"Veido" archyvas

Iki šiol nuosavybės į žemę vis dar nėra atgavę bemaž 75 tūkst. žmonių. Visiems jiems miestuose trūksta apie 12 tūkst. ha žemės. Todėl už ją ketinama kompensuoti mišku

Vyriausybė rengiasi išspręsti įsisenėjusius nuosavybės grąžinimo klausimus – žmonėms už mieste turėtą žemę pasiūlyti miško. Bet kyla klausimas, ar tai pati geriausia išeitis.

Netrukus Seimui teks apsispręsti, ar patvirtinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas. Jeigu jos bus patvirtintos, žmonės, kurie teoriškai lyg ir galėtų susigrąžinti miestuose jų artimųjų turėtą žemę, bet praktiškai to padaryti neturintys galimybių, kaip kompensaciją galės gauti tam tikrą miško plotą. Jei Seimas patvirtins, tokia kompensavimo galimybė atsiras nuo liepos 1 d.

Iki šiol už žemę mieste buvo galima gauti lygiavertį žemės plotą arba sklypą namui statyti, arba žemės kaime, arba gauti atlygį pinigais ar valstybės įmonių vertybiniais popieriais. Mišku buvo kompensuojama tik už žemę, turėtą kaime.
“Pataisius įstatymą, ir kaimo, ir miesto žmonių teisės būtų sulygintos”, – tikina pataisų autorius Nacionalinės žemės tarnybos Žemės reformos skyriaus vedėjas Algis Bagdonas.

Priminsime, kad iki šių metų balandžio nuosavybės teisės miestuose atkurtos 28,2 tūkst. ha žemės, o tai tėra 66,9 proc. norimo atgauti ploto. Lietuvos žemės savininkų sąjungos duomenimis, iki šiol nuosavybės į žemę vis dar nėra atgavę bemaž 75 tūkst. žmonių. Labiausiai nukentėję yra vilniečiai. Jiems sugrąžinta vos 18,3 proc., panevėžiečiams – 45 proc., o kauniečiams – 52 proc. turėtos žemės. Visiems šiems 75 tūkst. žmonių miestuose trūksta apie 12 tūkst. ha žemės.

Savininkai ginsis

Kaunietė Milda Šiugždienė Kaune, šalia Draugystės gatvės, turėjo 9 ha žemės. Per dvidešimt metų ji šiaip ne taip atgavo beveik 2 hektarus. Už likusius piniginės kompensacijos atsisakė, bet ir miško nenori: “Vyriausybė tikriausiai neturi kitos išeities, kaip tik pasiūlyti miško. Mes lyg ir turėtume sutikti, bet esu miesto žmogus, ką man su tuo mišku daryti? Jį reikia prižiūrėti, reikia technikos, pinigų. O jei dar bus keliasdešimt kilometrų nuo miesto, kaip nuvažiuosiu? Kaip saugosiu, kad neišvogtų? Tikriausiai teks mišką parduoti. O supirkėjai jau laukia. Deja, jie nėra Lietuvos piliečiai”, – porina moteris.

Kita pašnekovė Veronika Astraitienė paveldėjo 9 ha žemės Kauno Taikos prospekte. Bet atgauti jai pavyko vos vieną hektarą. Kompensacijos pinigais moteris irgi atsisakė dėl itin menkos sumos, – už hektarą valdžia siūlė 8–9 tūkst. Lt, nors jos sklypo rinkos kaina net dabar siekia pusę milijono. “Sutinku imti mišką, bet tik tuo atveju, jeigu jis bus brandus”, – tikina savininkė.

Ir Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkė Antanina Venckūnienė sako, kad dauguma savininkų vis dėlto sutiktų imti kompensaciją mišku, bet su sąlyga, kad jis bus brandus.

