Kaimų gyventojams teks griauti lauko tualetus: europinėmis lėšomis jau ir kaimo vietovėse pradėti kloti vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai. Vandentvarkos ūkio plėtra – sėkmingiausias Lietuvos aplinkosaugos projektas nuo nepriklausomybės atkūrimo.

“Ar sugebėtumėte skalbti automatine skalbimo mašina, neturėdami vandentiekio? Vilniečiai nemokėtų, o mūsiškiai – moka. Mūsų žmonės iš to vargo išmoko pagal skalbyklės leidžiamus garsus atskirti, kada reikia į ją pilti vandenį, ir kuo puikiausiai išsiskalbia”, – Žagarės (Joniškio r.) gyventojų išradingumu neatsistebi seniūnė Stasė Eidukienė.
“Eurostato” duomenimis, 17,2 proc. lietuvių naudojasi lauko tualetu, o 15,9 proc. gyvena be vonios ar dušo – tai yra kone pirmykščių žmonių sąlygomis, kaip pasakytų Vakarų europiečiai, nes senosiose Europos Sąjungos šalyse lauko tualetai dvidešimt pirmame amžiuje yra visiška retenybė. Apie du tūkstančius gyventojų turinčioje Žagarėje – toli gražu ne. Čia vandentiekio ir tualeto savo namuose vis dar neturi dauguma gyventojų. Šiandien vos 6 proc. Žagarės gyventojų yra centralizuoto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų vartotojai. Priežastis paprasta: nebuvo techninių galimybių, nes ligšioliniai vandentiekio ir nuotekų tinklai apėmė tik itin mažą dalį miesto.
“Taip gyventi be galo sunku. Jei nėra kanalizacijos ir vandentiekio, joks verslas negali kurtis, nes visiems dabar keliami reikalavimai prisijungti prie miesto tinklų. Norėta rudenį atidaryti naują parduotuvę, bet kol kas planus tenka atidėti, patalpų ieškojo ir kepykla, vaistinė”, – teigia seniūnė S.Eidukienė.
Bet didžiausia problema, pasak seniūnės, yra ta, kad dažną vasarą dalis Žagarės gyventojų apskritai lieka be vandens, nes šiose vietovėse labai dažnai išdžiūsta šuliniai. Todėl gyventojai kibirais, plastikiniais buteliais ar statinėmis – kas kaip pajėgia – masiškai vežiojasi vandenį namo iš Švėtės upės, ežero ar pačiame mieste esančio seno hidranto. Nuo taršos, plūstančių nevalytų nuotekų, smarkiai nukenčia ir aplinkiniai vandens telkiniai. Neseniai buvo uždraustos maudynės per Žagarę tekančioje Švėtės upėje – jos tarša viršija leistinas normas.

Į vandens ūkį – europinės paramos milijardai

Vis dėlto jau netrukus vaizdas Žagarėje gerokai pasikeis. Čia šiuo metu klojama apie 30 km vandentiekio ir nuotekų tinklų bei statoma nauja nuotekų valykla, kuri, kaip teigia UAB “Joniškio vandenys” direktorius Mečys Grunskis, leis per parą išvalyti 370 kub. m nuotekų. Senosios nuotekų valyklos pajėgumai siekė vos 30 kub. m per parą. Už beveik 20 mln. Lt europinės paramos sutvarkius miesto vandens ūkį, prie vandentiekio ir nuotekų tinklų galės prisijungti jau per 80 proc. Žagarės gyventojų. Tai reiškia, kad lauko tualetai jau greitai taps atgyvena ir Lietuvos provincijoje. Vienintelė bėda – statybų darbai smarkiai vėluoja.
Šie pokyčiai vyksta ne tik Žagarėje, bet ir visoje Lietuvoje. 2007–2013 m. laikotarpiu vandentvarkos infrastruktūros plėtrai Lietuvoje bus panaudota 1,6 mlrd. Lt europinės paramos. Pasak Aplinkos ministerijos ES fondų valdymo skyriaus vedėjos Vilmos Slavinskienės, teikdamos projektus finansavimui gauti savivaldybės turi prisidėti tik nedidele savų lėšų dalimi – 5 proc. projekto vertės.
Pastarąjį dešimtmetį į vandentvarkos ūkį Lietuvoje investuotos milijardinės lėšos. Nauji vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai pirmiausia pradėti kloti didesniuose miestuose, o dabar pereinama prie mažesnių ir netgi kaimo vietovių. Pasak aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spruogio, vandentvarkos infrastruktūros plėtros projektus jau skatinamos teikti net ir iki penkių šimtų gyventojų turinčios gyvenvietės.
Šiuo metu nauji vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai statomi apie 240 gyvenviečių. Lietuvos siekis – kad vandens tiekimo ir tvarkymo paslaugos būtų teikiamos 95 proc. gyventojų. “Šiandien dar apie 30 proc. Lietuvos gyventojų vartoja šachtinių šulinių vandenį”, – sako Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas.
Bet padėtis sparčiai keičiasi. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vandentvarka tapo prioritetine aplinkosaugos sritimi: tai buvo didžiausia šalies ekologinė problema, nes į aplinką ir Baltijos jūrą patekdavo milžiniški kiekiai nevalytų nuotekų. Pasak R.Sakalausko, 1991 m. vos apie 25 proc. visų į aplinką patenkančių nuotekų buvo išvalytos, tad į pievas, upelius ir ežerus patekdavo tūkstančiai tonų teršalų.
“Ar atsimenate, kaip atrodė Neris prieš dvidešimt metų? Upės vanduo nuo teršalų buvo rudas. Į Nerį tuo metu patekdavo apie vieną kubinį metrą nevalytų teršalų per sekundę. Gamtai tai reiškė didžiulius nuostolius”, – primena R.Sakalauskas.

