Atostogų rebusai: kodėl vasarą apmiršta teismų darbas, o papildomas laisvas dienas už įtampą gauna ne tie, kurių darbas priskiriamas prie labiausiai įtemptų.

Privačiame sektoriuje niekam nekyla minčių atostogauti, jei yra įmonei svarbių darbų. Bet ten, kur darbdavys – mokesčių mokėtojai, visuomenės interesas nublanksta prieš atskiro asmens teisę pailsėti, be to, ilgiau nei kiti ir patogiausiu jam metu.
Žinoma, teisė į atostogas – lygiai tokia pat šventa kaip ir kitos garantuojamos įstatymais, tačiau ne didesnė nei visuomenės teisė nenutrūkstamai gauti viešąsias paslaugas. Juk nė vienas įstatymas neliepia, pavyzdžiui, teisėjams skirti atostogas būtinai vasarą ir visas iš karto, juolab teisėjas su stažu turi teisę į dvigubai ilgesnes atostogas nei neprivilegijuotas pilietis. Darbo kodekse numatytos standartinės kasmetinės 28 kalendorinių dienų atostogos, o dirbantys pavojingus ar įtampą keliančius darbus gali ilsėtis ir iki 58-ių. Tiesa, klausimas, ar kai kurių darbų priskyrimas ypatingai varginantiems pakankamai motyvuotas ir ar nepažeidžia teisingumo principo.

Rezonansinės bylos laukia rudens
Net premjerui Andriui Kubiliui, švelniai tariant, nepasirodė labai normalu, kad Vilniaus apygardos teismas vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje birželio 18 d. nutarė padaryti daugiau nei dviejų su puse mėnesių pertrauką – iki rugsėjo 7 d. Maža, kad vis suserga (ar „suserga“?) bylos herojai, tai ir teismas taip ilgai vasarodamas rezonansinę bylą pats stumia senaties termino – 2014-ųjų link.
Žinoma, tuoj pasipylė spėlionės, gal konservatoriai „išmainė“ bylą į jiems palankų darbiečių balsavimą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Tačiau net jei šių politinių aplinkybių nebūtų ir jei atmestume įtarinėjimus, kad teismai politikuoja, du su puse mėnesio atostogų svarbioje byloje, juolab artėjančioje prie senaties termino, eilinį kartą kirto per ir taip žemą pasitikėjimą teismais. Bet pakenkė ne tik teismams. Kol Temidė per tiek metų nesugeba atsakyti, ar senoje 2004-2006 m. istorijoje Darbo partijos veikėjai – nusikaltėliai ar ne, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, rinkėjai turi moralinę teisę ja pasitikėti, iškelti į reitingų viršūnes, o gal net rudenį Seimo rinkimuose patikėti jai valdžią. Tačiau pamodeliuokime situaciją: jei byla baigtųsi ne Darbo partijos naudai, į kieno rankas būtume atidavę valstybę?
Dar vieną rezonansinę bylą – dėl buvusio FNTT vadovo Vitalijaus Gailiaus atleidimo – trims su puse mėnesio (nuo birželio 6 d. iki rugsėjo 27 d.) atidėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas. Vasaroja ir politines aistras įkaitinusi dar viena rezonansinė vadinamoji pedofilijos byla. Jei kelių mėnesių vasaros atostogos daromos bylose, kuriose veikiantieji asmenys – aukšti valstybės politikai ar ministrus iš posto išvertusių skandalų herojai, tai kiek tuomet atostogaujama eilinių žmonių bylose? Vasarą teismų nagrinėjamų bylų sąrašai gerokai sutrumpėja, o bylos, kurias nagrinėja teisėjų kolegijos, visai užstringa, nes jei ne vienas, tai kitas tuo metu atostogauja. O kur dar advokatų šventa teisė ilsėtis. Ko gero, geriau būtų, jei, kaip Bulgarijoje, įstatymu teismai tą patį mėnesį būtų išleidžiami atostogų, paliekant tik budinčius teisėjus.
Kad vasarą teismuose – amžinos atostogos, rodo ir toks faktas: Teisėjų garbės teismas, birželio 6 d. paanalizavę Neringos Venckienės elgesį, svarstymą žadėjo pratęsti po daugiau kaip trijų mėnesių, rugsėjo pabaigoje, nes anksčiau niekaip nesusirinks kvorumas. Bet jų sprendimo po tiek laiko nė nebereiks, nes N.Venckienė – nebe teisėja.
Teisėjų tarybos ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius tikina, kad teisėjai apkrauti iki ausų – per metus išnagrinėjama apie 200 tūkst. bylų, tad prieš išeidami atostogų mėnesį turi pasilikti laiko nuosprendžiams jau išnagrinėtose bylose parašyti. O dažno teisėjo atostogos dar ilgesnės nei eilinio civilioko: nors Darbo kodekse nurodyta, kad jiems priklauso tos pačios standartinės 28-ios kalendorinės dienos, tačiau numatyta ir papildomų. Štai eiliniams piliečiams papildomos trys darbo dienos suteikiamos išdirbus vienoje darbovietėje dešimt metų, o po dar penkerių atostogos vėl pailgėja viena diena, teisėjai pradedant nuo penkerių metų stažo kasmet ilsisi diena ilgiau iki 56-ių.
“Tačiau tam reiktų prateisėjauti 33 metus, o teisėjų stažas skaičiuojamas nuo nepriklausomybės atkūrimo”, – skaičiuoja G.Kryževičius. Tačiau yra ir kitų išimčių: Aukščiausiajame Teisme dalis teisėjų vis dėlto atostogauja 56 kalendorines dienas, mat taip buvo numatyta iki 2008 m. liepos galiojusiame šio teismo statute. Nors Konstitucinis Teismas neleido teismams turėti atskirą reguliavimą, tuo pačiu nusprendė, kad teisėjų teisėtų lūkesčių negalima nuvilti, tad seniau dirbantys teisėjai tebeatostogauja arti dviejų mėnesių.
Kiti teismai taip pat turi savų privilegijų. Seimo Socialinių reikalų komiteto narys Algirdas Sysas sako, kad teismai sugudravo: apylinkių ir apygardų teismų teisėjai išsireikalavo papildomas dvylika poilsio dienų kaip kompensaciją už retsykiais dirbamus savaitgalius, kai reikia priiminėti skubius sprendimus, tačiau paskui dar už tą patį išsirūpino ir vadinamąjį tryliktąjį atlyginimą.