“Valdininkai mus tikino, kad yra 73 tūkst. ha gero miško, kurį galima grąžinti savininkams. Jeigu jis toks ir yra, sutiksime imti, bet jei siūlys prastą, ginčysimės”, – žada A.Venckūnienė. Bet čia pat priduria, kad savininkai greičiausiai nesutiks, jog grąžinamo miško plotas būtų apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą formulę, – jie nori gauti kompensaciją pagal rinkos kainą. “Jeigu kaip anksčiau už hektarą miesto žemės pasiūlys kelis tūkstančius litų – mes nesutiksime”, – karščiuojasi pirmininkė.

Tuo tarpu pataisų rengėjas A.Bagdonas tikina, kad ir žemės, ir miško vertė neabejotinai bus skaičiuojama pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. “Jeigu būtų taikoma rinkos vertė, prisidarytume skolų dar penkiasdešimčiai metų į priekį. Esame suskaičiavę, kad tuomet savininkams reikėtų grąžinti apie 20 mlrd. Lt,” – tikina pašnekovas.

Priminsime, kad per pastaruosius penkiolika metų savininkams kaip kompensacijos už turtą buvo išmokėta apie 1,3 mlrd. Lt. Tiesa, prognozuojama, kad artimiausiu metu gali prireikti dar keliolikos milijonų tiems, kurie pakeis nuomonę ir panorės gauti kompensaciją pinigais.

Kokį mišką grąžinti

Mintis vietoje žemės mieste savininkams pasiūlyti nemažą valstybinio miško dalį ir savininkų noras kaip kompensaciją gauti brandų mišką sukėlė nemažą miškininkų emocijų audrą, mat dabar iš visų valstybei priklausančių miškų milijonas hektarų (52 proc.) yra valstybinės reikšmės miškai. O jie pagal Konstituciją yra išimtinė Lietuvos nuosavybė ir kol kas nuosavybės teisė į šiuos miškus negali būti atkuriama.

Norą grąžinti savininkams valstybės miškus griežtai kritikuoja Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius dr. Valdas Vaičiūnas. “Miškai – ne vien ekonominė vertybė, – tvirtina jis. – Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė jų ekologinė ir socialinė funkcija”. Ir priduria, kad nė vienoje ES šalyje miškų nebandyta išdalyti, atvirkščiai – valstybė iš savininkų juos išperka.

Panašius vertinimus pateikia ir miškininkas akademikas prof. Stasys Karazija: “Miškas svarbus visiems šalies žmonėms, jų poilsiui. Savininkai, deja, ne visuomet nori, kad jų miškas būtų lankomas, ir beveik visiškai nepritaiko jo visuomenės poreikiams”.

Vis dėlto po ilgų diskusijų nuspręsta miesto žemės turėjusiems savininkams grąžinti tik tuos miškus, kurie buvo numatyti anksčiau grąžinti už kaime turėtą žemę. Laisvos valstybinės žemės fonde tokių miškų šiuo metu yra apie 114 tūkst. ha. Įstatymo pataisų rengėjų apytiksliais skaičiavimais, kompensacijoms reikėtų mažiausiai 50 tūkst. ha miškų, žinoma, jeigu visi savininkai pasirinktų atlyginimą mišku. Taigi pusės numatyto ploto.

Tačiau savininkai vis tiek baiminasi, kad geriausi plotai jau išgraibstyti, o jie bus priversti tenkintis likučiais. Kad šie miškai, ko gero, nebus patys geriausi, pritaria ir A.Bagdonas, juk mišką buvo leista atsiimti bet kurioje šalies vietoje. Tačiau V.Vaičiūnas turi kitokią nuomonę: “Miškų Lietuvoje dabar kur kas daugiau, nei buvo tarpukario metais, todėl baimintis, kad kažkam jo pritrūks, nėra pagrindo”.

