Intelektualus kaip popiežius Benediktas XVI, bet šiltas ir atjaučiantis kaip popiežius Jonas Paulius II. Ar į abu pirmtakus panašus naujasis popiežius Pranciškus – tinkamas žmogus imtis reformų, kurios šiandien yra būtinos įtaką Vakaruose prarandančiai ir skandalų krečiamai Bažnyčiai?

Argentinos kardinolą Jorge Mario Bergoglio naujuoju popiežiumi išrinkę kardinolai tarsi pranešė, kad Katalikų bažnyčia pasirengusi pokyčiams. Kunigų pedofilijos skandalų, įtarimų dėl finansinių machinacijų Vatikano banke krečiama Bažnyčia žengė neįprastu keliu: kardinolai vadovauti pasaulio katalikams pirmą kartą pasirinko jėzuitą ir pirmą kartą – Lotynų Amerikos, kurioje gyvena dauguma iš 1,2 milijardo pasaulio katalikų, atstovą. Tad kokių pokyčių į Katalikų bažnyčią įneš naujasis, 266-asis popiežius?

Modernaus požiūrio vėjai papūs ne visose srityse

Naujasis 76 metų popiežius greičiausiai bus tiek tęstinumo, tiek visiškai naujos krypties garantas. Pastaraisiais dešimtmečiais popiežiai ganėtinai užsidarė nuo pasaulio ir jo problemų, todėl didelis lūkestis, siejamas su naujuoju popiežiumi, – atsivėrimas permainoms.
Žinoma, pasauliečiai neturėtų suklysti manydami, kad naujasis popiežius Bažnyčią atves į modernius laikus, kai bus laiminamos homoseksualų santuokos ar leidžiami abortai. Tai, ką Vatikanas laiko esminiais klausimais, skiriančiais Bažnyčios ir pasaulietinės visuomenės požiūrį, nepasikeis. Kardinolų konklava, beveik visa paskirta konservatyviųjų popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI, niekada neišrinktų tokio žmogaus, kuris nesilaiko šios linijos.
J.M.Bergoglio laikosi griežtų ortodoksinių katalikiškų pažiūrų – jis susikirto su Argentinos prezidente Cristina Fernandez de Kirchner dėl jos sprendimo legalizuoti homoseksualų santuokas, pareiškė, kad leidimas gėjams įsivaikinti yra diskriminacijos vaikų atžvilgiu forma, prieštarauja abortams ir eutanazijai bei laikosi Bažnyčios mokymo, jog dirbtinė kontracepcija yra blogai. Tiesa, reikėtų paminėti, kad jis kritikavo kunigus, kurie nekrikštija nesantuokinių vaikų, vadindamas juos šiandienos veidmainiais.
Kita vertus, kai kurios aplinkybės ir Argentinos kardinolo J.M.Bergoglio kuklus, netgi asketiškas gyvenimo būdas leidžia tikėtis permainų kitose srityse. Kaip atkreipia dėmesį britų leidinys „Independent“, išbandymų, su kuriais susidurs popiežius, sąrašas yra ilgas ir bauginantis: tai staigiai krintantis Bažnyčios lankomumas ir didelis naujų kunigų trūkumas Vakaruose; platėjanti teologinė bedugnė tarp išsivysčiusio ir besivystančio pasaulio dėl to, kas yra visuomenėje priimtina; priešiškumas religijai ir nepasitikėjimas; seksualinio išnaudojimo skandalai ir Vatikano biurokratija, suskaldyta korupcijos, nekompetencijos ir vidinių konfliktų.
Kaip pranašumą apžvalgininkai įvardija faktą, kad naujasis popiežius nėra iš Vatikano vidaus, – ne taip kaip dauguma tų, kurie buvo laikomi galimais kandidatais. Tad jis turės sumaniai pasirinkti žmones, su kuriais dirbs, kad sugebėtų palaužti arogantišką, savanaudišką klerikalinių privilegijų sistemą, kuri Vatikaną kamuoja jau gana ilgai. J.M.Bergoglio vadinamas maldos, gilaus dvasingumo, asmeninio nusižeminimo, ganytojiškos šilumos ir patrauklaus paprastumo žmogumi, todėl manoma, kad jis nebijos priimti tokių sprendimų.

Svarbus prioritetas – užkirsti kelią pedofilijai

Aiškus prioritetas naujam popiežiui – sustabdyti ir užkirsti kelią vaikų seksualiniam išnaudojimui. Pasak žmogaus teisių gynėjo Geoffrey Robertsono, nuo 1981 m., kai būsimas popiežius Josephas Ratzingeris tapo Vatikano kurijos, kuri atsisakydavo pedofilus išmesti iš dvasininkų luomo, o tik perkeldavo juos į kitas parapijas ar šalis, galva, manoma, kad kunigų seksualiai išnaudotų aukų skaičius pasiekė daugiau nei 100 tūkstančių.
Tad iš naujojo popiežiaus laukiama, kad Bažnyčia nebetoleruotų kunigų pedofilų, – jie turi būti automatiškai išmesti iš dvasininkų luomo, vos jų vyskupas sužino apie nusikaltimą. Kanonų teisė teigia, kad įtarimai dėl vaikų tvirkinimo turi būti ištirti visiškai slaptai, o dvasininkai, kurie pripažinti kaltais, dažniausiai „nubaudžiami“ liepimu sukalbėti maldas ir atgaila. G.Robertsonas įsitikinęs, kad tai turi būti pakeista pripažįstant, jog vaikų tvirkinimas yra rimtas nusikaltimas, kuris negali būti tiriamas per slaptą bažnytinę procedūrą. Apie įtarimus turi būti pranešta policijai.
Vatikanas teigia, kad padaryta pakeitimų 2011 m., kai buvo priimtos naujos gairės, kuriose primenama vyskupams bendradarbiauti su teisinėmis institucijomis, bet tik tada, kai vietiniai įstatymai to reikalauja. Šios gairės neįtrauktos į kanonų teisę: vyskupams neliepiama teikti įrodymų policijai, o iš kunigų nereikalaujama pranešti apie brolius, kuriuos jie žino (dažnai iš išpažinties) tvirkinant vaikus. Nėra pareigos ir suspenduoti įtariamą kunigą. Net šalyse, kuriose vietiniai vyskupai nusileidžia politiniam spaudimui ir paskelbia, kad prokurorams bus pranešta apie įtarimus dėl seksualinio išnaudojimo, visada yra sąlyga: „Tik jei auka sutinka.“ Labai lengva jaunai aukai ir tikintiems tėvams patarti, kad aukai geriausia būtų, jei Bažnyčia susitvarkytų pati ir neįtrauktų į tai policijos. Todėl nusikaltėliai kunigai išvengia baudžiamojo persekiojimo.
Ar naujasis popiežius ryšis tokioms reformoms? „Tai nebus žmogus, kuris atliks didžiules reformas, nes tai yra Bažnyčios žmogus. Taip, tai labai socialiai jautrus, intelektualus žmogus, bet jis nebus didelis reformatorius. Nors reikia paminėti, kad jis labai nemėgsta pompastikos, pavyzdžiui, kai buvo kardinolas, neleisdavo kitiems bučiuoti jo žiedo“, – teigia Argentinos žurnalistė ir rašytoja Olga Wornat, ne kartą ėmusi interviu iš retai su žurnalistais bendraujančio J.M.Bergoglio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.