Kieno darbas rizikingiausias ir labiausiai sekinantis
Privilegijuotųjų atostogautojų sąrašuose yra ir daugiau keistenybių. Štai valstybės tarnautojai taip pat turi atostogų privilegijų. Jie tris papildomas kalendorines atostogų dienas nusipelno dvigubai greičiau nei eiliniai piliečiai – po penkerių metų valstybės tarnyboje, o paskui gauna dar po vieną kas trejus, kol prikapsi iki 42-iejų. O kur dar įvairūs piniginiai priedai, skiriami už papildomą darbą.
“Idėja buvo, jog valstybės tarnyboje dirbtų krištolinio švarumo ir aukštos kompetencijos žmonės, kuriems reikia skirti didesnes socialines garantijas, kad jie nepabėgtų į kitus darbus”, – privilegijų kilmę prisimena A.Sysas. Deja, pripažįsta politikas, viltys nepasiteisino.
Darbo kodeksas aiškina, kad papildomos atostogos skiriamos dirbantiems darbą su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika. Bet Vyriausybės patvirtintame privilegijuotų atostogautojų sąraše, pavyzdžiui, ne tik chirurgai, bet ir bet kuris su pacientais tiesiogiai dirbantis medicinos darbuotojas. Tarp didžiausią protinę įtampą turinčių priskiriami mokslininkai. Matyt, dėl emocijų pertekliaus Darbo kodeksas ilgiau atostogauti leidžia meno žmonėms. Dėl profesinės rizikos ilgiau ilsisi vaistininkai.
Nė vienos šios kategorijos darbų nėra tarp įvairių ekspertų sudaromų pavojingiausių ar labiausiai įtemptų darbų dešimtukų. Juose tarp daugiausiai streso darbe patiriančių dažniausiai minimi kariai, gaisrininkai, pilotai, policininkai, kurie ir Lietuvoje atostogauja ilgiau nei eiliniai piliečiai. Bet kiti privilegijuotų atostogų darbai neatitinka mūsų valdininkų pripažintų nervingiausiais – vykdančiųjų direktorių, taksi vairuotojų, renginių organizavimo ir viešųjų ryšių specialistų. Pagal mirtinų ir nelaimingų atvejų darbo vietoje atvejų dažnumą sudarytame pavojingiausių darbų dešimtuke – tik dvi ir lietuviškos privilegijuotų atostogautojų profesijos – žvejai ir orlaivių pilotai, bet nėra medkirčių, ūkininkų, stogdengių, statybininkų ar sunkvežimių vairuotojų.
Gal pas mus vadovautasi prielaida, kad pas mus įstatymas skiria daugiau poilsio tiems, nuo kurių priklauso ne tik jų pačių, bet ir nemažos dalies visuomenės sveikata, gyvybė ar gerovė? Pagal tokią logiką gal daugiau atostogauti turėtų ne tik valdininkai, bet ir bankininkai, kurie gal išpūtė nekilnojamojo turto burbulą, nes buvo pervargę?

Privatus sektorius atostogauja perpus mažiau nei valstybės
A.Syso manymu, įstatymas turėtų nustatyti bazinį atostogų dydį, o konkrečių asmenų atostogų priedai turėtų būti darbdavio ir darbuotojų aptarti kolektyvinėje sutartyje ar vidaus darbo taisyklėse. Tačiau, pasak parlamentaro, daug emocijų sukėlusiose Darbo kodekso pataisose iš esmės nieko naujo dėl atostogų trukmės nesiūloma, tik vietoj dabartinių 28 kalendorinių dienų siūloma rašyti 20 darbo dienų, kas iš esmės yra tiek pat.
Pagal standartinių kasmetinių atostogų trukmę esame vidutiniai europiečiai: ES  teisės aktuose numatytos mažiausiai keturios savaitės atostogų, kiek mes ir turime. Tačiau prie jų pridėjus švenčių dienas, susidaro 33 dienos, penkiomis mažiau nei ilgiausiai besiilsintys austrai bei maltiečiai ir penkiomis daugiau nei mažiausiai besiilsintys olandai. Tačiau lygiuojantis į kitus vertėtų pasvarstyti ir tai, ar galime sau leisti ilsėtis tiek pat, kiek turtingosios šalys.
Žinoma, pailsėti būtina, ką pabrėžia ir medikai, ir darbo organizavimo specialistai. Tačiau Statistikos departamento tyrimas dar iki krizės, kol ši neiškreipė tikrojo vaizdo, atskleidė, kad vidutinės atostogos valstybės sektoriuje viršija standartinių atostogų trukmę – yra 21,8 darbo dienos, o privačiame – vos 10,3. Tai rodo ne tik išnaudojimą privačiame sektoriuje, bet ir tai, kad valstybės sektorius ilsėtis sau gali leisti dvigubai ilgiau nei išgali privatusis.