Arūnas BRAZAUSKAS

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto metinės šįmet ypatingos skaičiaus 99 grafiniu vaizdu. Gražiai ir šiek tiek mistiškai tas skaičius atrodo. Tačiau 99-asis minėjimas praranda šiek tiek reikšmės, nes, žiūrėk, po metų bus šimtmetis, kurį reikės dar ypatingiau paminėti.

Sukakčių minėjimas kaip bažnytinė liturgija turi ką nors priminti. Pastaroji budraus dalyvio atminty atgaivina bent jau tikėjimo tiesas. O istorinės sukaktys pačios savaime daugiau tinka geriems pažymiams mokykloje ir taškams proto mūšiuose rinkti. Be gilesnio išaiškinimo tokie minėjimai tėra dar viena rutina.

Sakoma, jog istorijos reikia mokytis tam, kad ko nors pasimokytum. Viena iš pamokų, kurią tūlas neišmanėlis galėtų gauti pasikapstęs po 1918-ųjų aplinkybes, arba jeigu kas paaiškintų, yra ta, jog Vokietija, kad ir kaip nusiaubė Lietuvos ūkį, galų gale susitaikė su lietuvių savarankiškumo siekiais. Visiškos nepriklausomybės vokiečiai nebūtų toleravę, tačiau priklausomą karalystę su vokiečių kataliku soste – velniai nematė, prašom.

Karalystės neatsirado, nes pralaimėjo Vokietija, tačiau ant kojų besistojanti Lietuva dar kurį laiką buvo Vokietijos orbitoje – gavo iš ten paskolų, be to, Lietuvos pusėje kovėsi saksų samdiniai. 1919-aisiais į Paryžiaus taikos konferenciją atvykusiems Lietuvos atstovams nebuvo suteiktas oficialus statusas, o neoficialiai jie buvo laikomi įtartinais vokiečių parankiniais. Galiausiai iš pilkosios zonos, kurioje net sienos neaiškios, Lietuva per kelerius metus išsikapstė į šviesesnę pripažintų valstybių sritį, nors ir su Lenkijos okupuota sostine.

Sakytume, kad Vasario 16-osios aktu pradėtas Lietuvos kelias iš rusiškų gubernijų būvio į europietišką tvarką. Tvarkytojai iš pradžių buvo vokiečiai – kaip prieš kelis šimtus metų kryžiuočiai.

Vieni nesunkiai pastebi, kitiems tenka kalti į galvą, kad Europa, viena vertus, yra nuolatinio konflikto zona, o kita vertus, tai visą laiką besiderančių subjektų pasaulis. Valstybės ne vien kariauja, atplėšia teritorijų gabalus, jungiasi, skyla, bet ir nepaliaujamai tariasi. Diplomatija keičia ginklą ir atvirkščiai, tačiau nė vienai valstybei nepavyksta ilgai dominuoti. Jėgų perteklius ir pasitikėjimas savimi neretai atveda ne prie pergalės, o prie katastrofos – kaip trims imperijoms atsitiko per Pirmąjį pasaulinį karą.

Tačiau gal geriau būti derybų ar konflikto objektu Europoje negu Rusijos gubernija? Antai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė taip ir netapo nė vienos kaimynės provincija. Dabar tai didžiausia tarp Europos mažutėlių valstybių, nors pagal plotą keturis kartus didesnė už Singapūrą. Prieš padalijimus, kurių tarp 1659 ir 1839 m. buvo trys, Liuksemburgas driekėsi dar keturis kartus plačiau – dabar tai būtų pusė Izraelio. Hercogystės istorinis savitumas įdomus, tačiau pati istorija kelia klausimą – kodėl tokia valstybė apskritai išliko? Vienas iš galimų atsakymų – Liuksemburgo kaimynai ir kitos galingos Europos valstybės, nors ir su žirklėmis, naudojosi Liuksemburgo suverenitetu savo varžybose. Mažos valstybės suvereniteto gynimas – pravarti korta, kai derybose reikia paspausti konkurentus.

Rusijos užgrobtose žemėse nieko panašaus nebuvo. Pakraščiuose imperija dar pakentė šiokias tokias autonomijas – Suomijoje ar ketvirtį senosios Abiejų Tautų Respublikos tesudariusioje Lenkijos Karalystėje, kuri 1815–1831 m. turėjo konstituciją, seimą, netgi kariuomenę. Tačiau kuo arčiau centro, tuo mažiau būta pakantos savitumui ir savarankiškumui – prisiminkime Maskvos žiauriai sunaikintą Didžiojo Naugardo respubliką, ką jau kalbėti apie gubernijomis sudalytą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją.

Po Vasario 16-osios Lietuva tarsi peršoko per aptvarą, įveikė barjerą – 22 metus buvo tarptautinių santykių subjektu. Kitas klausimas – ar labai sėkmingu? Antrasis šuolis per barjerą 1990-ųjų kovo 11-ąją galiausiai leido visus teritorinius lūkesčius patenkinusiai Lietuvai prisijungti prie tarptautinių saugumo sistemų. Būtų galima laikyti tai savotiška istorijos pabaiga – tarptautiniai tikslai pasiekti, belieka ilgai ir laimingai gyventi. Tačiau toji saugumo sistema dabar braška dėl Rusijos agresijos.

Visuomenė gal kiek pavargo nuo kartojimo, kad apsukę ratą artėjame prie 1940-ųjų situacijos. Tačiau nepavargsta nei laikrodis, nei, atrodo, Rusija.