Nors milijardus litų kainuojantys vandentvarkos projektai leis sumažinti lauko tualetų skaičių, jie gresia ir papildomais rūpesčiais: prie nutiestų tinklų gyventojai jungiasi vangiai, tad išaugusios infrastruktūros aptarnavimo sąnaudos brangins vandenį, o jei nepakaks vartotojų – gali nebeveikti ir patys įrenginiai.

Kadaise laimėjęs gražiausio kaimelio apdovanojimą, šiandien Vokietijoje esantis Rambacho kaimelis vargiai pakartotų savo ankstesnį triumfą. Kasmet gyvenvietė vis labiau tuštėja, o masinis gyventojų išsikėlimas vietinei valdžiai jau ima kelti nenumatytų problemų, pavyzdžiui, nuolat genda nuotekų valymo įrenginiai, nes bakterijos neturi pakankamai kuo misti.
Su problema, kad mažėjant gyventojų kyla galvosopis dėl infrastruktūros veikimo, jau anksčiau susidūrė Rytų Vokietijos regionai, iš kurių po Berlyno sienos griuvimo gyventojai masiškai paplūdo į Vakarų Vokietiją. Štai Frankfurtas prie Oderio, kuriame po 1990-ųjų gyventojų sumažėjo trečdaliu – iki 60 tūkst., siekdamas išlaikyti veikiantį kanalizacijos tinklą, periodiškai į jį nukreipia galingą vandens srovę. Esant mažai vartotojų nutekamieji vamzdžiai retkarčiais turi būti praplauti vandens srove, kad būtų išvengta nešvaraus nutekamojo vandens užsistovėjimo. Tad mokslininkai suskaičiavo, kad pastarąjį dešimtmetį Frankfurte prie Oderio per metus šešis kartus padidėjo vandens, skirto vamzdžiams praplauti, sunaudojimas.
Štai tokias problemas mažėjant gyventojų kaimiškose vietovėse jau šiandien sprendžia Vokietija. O dabar grįžkime į Lietuvą, kur atokiuose kampeliuose statybininkai pluša rausdami griovius ir tiesdami vandentiekio bei nuotekų tinklus. Lietuvos žemėje taip jau užkasta įspūdinga pinigų suma: Aplinkos ministerijos (AM) duomenimis, vandentvarkai nuo 2000 iki 2013 m. skirta apie 2,9 mlrd. Lt ES lėšų.
Šie plataus užmojo darbai Lietuvoje vyksta dėl kilnaus tikslo: išsikeltas uždavinys, kad iki 2015 m. 95 proc. šalies gyventojų turėtų priėjimą prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų ir pagaliau šalis apleistų pirmas pozicijas gėdingoje lentelėje dėl lauko tualetų skaičiaus. Bet ar tikrai šios investicijos naudojamos protingai? Ar neteks ir mums spręsti dilemos, ką su ta infrastruktūra daryti po dešimties metų? Pagaliau ar ši infrastruktūros plėtra nepabrangins paslaugų dabartiniams vartotojams?

Iki 2015 m. prijungti 95 proc. vartotojų nepavyks

„Per ankstesnį projektą, kai tiesėme tinklus Kaišiadorių rajone, prijungėme apie trečdalį gyventojų – turėtų būti prisijungę 1800 gyventojų, o dabar prijungta 571. Koncentruotose gyvenvietėse lengviau, o pas mus labai daug vienkiemių, kurie tuštėja. Skatindami, kad žmonės jungtųsi prie tinklų, ir patys nešiojame lapukus, ir savivaldybė priėmė sprendimą, kad kompensuoja 700 Lt prisijungimo išlaidų, todėl tikimės, kad savo įsipareigojimus įgyvendinsime“, – viliasi vandens tiekimo įmonės „Kaišiadorių vandenys“ direktorius Gintaras Petrušis.
Daugumos kitų bendrovių, įgyvendinančių vandentvarkos projektus provincijoje, vadovai tokias viltis jau yra praradę ir atvirai sako, kad tesėti įsipareigojimų nepavyks. „Šiandien yra apie 60 proc. prisijungusiųjų prie nuotekų tinklų, ir neturiu vilčių, kad pavyks pasiekti numatytą skaičių. Kol gauni finansavimą, parengi projektą ir pradedi vykdyti, praeina treji ketveri metai. Tuomet pamatai, kad trečdalio namų jau durys užkaltos: gyventojai arba išvykę, arba mirę“, – sunkumus vardija įmonės „Prienų vandenys“ direktorius Pranas Mitkevičius.
Dar prastesnė padėtis Lazdijų rajone, kur prie nutiestų vandentiekio ir nuotekų tinklų buvo planuota prijungti apie tūkstantį gyventojų, o šiuo metu yra prisijungę apie 450. „Nemažai tinklų nutiesta Veisiejuose, bet kadangi tai kurortinis miestelis, didžioji dalis susipirkusiųjų namus paežerėse yra vilniečiai ir kauniečiai, kurie nemato tikslo jungtis prie tinklų, nes atvažiuoja tik vasarą. Dabar tiesiame tinklus toje miesto dalyje, kurioje gyvena daugiausia vietiniai gyvena, todėl prisijungimo rodiklis padidės“, – tikisi įmonės „Lazdijų vanduo“ direktorius Dainius Žukauskas.
AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas informavo, kad 2012 m. prie centralizuoto vandentiekio buvo prisijungę apie 76 proc., prie nuotekų tinklų – 67 proc. gyventojų, tad iki 2015 m. pasiekti užsibrėžto 95 proc. rodiklio nepavyks. Priežasčių, kodėl šių tikslų nepavyksta pasiekti, – visas pluoštas. Viena pagrindinių – finansinė, nes gyventojas prie miestelin atvesto tinklo turi prisijungti savo lėšomis.
„Mūsų skaičiavimais, vidutiniškai gyventojui prisijungti prie šių tinklų kainuoja nuo 5 tūkst. iki 7 tūkst. Lt – priklauso nuo to, kur žmogus gyvena. Dažnas gyventojas tokių pinigų neturi. Kita problema – ekologinė. Šiuo metu gyventojai, ypač mažesnių gyvenviečių, turi nuotekų kaupimo rezervuarus. O prisijungus teks ne tik už prisijungimą, bet ir už paslaugas mokėti“, – komentuoja D.Krinickas.