Per ankstesnės kadencijos porą metų įmonių, kurių akcininkas – valstybė, grąža padidėjo dvidešimtkart. Tačiau kitąmet valstybė iš jų tepageidauja gauti triskart mažiau nei prieš porą metų. Kodėl?

Lietuva – stebuklų kraštas, ypač kai kalbama apie valstybės piniginę. Štai prieš keletą metų autoritetingasis „Economist“ tuometei Andriaus Kubiliaus Vyriausybei buvo skyręs Metų alchemiko nominaciją už valstybės valdomų įmonių finansinės grąžos valstybei šuolį. Šiemet taip pat galima tikėtis nominacijos – tik atvirkštinės.
A.Kubiliaus Vyriausybė iš pirmtakės, vadovaujamos Gedimino Kirkilo, paveldėjo apie 150 valstybės valdomų įmonių, kurios per metus sumokėdavo apie 40 mln. Lt dividendų arba kitų įmokų bei netipinių mokesčių (žaliavos, naudojimosi valstybės turtu). Ėmus šioms įmonėms kelti tikslus ir reikalauti išsamių finansinių ataskaitų, 2011 m. grąža valstybei jau siekė per 624 mln. Lt.
Tačiau Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nutarė, kad 2014 m. valstybės biudžetui užtenka 187 mln. Lt dividendų bei įmonių pelno įmokų ir 24,5 mln. Lt mokesčių už valstybės turto naudojimą, grąžos, lyg valstybė neturėtų skolų, nereikėtų kelti algų valdininkams viršininkams ir teisėjams (būtų padoru – bent jau ir kultūros darbuotojams), kompensuoti už sumažintas pensijas, o dar ir įsisprausti į Mastrichto kriterijus, kad nuo 2015 m. galėtume turėti eurą.
Kodėl valstybė, pagrindinė, o dažnai ir vienintelė tokių įmonių savininkė, nutarė valstybės, tai yra piliečių, šimtus milijonus palikti įmonėms, o ne panaudoti juos platesnio piliečių rato gerovei?

Šiemet planavo 214 mln. Lt dividendų, bet gaus perpus mažiau
Bet pradėkime nuo gerų žinių. Mes, Lietuvos piliečiai, esame gana turtingi: valstybė mūsų vardu valdo 135 įmones, o jų portfelio rinkos vertė siekia 13,8 mlrd. Lt. Jų veiklos pelnas pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo net 64,4 proc. – iki 255 mln. Lt, energetikos sektoriaus įmonių – net 7,2 karto. Šiose įmonės dirba 42,3 tūkst. darbuotojų. Didžiausios ir daugiausiai grąžos mums, akcininkams, duodančios – energetikos, kelių įmonės, „Lietuvos geležinkeliai“, Klaipėdos jūrų uostas ir miškų urėdijos.
Bloga žinia, kad kitąmet teks tenkintis keturiskart mažesne grąža nei 2011 m., – ne vienintelė. Planai menki, bet realybė būna dar žiauresnė.
Štai šiemet, Finansų ministerijos duomenimis, per devynis mėnesius valstybės valdomų įmonių dividendų ir pelno įmokų surinkta 99,2 mln. Lt, nors planuota 213,9 mln. Lt. Guostis, kad gal įmonės dar sumokės likusią dalį, neverta, nes beveik visi įsipareigojimai valstybei jau įvykdyti. Kur ištirpo dar beveik 115 mln. Lt?
Nors valstybė stanginasi nerasdama 25 mln. Lt žadėtam kultūros darbuotojų algų kilimui, bet štai nutarė per 100 mln. Lt iš valstybės valdomų įmonių, juolab taip pelningai šiemet dirbančių, neimti. Didžiosioms įmonėms, vykdančioms strateginės reikšmės investicijas, – „Lietuvos geležinkeliams“, „Klaipėdos naftai“, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai – leisti mokėti mažesnę dividendų ir pelno įmokų sumą.
Įmonės, žinoma, atkakliai kovoja, kad kuo daugiau uždirbtų lėšų liktų jų pačių reikmėms ir investicijoms. A.Kubiliaus Vyriausybė ir ypač valstybės valdomų įmonių reformą vykdžiusi Ūkio ministerija sulaukdavo priekaištų, neva žlugdančios investicijas. Tiesa, lėšų įmonių investicijoms vis daugėjo: 2011 m. įmonės joms buvo pasilikusios 642,2 mln., o pernai – jau 1,5 mlrd. Lt.
Tačiau buvęs ūkio ministras Rimantas Žylius primena: kai valstybė, šių įmonių akcininkė, ėmė joms kelti ambicingus tikslus ir reikalauti rezultatų, paaiškėjo, kad įmonės sugeba ir mokėti dividendus, ir įgyvendinti keliamus tikslus, o kai kurių įmonių grąžos valstybei rodikliai pašoko net keliolika ir daugiau kartų.
Taip, pelningumo ir grąžos akcininkui skaičiai nebūtinai tiesiogiai koreliuoja. Tai priklauso nuo įmonių plėtros planų, akcininkų joms keliamų tikslų. Bet kaip atsakyti į klausimą, ar įmonės gali nemokėti dividendų, lėšas pasilikdamos strateginiams projektams, jei vis dar neaišku, ar, pavyzdžiui, statysime Visagino atominę elektrinę, daug klausimų kyla ir dėl kitų projektų?
Bet net jei jų ir imsimės, NASDAQ OMX Baltijos rinkos vadovės Armintos Saladžienės įsitikinimu, veiklos finansavimo ir grąžos požiūriu nėra jokių skirtumų tarp valstybės valdomų ir privačių įmonių: „Ir vienos, ir kitos turi siekti optimalios nuosavo ir skolinto kapitalo struktūros ir maksimalios grąžos tiems, kurie „įdarbino“ savo kapitalą įmonėje, tai yra akcininkams.“
Ekspertė nė kiek neabejoja, kad nors konkretus sprendimas mokėti, nemokėti ar kiek mokėti dividendų priklauso nuo įvairių veiksnių ir turi būti sprendžiamas kiekvienu atveju atskirai, bazinis scenarijus yra toks: jei įmonė uždirba pelno, dividendai akcininkams turi būti mokami. O toliau, atsižvelgiant į investicijų poreikį, pobūdį, trukmę, įmonės skolos lygį, obligacijų ir bankų paskolų palūkanų lygį, parenkamas optimalus investicijų finansavimo būdas.
„Tarp valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo, grąžos ir valstybės biudžeto – tiesioginė sąsaja. Todėl svarbu, kad Vyriausybė matytų visą paveikslą, nes kiek nebus surinkta lėšų į valstybės biudžetą jos valdomų įmonių dividendų forma, tiek reikės tą poreikį dengti iš kitų šaltinių arba mažinti biudžeto išlaidas“, – pabrėžia A.Saladžienė.