Poland.pl nuotr.

Ak, Mozūrija, poetų apdainuotas kraštas… Pažinti Lenkiją ir neužsukti į Mozūriją būtų tas pats, kas po karališkų pietų likti be deserto. Skaidrių kaip ašara ežerų kraštas traukia romantiškas sielas, randančias čia ramybę ir unikalų gamtos grožį, taip pat tuos, kurie renkasi aktyvų poilsį ar ieško gyvosios istorijos pėdsakų.

Jūratė KILIULIENĖ

Šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, plytinti Mozūrija vadinama Tūkstančio ežerų kraštu. Iš tiesų ši skambi metafora prasilenkia su tiesa, nes vandens telkinių čia kur kas daugiau. Vien didesnių nei hektaro ploto ežerų suskaičiuojama per tris tūkstančius. Daugybė kanalų ir upių jungia juos į unikalų tinklą. Tai vienintelis Europoje taip plačiai išsidėstęs, gamtos įvairove apdovanotas ežerynas, tinkamas visų rūšių vandens turizmui. Įspūdingo grožio vandens keliai driekiasi šimtus kilometrų – nuo Unguros šiaurėje iki Pišo ir Rudčėnų Nidos pietuose.

Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Gamta apdovanojo Mozūriją ne tik vandens turtais. Rečiausiai Lenkijoje gyvenama (59 žmonės viename kvadratiniame kilometre, šalies vidurkis – 122 gyventojai) Varmijos Mozūrų vaivadija priskiriama prie „žaliųjų Lenkijos plaučių“ – švariausių regionų funkcinės teritorijos. Vešlūs šilai, natūraliai susiformavusios pelkės, durpynai sudaro puikias sąlygas įvairiems paukščiams ir gyvūnams. Čia stebima net 262 rūšių paukščių. Vertingiausios gamtos teritorijos yra saugomos. Regione įkurti aštuoni kraštovaizdžio parkai ir per šimtą gamtos draustinių. Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Ši įvairovė turbūt nepalieka vietos klausimui, ką veikti nuvykus į Mozūriją. Dviračių, pėsčiųjų takai skatina pasivaikščioti, pažinti gamtą. Žirgininkystės centrai laukia jodinėtojų, ežerų apsuptyje įrengti palapinių laukai – pabėgti nuo pasaulio triukšmo trokštančių poilsiautojų. O vandens pramogų mėgėjai čia ras visas įmanomas galimybes – nuo baidarių trasų iki pažintinių turų ištaigingais garlaiviais.

Per dvi dienas – virtinė įspūdžių

Mums, vasarotojams iš Lietuvos, visa tai ranka pasiekiama – Mozūrijos nuotykis prasideda vos pervažiavus valstybės sieną. Tad atidėlioti pažinties su šiuo regionu neverta, juo labiau kad tam gali pakakti ir savaitgalio. Vilnių ir neoficialią Mozūrijos sostinę Gižycką skiria maždaug 300 kilometrų. Kelionę reikėtų pradėti ankstėliau, nes pakeliui iki Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašto laukia ne vienas įdomus objektas. Taigi dviejų dienų planas toks: Seinai–Vygriai–Gižyckas ir jo apylinkės–Mikolaikos–Augustavas.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse.

Seinai, gėlėse skendintis pasienio miestelis, lietuvybės centras Lenkijoje, šiek tiek nukreipia iš tiesaus kelio. Bet į Seinus užsukti svarbu, nes jie siejami su dviem iškiliais lietuviais – čia palaidotas 1897–1902 m. miestelio katedros vyskupu buvęs Antanas Baranauskas, o tebestovinčiame dominikonų vienuolyne, daugelį metų tarnavusiame kaip kunigų seminarija, mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas.

Artėjant prie Vygrių pamažu veriasi ežerų krašto peizažas. Iš šio miestelio prasideda Suvalkijos baidarių trasos, o 2200 hektarų ploto Vygrių ežeras – rojus buriuotojams.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse. Ramybę ežere užtikrina draudimas naudotis vidaus degimo varikliais.

Ypatingą aurą Vygriuose skleidžia ežero pusiasalyje ant kalvos išsidėstęs vienuolių kamaldulių statytas barokinis ansamblis. Į dangų šaunantys bažnyčios bokštai, jų papėdėje sutūpę eremai jau seniai nebepriklauso vienuoliams. Dabar šie maži kamaldulių nameliai, kiekvienas su uždaru kiemu ir darželiu, nuomojami turistams, o tarp vienuolyno sienų verda intensyvus kultūrinis gyvenimas. Lankytojams itin įdomūs apartamentai, kuriuose 1999 m. apaštališkos kelionės į Lenkiją metu buvo apsistojęs Jonas Paulius II. Popiežius pažinojo šias apylinkes iš ankstesnių kelionių baidarėmis Juodosios Ančios upe ir ne kartą dalijosi apie jas nostalgiškais prisiminimais.