Kas geresnis šeimininkas

Projektas dėl mieste turėtos žemės kompensavimo mišku vėl paaštrino diskusiją, kas geresnis miško šeimininkas – valstybė ar privatūs asmenys. Valstybinių urėdijų vadovai įrodinėja, kad privatiems asmenims dažnai neužtenka žinių, kaip tvarkyti mišką, jie taip pat nesuinteresuoti savo plotuose įrengti poilsiaviečių, be to, po kirtimų privatūs asmenys miško esą atkuria gerokai mažiau nei valstybinės urėdijos.

Tai vienos pusės argumentai. O ką mano kita pusė? Ši tiesiog pasitelkia Valstybės kontrolės išvadas. O jose skelbiama, kad urėdijų ir jų veiklą koordinuojančios Generalinės miškų urėdijos veikla nėra efektyvi. Esą iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos urėdijos už parduotą medieną gauna mažiausiai pajamų, o sąnaudos yra didžiausios. Tarkime, 2003–2008 m. pardavus 1 kub. m medienos gautas pelnas Lietuvoje buvo 3–12 kartų mažesnis nei Latvijoje ir pustrečio karto mažesnis negu Estijoje. Ir į biudžetą įmokų šiame sektoriuje Lietuvoje surinkta keliskart mažiau nei Latvijoje ar Estijoje. Be to, net penkios Lietuvos urėdijos praėjusius metus baigė su nuostoliais, nors valdo didelius miškų masyvus ir parduoda valstybei priklausančią medieną.

Į šias pastabas V.Vaičiūnas atšauna, kad audito pateikti duomenys neįrodo, jog valstybiniai miškai tvarkomi blogiau nei privatūs, o valstybės kontrolierių pateiktus skaičius vadina nekorektiškais. “Visada reikia lyginti lyginamus dalykus – ne tik pelną ir pajamas, gaunamas iš hektaro miško, bet ir funkcijas. O tai, kad valstybiniai miškai tvarkomi geriau nei privatūs, įrodo ir Europoje pripažįstamas miškų sertifikavimas”.

Tiesa, šis pašnekovas pripažįsta, kad senieji privačių miškų savininkai mišką prižiūri tikrai neblogai, tačiau to jis negalįs pasakyti apie savininkus, kurie mišką gavo kaip kompensaciją. Esą šie stengiasi iš miško išspausti kuo daugiau naudos – iškirsti ir parduoti.

Tiesa, yra ir daugybė objektyvių priežasčių, kurios trukdo savininkams gerai prižiūrėti savo turtą: valdos smulkios, mišką valdo daug savininkų, jie neturi pakankamai žinių, kaip elgtis, patys sprendžia, kiek iš miško uždirbtų pinigų grąžinti į jį. Tuo tarpu urėdijos skiria nemažai lėšų ir miškų keliams, ir medelynų plėtrai, o nuo gaisrų saugo ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus.

Iškalbingi ir skaičiai, liudijantys, kiek miško iškertama neteisėtai: privačiuose plotuose užpernai iškirsta 6 tūkst. kub. m medienos, o valstybiniuose – 2,3 tūkst. kub. m.

“Iš tiesų savininkas savo turtą – įmonę, namą prižiūri geriau nei valstybė, bet miškas – kitas dalykas. Jis auga ilgai, o kiekvienas savininkas nori naudos dabar. Vienintelė ekonominė nauda – kirtimas. Bet miškas – ne vien mediena, bet ir poilsis, ekologija. O šias tikslines funkcijas vis dėlto geriau atlieka valstybė”, – apibendrina akademikas S.Karazija.

Tačiau profesorius pritaria minčiai, kad miškas turi būti naudojamas – iškertamas ir atsodinamas. “Kartais su miškininkais kariauju teigdamas, kad miškas turi duoti naudos visuomenei, bet kariauju ir su gamtosaugininkais, kurie reikalauja neliesti miško. Mišką reikia naudoti, bet labai subtiliai ir išmintingai, nes jis atauga tik per šimtą metų”, – užbaigia akademikas.