Vasarį kinomanai gyvens prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ nuotaikomis, lauks dviejų lietuviškų premjerų ir bent dviejų nepajudinamų šių metų kino hitų.

Sausis baigsis net dviejų daug žadančių filmų „Santa“ (rež. Marius Ivaškevičius) ir „Išgelbėti poną Benksą“ (rež. Johnas Lee Hancockas) premjeromis, ir tada devyni Lietuvos miestai įsisuks į devintą kartą rengiamo prancūziško kino festivalio „Žiemos ekranai“ sūkurį.
Šiemet „Žiemos ekranai“ akcentuoja dvasios ir apsisprendimo laisvę – tai įvairiomis formomis atsiskleis visose festivalio dalyse: pagrindinės programos juostose, gruzinų kilmės prancūzų kino kūrėjo Otaro Iosseliani filmų retrospektyvoje ir iškilios prancūzų rašytojos bei filmų kūrėjos Marguerite Duras filmuose.
Pagrindinėje programoje bus parodyta dešimt naujausių prancūzų kino filmų. Iš jų dėl turinio vertėtų išskirti biografinę dramą „Violeta“ (rež. Martinas Provostas), o dėl formos – dokumentinės animacijos juostą „Medaus spalvos oda“ (rež. Laurent’as Boileau ir Jungas Heninas).
Pirmasis filmas (2013 m.) pasakoja apie žymią sudėtingo gyvenimo prancūzų rašytoją Violetą Leduc (akt. Emmanuelle Devos), kovojančią su skurdu ir psichologinėmis problemomis po Antrojo pasaulinio karo intelektualinio įkarščio apimtoje Prancūzijoje. Bohemiškas gyvenimas, Simone de Beauvoir, Jeanas Paulis Sartre’as, feminizmas, seksualinė laisvė, įsišakniję kompleksai ir gera literatūra – toks derinys žada neįprastą ir įtraukiančią istoriją. Šį filmą pamatyti reikia suskubti – jis rodomas bus tik sausį.
O „Medaus spalvos oda“ (2012 m.) žavi savo pastatymu derinant animaciją ir įprastą dokumentiką. Ne veltui juosta buvo apdovanota pagrindiniais prizais animacijos festivaliuose Monrealyje (Kanada) bei Zagrebe (Kroatija), be to, Tarptautiniame animacinio kino festivalyje Ansi (Prancūzija) pelnė specialų prizą už žiūroviškiausią filmą, taip pat buvo įvertinta specialiu „Unicef“ apdovanojimu. Iš esmės tai yra korėjiečių animatoriaus ir komiksų piešėjo Jungo biografinė istorija, pasakojanti apie mažą berniuką korėjietį, kurį pasibaigus Korėjos karui įsivaikina graži daugiavaikė šeima. Deja, padauža sunkiai prie jos pritampa ir vis netrunka prisidaryti įvairiausių bėdų…
Ironiškojo O.Iosseliani retrospektyva leis kino mėgėjams pasidžiaugti tokiais jo filmais, kaip „Balandis“ (1961), „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970), „Lapams krentant“ (1975), „Pastoralė“ (1975), „Drugelių medžioklė“ (1992), „Sudie, mano karvide“ (1999), „Pirmadienio rytas“ (2001), „Sodai rudenį“ (2006), „Šantrapa“ (2010).
Be to, minint šimtąsias pripažintų Prancūzijos rašytojų M.Duras ir Romaino Gary gimimo metines Lietuvos žiūrovai bus artimiau supažindinti ir su jų kūryba. Bus galima pamatyti tris M.Duras kurtus filmus – „Natali Granžė“, „Indijos daina“ bei „Agata ir beribiai skaitymai“ ir pagal to paties pavadinimo R.Gary romaną sukurtą Costa-Gavraso filmą „Moters šviesa“.

Vasarį – dvi lietuviškos premjeros ir prestižinius apdovanojimus skynę filmai

Atkreiptinas dėmesys, kad likus savaitei iki Valentino dienos bus pristatytos dvi lietuviškos juostos – Evaldo Kubiliaus režisuota romantinė komedija „Valentinas už 2rų“ (antroji „Valentinas vienas“ dalis) ir Mykolo Vildžiūno debiutas režisuojant pirmąjį savo vaidybinį ilgametražį filmą „Nesamasis laikas“.
Pirmasis apie įvairių porų nuotykius ir vienišojo Valentino meilės paieškas pasakojantis filmas jau ilgai tituluojamas viena laukiamiausių Lietuvoje šių metų naujienų, jam žadama didelė finansinė sėkmė, kaip ir jo pirmtakui („Valentinas vienas“ sugebėjo surinkti apie 2,6 mln. Lt pajamų). Toks spėjimas tikriausiai pasiteisins, tačiau, ko gero, ne dėl išskirtinio turinio, o kaip tik dėl itin neišskirtinio masinio žiūrovo skonio ir noro pamatyti daug iš televizijos ar spalvotų žurnalų pažįstamų veidų. Pavyzdžiui, tituluotos gražuolės ir laidų vedėjos Jurgitos Jurkutės, kostiumų dailininkės, stilistės Agnės Jagelavičiūtės, televizijos ir radijo laidų vedėjos Skaivos Jasevičiūtės ar dainininko Vaido Baumilos.
O filmas „Nesamasis laikas“ pasakoja apie beprotišku ritmu gyvenančią ir susvetimėjimo persmelktą šiuolaikinių trisdešimtmečių kartą. Jai priklauso ir pagrindinis filmo herojus Tadas, bandantis atrasti atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus. Visas įdomumas prasideda tada, kai Tadas patenka į avariją ir atsiduria ligoninėje. Nei gydytojai, nei tėvai, nei iš kažkur išdygęs vaikystės draugas nesako, kas jam yra ir kodėl jis turi būtinai gulėti ligoninėje, jeigu gerai jaučiasi. Visi jie susižvalgydami puse lūpų kalba apie kažkokią sudėtingą situaciją ir vis labiau jį glumina. Galiausiai pasirodo ir pareigūnas, tiriantis šio eismo įvykio bylą, kuris dar labiau sumaišo kortas. Esą Tadas važiavo ne vienas, šalia jo sėdėjo mergina, kuri šiuo metu yra ištikta komos. Kas ji – vėlgi nesakoma. Negana to, kai Tadas ima aiškinti, kad avarija įvyko, nes prieš jį iš šalutinio kelio išlėkė dviratininkas, pareigūnas atšauna, kad ten nėra jokio šalutinio kelio…
Trumpai tariant, laukia daug painiavos, suglumimo, bejėgiškumo jausmo, stiprėjančio susierzinimo ir abejojimo savimi. „Nesamajame laike“ vaidina tokie perspektyvūs aktoriai, kaip Tadas Grynas, Toma Vaškevičiūtė ar Valentinas Novopolskis. Beje, pastarasis pernai pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“.