Nuo vienuolyno varpinės bokšto atsiveria įspūdinga Vygrių nacionalinio parko kraštovaizdžio panorama – unikalus ežeringas aukštumų kraštovaizdis. Kadaise tai buvo valdovų medžioklės plotai, juos mėgo Vytautas Didysis, Jogaila ir Žygimantas Augustas. O šiandien jie priklauso turistams, kurių čia laukia kone 200 kilometrų ilgio pėsčiųjų ir dviračių trasos, vandens pramogos, žvejyba parko ežeruose.

Vanduo, burės, vėjas

Pačioje Didžiųjų Mozūrijos ežerų širdyje esantis Gižyckas dar praėjusio šimtmečio viduryje pelnė Lenkijos vasaros vandens sostinės titulą. Miestelį supa du puikūs ežerai Negotynas ir Kisainas, sujungti Gižycko kanalu. Jį kerta dar vienas, mažesnis kanalas tarp Negotyno ir Taitamo ežero. Tad buriuotojams, kad ir kokį maršrutą jie pasirinktų, neišvengiamai tenka įsukti į saugius Gižycko vandenis. Čia įkurti net aštuoni burlaivių uostai, vaikštinėjant miestelio krantinėmis kyla įspūdis, kad į jį suplaukė viso pasaulio jachtos.

Negotyno ir Kisaino ežeruose nuo seno vyksta aukščiausio lygio irklavimo ir buriavimo varžybos. Šių ežerų sąsiauris – ideali vieta pradėti maršrutą. Pačiame Gižycke ir jį supančiose vietovėse parengta 1200 vietų laivams prisišvartuoti, 20 uostų ir prieplaukų.

Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašte sezono metu plaukioja 10 tūkst. jachtų ir burlaivių. Kiekvienais metais didėjantis turistų srautas verčia vis labiau rūpintis gamta. Iš čia kilo ekomarinų – ekologiškų prie nuotekų kanalizacijų prijungtų prieplaukų su atliekų iš jachtų priėmimo punktais – idėja. Vienas iš dvylikos jau įrengtų ekomarinų veikia ir pačiame Gižycke.

Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko.

Mozūrijos ežerų vandenys daug džiaugsmo teikia ir baidarininkams. Visą reikalingą įrangą galima išsinuomoti ne tik Gižycke, bet ir kituose šio krašto vandens pramogų centruose – Mikolaikose, Piše, Ryne, Rudčėnų Nidoje, Unguroje ir Štynorte, o Gižycko turizmo informacijos centras išsamius maršrutų aprašymus bei visą žygiui reikalingą informaciją siūlo ir lietuvių kalba.

Baidarių maršrutai – įvairaus sudėtingumo ir trukmės. Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko. Kelių dienų trukmės 80 kilometrų maršrutas veda kraštovaizdžiu, kuriame atsiskleidžia visos šių žemių grožybės. Gižycko kanalu pasiekus Kisaino ežerą atsiveria daugybė salų, kuriose yra vandens paukščių rezervatai. Plaukiant Dobskio ežeru siūloma neskubėti ir iš arti pasigrožėti čia gyvenančiais kormoranais.

„Vilko irštva“ ir baugina, ir traukia

Po kelių valandų kelionės šimtamečiais medžiais apaugusiu ūksmingu keliu atsidūrus Gižycke, reikia pasistengi nepamesti galvos. Ko imtis pirmiausia: ar leistis garlaiviu valandos trukmės maršrutu, apimančiu tris ežerus ir tris kanalus, ar tyrinėti istorinį palikimą, turintį sąsajų ir su Lietuvą, ar skubėti apžiūrėti jau už miestelio ribų esančius turistinius objektus? O gal tiesiog atsiduoti atostogų nuotaikai ir mėgautis kurorto malonumais? Gižyckas alsuoja vasara jai dar net neprasidėjus – visur žydi gėlės, trykšta fontanai, ir kone kiekvienas miestelėnas žingsniuoja su ledų rageliu rankoje.

Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio.