“Negyvose” upėse vėl veisiasi žuvys

Šiandien padėtis jau nebėra tokia dramatiška. Lietuva vandentvarkos ūkį beveik susitvarkė, pramonė susitraukė, tad visiškai nevalytų buitinių ir gamybinių nuotekų į aplinką dabar patenka minimaliai – jų kiekiai sumažėjo nuo 33,7 mln. kub. m 1998-aisiais iki 100 tūkst. kub. m 2010-aisiais. Sumažėjo ir bendri teršalų kiekiai, patenkantys į vandens telkinius iš miestų valymo įrenginių: pavyzdžiui, tarša organiniais teršalais (rodiklis BDS7) sumažėjo nuo 12,6 tūkst. t 1998-aisiais iki 1,8 tūkst. t praėjusiais metais. Organinių teršalų prietaka į Baltijos jūrą šiandien taip pat mažesnė.
Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Vaškevičienė atkreipia dėmesį, kad šiemet iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo buvo išbrauktos keturios Lietuvos įmonės: Kauno, Kėdainių ir Palangos miestų nuotekų valymo įrenginiai ir akcinė bendrovė “Orlen Lietuva”. 1992 m., kai Helsinkio komisija sudarė šį “karštųjų taškų” sąrašą, į jį buvo įtraukta 16 Lietuvos teršėjų. Šiandien jų beliko trys: AB “Lifosa”, žemės ūkio sektorius (tarša iš žemės ūkio teritorijų vis dar tebėra neišspręsta problema) ir Kuršių marios.
“Rezultatai akivaizdūs: vandens telkinių bei maudyklų kokybė pastebimai pagerėjo. Tai rodo ir žuvų gausėjimas. Atsigavo lašišų populiacija – neseniai vėl imta leisti jų žūklę”, – teigia Aplinkos apsaugos agentūros vadovas R.Sakalauskas.
Bendrovės “Šiaulių vandenys” generalinis direktorius Jonas Matkevičius antrina, jog Šiaulių Kulpės upė, tekanti pro Kryžių kalną, prieš dvidešimt metų buvo tokia užteršta, kad joje nesiveisė jokios žuvys, o lankytojų, atvykdavusių į Kryžių kalną, nosis rietė šleikštulį keliantys kvapai. “Į upę laisvai tekėjo teršalai, nes senieji valymo įrenginiai nepajėgė nuotekų išvalyti”, – prisimena J.Matkevičius. Šiandien nedidelėje Kulpės upėje vėl veisiasi žuvys ir net atsirado vėžių.
Beje, Šiauliai laikomi geru pavyzdžiu daugeliui savivaldybių, kaip paskatinti vartotojus prisijungti prie naujų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų. Pavyzdžiui, Medelyno ir Kalniuko gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuose darbai baigti pernai, jau sudarytos sutartys su maždaug 70 proc. naujų vartotojų. Iki šių metų pabaigos šis skaičius turėtų padidėti iki 80 proc. Šiaulių sėkmę lėmė kelios priežastys: pirmiausia buvo daug dirbama informuojant gyventojus, kita vertus, savivaldybės lėšomis buvo kompensuojamas vandentiekio įvado ir nuotekų išvado techninių projektų parengimas – iš viso miesto valdžiai tai atsiėjo apie 1,5 mln. Lt.
Kaip paskatinti gyventojus, ypač šiais sunkiais laikais, jungtis prie naujos infrastruktūros – didelis galvosūkis savivaldybėms, tuo labiau kad daug kur sunku rasti savininkus: jie dažnai būna emigravę į užsienį, o būstą palikę pagyvenusių tėvų ar visiškai svetimų žmonių priežiūrai. Esama ir tokių gyvenamųjų rajonų, kuriuose tinklai pakloti, o gyvenamieji namai užklupus ekonominei krizei net nebaigti statyti. “Be to, vien vamzdį iki namo atvesti juk neužtenka: žmonės žino, kad reikės investuoti ir į santechnikos įrangą. Įtikinti tuo gyventoją, įpratusį naudotis lauko tualetu, nėra lengva”, – sako “Joniškio vandenų” vadovas M.Grunskis, jau galvojantis, kaip paskatinti prie naujų tinklų jungtis Žagarės gyventojus.
Vis dėlto išeitį savivaldybėms teks rasti – priešingu atveju jos rizikuoja netekti gautos europinės paramos.