduria su tokiais pat sunkumais: politikų kišimasis į kasdienį įmonės valdymą, nėra aiškių strateginių tikslų, painios sprendimų priėmimo ir atskaitingumo struktūros, netinkamas valstybės nuosavybės klausimų sprendimo atskyrimas nuo priežiūros funkcijų ir verslo šakos politikos, stipriai politizuotos, nekompetentingos ir silpnos valdybos.

Jei, pavyzdžiui, privati įmonė patiria nuostolių, vadovas atsako savo galva. Valstybės įmonėje – viskas kitaip. “Tiesiog žodžių žaismas, kaip ten apsiginsi, kad tas nuostolis atsirado”, – priduria U.Savickas.

Kad valstybė labai prastas verslininkas, jau daug kartų patvirtino ir Valstybės kontrolė. Štai prieš metus ji gana tiesmūkai kritikavo, kad valstybės įmonėms trūksta elementarios priežiūros ir bent šiokio tokio ūkiškumo. Pasak Valstybės kontrolės Veiklos audito II departamento direktorės Zitos Valatkienės, nustatyta daugybė atvejų, kai, tarkime, valstybės turtas būdavo išnuomotas, o pajamų gaunama mažiau nei kainuoja jį išlaikyti: “Tai liudija apie paprasčiausią neūkiškumą”, – pabrėžia ji.

Priminsime, kad apie pertvarkas valstybinėse įmonėse Vyriausybė ir Ūkio ministerija kalbėti pradėjo dar vasarą. Tačiau ir toliau tik kalbama, o ne daroma. Pavyzdžiui, šiuo metu dar tik rengiama koncepcija, kaip permainas įvykdyti praktiškai. Siūloma, kad Finansų ministerija valstybinėms įmonėms kasmet turėtų pateikti aiškius uždavinius, kiek dividendų bendrovės turi sumokėti į valstybės biudžetą.

Tačiau ar tai užkirs kelią politikams kištis į kasdienį įmonių valdymą? Ar nuo to įmonėse sprendimų priėmimas taps skaidresnis, o įmonių valdybose padaugės profesionalų? O gal pagaliau bus susiskaičiuota, kiek valstybės valdomos įmonės atneša nuostolių? Nes kol kas to niekas net nebandė daryti.