"Veido" archyvas

A.Kubilius ir A.Sekmokas, susikirtę su “Gazprom”, ne tik išsaugojo savo postus, bet ir pasodino V.Golubevą prie derybų stalo

Pagąsdinusios viena kitą teismais, Lietuvos energetikos ministerija ir Rusijos ekonomikos gigantas “Gazprom” pagaliau sėdo normaliai kalbėtis dėl “teisingų” dujų tiekimo kainų.

Vargu ar tai atsitiktinumas, kad Lietuvos ir “Gazpromo” derybos dėl “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartyje numatytų “teisingų kainų” už dujas pajudėjo po to, kai energetikos ministras Arvydas Sekmokas laimėjo Seime balsavimą dėl interpeliacijos.

Nenuvirtus ministrui, sėdo derėtis

“Rusams tiesiog reikia laiko apsiprasti su pasikeitusiomis žaidimo sąlygomis Lietuvoje, – “Veidui” sakė Vyriausybės atstovas. – Visa ligšiolinė ilgametė “Lietuvos dujų” strategija derybose dėl dujų kainų remdavosi dviem principais.

Pirmasis – tempti laiką kiek galima, kol priartėja naujas šildymo sezonas ir dujas nori nenori reikia pirkti. Jeigu šis principas nesuveikdavo, tuomet paspausdavo valdžią, o jeigu ši spyriodavosi – tiesiog pakeisdavo. Gedimino Kirkilo palaiminimas į premjero postą dalyvaujant tuomečiam “Dujotekanos” vadovui Rimandui Stoniui, kuris oficialiai atstovaudavo “Gazpromui” derybose su Lietuva, geriausias to pavyzdys. Tačiau šį kartą nei viena, nei kita jų strategija nesuveikė, tad reikalai pajudėjo. Regis, į gerąją pusę.”

Įvykių seka, priminsime, buvo tokia: pirmosiomis kovo dienomis Energetikos ministerija nusiunčia “Gazpromui” oficialų raštą, kuriame kaltina Rusijos įmonę “Lietuvos dujų” privatizavimo sutarties pažeidimu ir kviečia pradėti dėl to atitinkamas derybas Briuselyje. “Gazpromas” tyli. Kovo 10-ąją pirmajame Seimo pavasario sesijos posėdyje žlunga opozicijos dar nuo pernai gruodžio, kai A.Sekmokas pradėjo “Lietuvos dujų” apgultį, rengta interpeliacija energetikos ministrui. Prieš tai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė aiškią ir nedviprasmišką paramą tiek ministrui, tiek premjerui Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei.

Lygiai po dviejų savaičių, kovo 24-ąją, “Gazpromas” informuoja Energetikos ministeriją, kad kovo 3-iąją gavo laišką iš Vilniaus ir yra pasirengęs “sąžiningoms bei draugiškoms deryboms su Lietuva visais atvirais klausimais” Vilniuje. Kitą dieną Energetikos ministerijos ir “Gazpromo” derybininkai pagaliau susėda kalbėtis.

Jeigu skaičiuosime nuo pernai gruodžio, kai “Gazpromo” valdybos vicepirmininkas Valerijus Golubevas pareiškė, kad, priešingai nei Latvijai ir Estijai, Lietuvai dujų kaina 2011-aisiais nebus sumažinta 15 proc., nes Vyriausybė, vykdydama Europos Komisijos III energetikos direktyvą atskirti dujų pardavimą nuo perdavimo, pasirinko griežčiausią variantą, numatantį, jog dujas tiekianti ir dujas transportuojanti bendrovės turi turėti skirtingus savininkus, kelias iki derybų pradžios truko penketą mėnesių.

Susitarti turi per pusmetį

Kita vertus, labai gali būti, jog Energetikos ministerija sąmoningai pasirinko konflikto (o jis, žinant Vyriausybės programines nuostatas siekti energetinio nepriklausomumo nuo Rusijos, buvo neišvengiamas) laiką taip, kad derybos prasidėtų šiltuoju metų laiku. Nes jeigu taip nebuvo planuota, tuomet telieka manyti, jog A.Sekmoko pusėje sužaidė dangiškosios jėgos ir viską sudėliojo taip, kad su Lietuvos atstovais “Gazpromas” pradėjo kalbėtis kaip tik tuomet, kai baigėsi šildymo sezonas, ir Vyriausybė dabar turi šešis mėnesius laiko susitarti.

Pabrėžtina, kad gavusi “Gazpromo” pasiūlymą kalbėtis Energetikos ministerija dirbtinai nesispyriojo ir nebeprisiminė savo ankstesnių reikalavimų:

- Derėtis ne ligšioliniu formatu Lietuva su “Gazpromu” (kai jėgos akivaizdžiai nelygios tiek dėl partnerių dydžių skirtumo, tiek dėl finansinio pajėgumo, tiek dėl patirties, nes Rusijos dujų gigantas kone su visais savo klientais yra turėjęs teisinių ginčių ir samdo geriausius pasaulio advokatus), o Lietuva ir Europos Komisija su “Gazpromu”;

- Derėtis ne Lietuvoje ar Maskvoje, o neutralioje teritorijoje, pavyzdžiui, Stokholme ar Londone;

- Derėtis ne dėl konkrečių dujų kainų kitiems metams, o dėl visos ateities “Gazpromo” verslo schemos Lietuvoje.

