Laurynas MITUZAS

Pagaliau konferencijoje didieji prekybininkai prabilo apie akligatvį, prie kurio susirūpinę tik savo problemom prekybininkai šuoliavo nuo ekonominės suirutės pradžios. Naujus ženklus galima pristatyti tik Rygoje, o geriausia prabangos prekėm vieta yra ne prekybos centras. Prekybos centrų savininkai nesiveja parduotuvių pastatų modernizavimu, o apie naujus modernius plotus šneka tik tie, kurie tik šneka.

Laurynas Mituzas, laurmit

Jau prieš porą metų buvo bandymų užtikrinti pasaulines tendencijas atitinkančią prekybinių patalpų evoliuciją, tačiau tik nedaugelis į ateitį žiūrėjo su optimizmu. Artimiausi atidarymai buvo planuojami 2016 metams. Lyg prekybos centras gali išdygti pašvietus saulei ir kartą palijus.

Banko analitikų vadinama vartojimo bomba dėl susikaupusių santaupų grąsina jau seniai. Tik žinant, kad santaupos yra nedidelės gyventojų dalies sąskaitose, ar nesprogs ta bomba ne ekonomikos viduje. Juk vietų kur leisti pinigus pas mus nedaugėja. Na nebent Lidlas.

“Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Vienaip ar kitaip esami prekybcentriai paskatos investuoti neturi jokios. Na nebent tiek kiek reikia sustabdyti konkurentus nuo platesnio masto užmojų. Akivaizdžiai atnaujinti Akropolį reikia ne mažiau nei pastatyti naują prekybos centrą. Po geros pamokos, antrakart klaidos cetrus statyti 500 metrų atstumu jau niekas nebedarys. “Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Kiti labiau archaiški objektai buhalterijoje reprezentojami suma, kurią esamos nuomos pajamos visiškai tenkina. Kam šiais laikais įdomu, kad sklypas yra vertingesnis už pastatą, nors pagal nykščio taisyklę turi būti vertas iki ketvirtadalio projekto.

Nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais.

Viešai dėl trūkumų kaltinami prekybos centrai yra tik palikimo perėmėjai. Europos parkingas yra tai kas liko po architektų eksperimento pagal užsakovo norus suplakti būstus, biurus ir prekybą. Didžiausia užsienio investicija mieste atsirado dėl kiek toliau planuoto statyti gyvenamų namų kvartalo, o kartais mados ir šeimos centras savo misiją jau atliko – statybų bendrovė gavo darbo. Lietuvos prekybos flagmanas ir toliau spinduliuoja užsieniečius atbaidančią žinutę, o patraukliausioje vietoje galerija masina jaunimą, kai storos odinės piniginės migruoja vos už kelių žingsnių nekviečiamos.

BFL / S.Žiūros nuotr.

Supanašėjimas nuomininkais irgi paaiškinamas – nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais. Net jeigu atsiranda, tai greit kraunasi daiktus namo, nes dar nepasiekusius rinkos pripažinimo juos užspaudžia susimokėti nuomą. Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Pasaulyje žongliruojma showrooming’o terminu. Tai kai nuoma remiasi ne parduotuvės apyvarta, bet vietos matomumo įtaka verslui (elektroninei prekybai, mainams, visam parduotuvių tinklui). Bet čia Lietuvoje turbūt dar ne tas atvejis.

Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Galiausiai, kai viskas pradeda smarkiai virti savo tirštėjančiose sultyse, nekilnojamo turto investuotojai viską atskiedžia greitąja mada (fast-fashion), net iš patraukliusių sostinės vietų padarydami turgaus principu valdomas prekyvietes. Dėl nevėdinto oro kaltinamos strategijos, o jų vykdytojai vietoj pastangų ištrūkti iš užburto rato staiga tampa didvyriais. Prekybos centrai yra akylai saugomi nuo modernėjimo.

Liaupsinamų apsipirkimo alėjų apyvartos dar trečdaliu nesiekia efektyvumo, reikiamo sukurti Europinio lygio parduotuvių galerijas. Pasak valdytojų “nesvarbu kaip atrodo, iš tiesų skaičiai viduje atrodo labai gerai”.

Laikinojoje sostinėje jau įrenginėjamas nedidelis prekybos centras, kuriame patalpų išdėstymo planas labiau primena motininę plokštę nei sceną, kurioje pirkėjus prekių ženklai kerėtų užburiančiomis istorijomis. Apie parkingą kalbos net nėra, o trys įėjimai suponuoja į investuotojų lūkesčius nesutalpinti norinčių išleisti santaupas. Tačiau vizija jau suplanuota, o prekybininkų dar nėra.

Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę.

Merkurijaus vietoje vis dar pešasi ambicijos su logika. Juk baisiai norisi ten matyti septynių aukštų pastatą, kurio kažkur apie vidurį būtų viešbutis. Ne silpnų nervų žmonėms pamatyti kaip tokio pastato apatiniuose aukštuose pagal gaisrininkų reikalavimus atrodo evakuacinių laiptinių tinklas ir kolonų miškas. O juk ten, kur brangiausi plotai norisi matyti prekybos centrą.

Markučiuose projektas šiek tiek aptilo. Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę ir multipleksą trečiam aukšte su viltim, kad kada nors ten koją įkels žmogus.

Intriga ima virti dėl Lietuvos pašto ketinimų reprezentatyviausią vietą išnuomoti verslui. Smalsu ar prieš dešimtį metų nepasinaudojus proga Gedimino prospektą paversti prekybine gatve klaida nebus pakartota.

Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą.

Iš tiesų poreikis statyti naujus prekybinius kompleksus smarkiai išaugo vien todėl, kad esami prekybos centrai nesuinteresuoti efektyvumu vytis centrinės Europos ir sudaryti sąlygų Vilniuje atsirasti ten populiariems prekių ženklams. Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą. Kol kas mūsų verslininkams tai per sudėtinga.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. kovo 28 d.