Pakaitomis tai Vilniuje, tai Maskvoje vykstančiose derybose Lietuvos pusė, kaip patvirtino ir premjeras Andrius Kubilius, dabar siekia, kad “Gazpromas” sumažintų dujų kainas Lietuvos vartotojams 15 proc. Analogiškai, kaip tai buvo padaryta pernai rudenį nustatant kainas Latvijai bei Estijai. Tačiau čia yra esminis niuansas – kainų sumažinimą latviai ir estai gavo tik tuo atveju, jeigu pirks iš “Gazpromo” dar iki krizės suderėtas dujų apimtis, kurių dabar šioms valstybėms paprasčiausiai nebereikia. O jeigu nepirks, tai ir kainos sumažintos nebus. Analogišką reikalavimą “Gazpromo” derybininkai dabar kelia Lietuvai, savo ruožtu kaltindami, kad mūsų pusė laužo “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, nes vietoje 5 mlrd. m3 per metus perka tik 3,5 mlrd. m3.

Nors derybų pradžioje abi pusės grasino paduoti viena kitą į teismą, šiandien padėtis tokia, kad nei Lietuva yra apskundusi “Gazpromą” Stokholmo arbitražui, nei “Gazpromas” yra padavęs Lietuvą į teismą, kaip daryti V.Golubevas grasino balandžio pradžioje. Tačiau netrukus po to Maskvoje jau vyko eilinis derybų raundas. Galimas dalykas, “Gazpromas” dabar nelabai nori teistis su pirkėjais, siekdamas sureguliuoti pastaruoju metu jam masiškai keliamas pretenzijas gražiuoju. Neseniai taip buvo susitarta su E.ON, siekusia per teismą sumažinti privalomas dujų pirkimo apimtis, derybos vyksta ir su Lenkija, kuri atvirai pagrasino, kad jeigu “Gazpromas” nesumažins kainų 15 proc., bus pasekta Lietuvos pavyzdžiu.

“Tačiau vis tiek esminės dujų kainų problemos bus išspręstos tik tuomet, kai pasistatysime suskystintų dujų terminalą, – tvirtino “Veidui” Energetikos ministerijos atstovas. – Galiu tvirtai pasakyti, kad jo statybos prasidės dar šiemet, o baigtos bus 2014-aisiais. Galimas Vyriausybės pasikeitimas po 2012 m. Seimo rinkimų neturėtų sutrukdyti baigti statybų, nes joms pritaria visi, išskyrus nebent Bronislovą Lubį. Po terminalo ateis eilė ir skalūnų dujoms, bet apie jų pramoninę gavybą kalbėti bus galima nebent kokiais 2020-aisiais, nes dar labai daug neaiškumų.”

"Veido" archyvas

Dujotiekis į Kaliningradą – garantija, kad derybų metu sklendė Lietuvai nebus užsukta

Kaip žinoma, po JAV bendrovės “Chevron” atliktų įžanginių tyrimų JAV energetikos informacijos administracija paskelbė, kad Lietuvoje gali būti iki 113 mlrd. m3 skalūnų dujų, – kiekis, kurį Lietuva suvartotų per kokius 30–40 metų. Tačiau išsamių tyrimų dar niekas neatliko.

“Orlen” neskuba pardavinėti Mažeikių

Pernai rudenį ūgtelėjusios naftos perdirbimo maržos bei Lietuvos Vyriausybės pastangos spręsti kai kurias “Orlen Lietuva” patiriamas logistikos problemas akivaizdžiai atšaldė lenkų koncerno norą parduoti visas ar dalį Mažeikių gamyklos akcijų.

“Mūsų skaičiavimais, dabar “Orlen” jau turėtų nagrinėti banko “Nomura” atliktą pardavimo galimybių studiją, – sakė “Veidui” šaltinis Energetikos ministerijoje. – Kadangi viskas pritilo, atrodo, kad ją išvydę lenkai labai rimtai susimąstė, nors metų pradžioje atsiuntė į gamyklą žmogų, kurio specializacija – pakelti parduodamų įmonių vertę. Mes suprantame, ką tai reiškia, bet kita vertus, Andrius Kubilius apie visus su “Orlen” susijusius reikalus labai išsamiai pasikalbėjo su Donaldu Tusku Varšuvoje – ten irgi suprato, kad kai kurios pretenzijos ne visai pagrįstos. Savo ruožtu Vyriausybė gerokai paspaudė “Lietuvos geležinkelius”, kuriems kokio nors “Rusijos geležinkelių” vadovo Vladimiro Jakunino žodis vis dar svarbesnis nei Lietuvos strateginių partnerių, ir išgavo pažadą per pusantrų metų atstatyti bėgius į Latviją. Nors anksčiau būdavo aiškinama, kad tai neįmanoma, nes, tiesą sakant, “Latvijos geležinkeliuose” tokia pat padėtis, kaip ir pas mus.”

Be to, “Veido” žiniomis, “Orlen Lietuva” pravedė gan sėkmingas derybas su “Klaipėdos naftos” terminalu, nors sutarties dar nepasirašė. Tam, spėjama, taip pat pasitarnavo pernai pavasarį įvykusi vadovybės kaita.