Turint gerą planą, suspėti galima viską. Iš Gižycko kone ranka pasiekiama Gerložas, viena įdomiausių Mozūrijos vietų. XIV amžiuje jis kūrėsi kaip medžiotojų, aprūpindavusių žvėriena Kentšyno pilį, gyvenvietė. Bet šiandien Gerložą garsina Adolfo Hitlerio bunkeris, iš kurio jis vadovavo Vokietijos ginkluotosios pajėgoms – vermachtui Antrojo pasaulinio karo metais. „Vilko irštva“ (bunkerio tuometiniuose Rytprūsiuose pavadinimas kilęs iš Hitlerio pseudonimo Vilkas, vartoto trečiajame dešimtmetyje) – didžiausia iš septynių jo vadaviečių Europoje.

„Vilko irštvoje“ per metus apsilanko per 200 tūkst. turistų. 250 hektarų plotą užimantis objektas daro didelį įspūdį ir istoriniu, ir konstrukciniu ar tiesiog emociniu požiūriu. Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio. Tiesa, iš betoninio galios monstro šiandien belikę mišku apžėlę griuvėsiai, tačiau landžiojant po juos vaizduotėje atgimsta ta žudymo ir naikinimo sistema, kurią buvo sukūrusi nacistinė Vokietija.

Amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

Bunkeris Gerlože pradėtas statyti 1940 m. ruošiantis operacijai „Barbarosa“ – invazijai į SSRS. Visi darbai buvo įslaptinti, aplinkiniams gyventojams paskleisti gandai, neva statomas chemijos fabrikas „Chemische Werke Askania“. „Vilko irštva“, kurią sudarė per 40 gelžbetonio bunkerių, iš viršaus buvo apsodinta mišku, tiesiai į ją vedė geležinkelio atšaka, šalia įrengti du aerodromai, priešlėktuvinės artilerijos įrenginiai. Dar ir šiandien iš riogsančių griuvėsių matyti, kad bunkerių sienas stiprino du gelžbetonio apvalkalai, kiekvienas – keturių metrų storio, tarpai tarp jų užpildyti akmenimis. Jau po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

„Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Hitlerio karinėje būstinėje-slėptuvėje dirbo 2100 žmonių, o jos šeimininkas čia praleido didžiąją karo dalį – daugiau nei 800 dienų nuo 1941 m. birželio 24 d. iki 1944 m. lapkričio 20 d. Nepaisant visapusiškos kontrolės ir apsaugos sistemų, būtent su „Vilko irštva“ siejamas garsiausias pasikėsinimas į nacistinės Vokietijos lyderį. Pasikėsinimas, kurį 1944 m. liepos 20 d. bandė įvykdyti pulkininkas Clausas von Stauffenbergas, baigėsi nesėkme. Posėdžių salėje po stalu portfelyje paliktas sprogmuo Hitlerį tik nesunkiai sužeidė.

1945 m. sausį „Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Po šios niūria šlove apgaubtos vietos kyla noras kuo greičiau sugrįžti į šviesų ir taikų pasaulį. Slogioms mintims nuginti kone labiausiai tinka vos už pusvalandžio kelio automobiliu nuo Gerložo esanti Šventoji Lipka – tikintiesiems svarbi vieta. Miestelyje kylantis didingas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo kompleksas jau nuo viduramžių yra viena svarbiausių vietų Lenkijoje, kurioje meldžiamasi Dievo Motinai. Ir šiais laikais kasmet šį sanktuariumą su bažnyčios viduje augančia liepa aplanko 100 tūkst. maldininkų iš visos Lenkijos.

Bažnyčia su čia pat esančiu jėzuitų vienuolynu priskiriama ir prie reikšmingiausių Šiaurės Lenkijos vėlyvojo baroko paminklų. Ypač vertingas puikiai išsilaikęs bažnyčios dekoras – skulptūros, freskos, tapybos bei itin gausūs kalvystės darbai.

Gižycko istorija svarbi ir lietuviams

Džiaugsmo akims ir dvasiai dovanojusi Šventoji Lipka lieka už nugaros. Ausyse tebeskambant bažnyčios vargonams, vadinamiems šokančiais, nes užgrojus muzikai ant instrumento pradeda pamaldžiai linguoti šventųjų figūrėlės, grįžtame į Gižycką.

Metas susipažinti su šio senosios prūsų genties – galindų miesto istorija. Centrinė istorinio bei šiuolaikinio Gižycko vieta yra Senasis turgus, dabar – Žalgirio aikštė. Šiame žaliame gatvių keturkampyje stūksanti neoklasikinė liuteronų bažnyčia gali drąsiai vadintis senovinės gyvenvietės prie Negotyno ežero simboliu. Pirmoji šventovė čia atsirado pirmojoje XV a. pusėje, dabartinė bažnyčia statyta jau XIX a. pradžioje. Joje kasmet liepos pabaigoje rengiamas miestelį garsinantis Tarptautinis vargonų ir kamerinės muzikos festivalis.

Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju.

Krikščioniškoji šių vietų istorija siekia dar senesnius laikus. Jos pėdsakai mums itin reikšmingi, nes Gižyckas tiesiogiai susijęs su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose metraščiuose. Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju. Šis įvykis, 1009 m. aprašytas Kvedlinburgo kronikoje, ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas.

Šventasis Brunonas, Gižycko globėjas, čia deramai pagerbtas. Yra jo vardu pavadinta gatvė, viešbutis, restoranas, o ant kalvos su puikiu vaizdu į Negotyno ežerą kyla Šv. Brunono kryžius, 1910 m. pastatytas evangelikų bendruomenės iniciatyva. Bet svarbiausia, kad šventasis yra gyvas šių dienų Gižycko gyventojų atmintyje. Jiems puikiai žinomas šv. Brunono gyvenimo kelias – nuo gimimo Kverfurte 974 m., aristokratiškos kilmės iki krikščioniškos misijos tragiškos pabaigos, kai buvo nukankintas kartu su 18 bendraminčių.

Vaikštant po miestelį smagu tarsi iš vadovėlio mokytis istorijos. Išsami informacija, dažnai ir lietuvių kalba, pateikiama prie kiekvieno istorinio paminklo. Vertingiausias iš jų – rezidencinė kryžiuočių pilis. Išliko tik pagrindinis jos pastatas, iškilęs 1377 m., bet šiandien sunku įžvelgti jame gotiškų elementų. Amžių tėkmėje pilis buvo dukart perstatyta. XVI a. pradžioje, pritaikant pastatus medžiotojų dvarui, ji perstatyta olandiškojo renesanso stiliumi.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą.

Ne mažiau įdomi ir didelę istorinę vertę turinti Boyeno tvirtovė. Ji yra puikus XIX a. prūsų fortifikacijos pavyzdys ir vienas geriausiai išlikusių šio amžiaus gynybinės architektūros paminklų Lenkijoje. Statinys pavadintas tuometinio Prūsijos karo ministro generolo Hermano von Boyeno vardu, įvertinant jo pastangas statybų metu.

Netaisyklingos šešiakampės žvaigždės formos tvirtovė, juosiama 5 metrų aukščio 3,3 km ilgio akmenų ir plytų sienos, užima 100 hektarų. Dabar joje veikia Boyeno tvirtovės muziejus, jaunimo turizmo centras, vyksta konferencijos ir kiti moksliniai renginiai.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą. Atplaukus laivui, jis ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną. Tiltas pastatytas sujungiant Boyeno tvirtovę su miestu. Tai vienintelė tokio tipo XIX a. konstrukcija visoje Europoje.

Praėjusio amžiaus viduryje tiltą bandyta modernizuoti, buvo įtaisytas valdymas elektra. Naujovė nepasiteisino – dėl jos ėmė irti kanalo krantinės, tad tiltas buvo tiesiog išmontuotas. Prieš kelis dešimtmečius senasis statinys vėl grįžo į savo vietą ir džiugina turistus. Tiltas tam tikromis valandomis atveria kelią jachtoms ir didiesiems laivams praplaukti. Rankiniu būdu jį aptarnauja vienas operatorius, atidarymas trunka penkias minutes.

Iš laivo ant dviračio?

Kitą prie Didžiųjų Mozūrijos ežerų nutūpusį miestelį – Mikolaikas lietuviai atrado prieš keliolika metų, kai jame iškilo vandens pramogų parkas „Tropikana“. Kurį laiką tai buvo labai populiari savaitgalio poilsio kryptis. Vėliau tokio pobūdžio atrakcijų atsirado arčiau. Ir visa laimė, nes Mikolaikos ir be „Tropikanos“ turi ką pasiūlyti savo svečiams.

Ištisus metus čia vyksta buriavimo regatos ir kitų vandens sporto rūšių varžybos, taip pat galybė jas lydinčių pramoginių renginių, dominančių ne vien sporto entuziastus. Miestelis deda daug pastangų siekdamas Lenkijos buriavimo sostinės titulo.

Šios Mikolaikų ambicijos neturėtų nieko stebinti. Juk net ir miestelio pavadinimas kildinamas nuo šv. Mikalojaus, buriuotojų globėjo. Šventojo vardą pirmiausia įamžino kuklus Mozūrijos kaimelis, o nuo 1726-ųjų – Mikolaikomis pavadintas miestas. 1843 m.

Didžiuosiuose Mozūrijos ežeruose pradėta nuolatinė laivyba atvėrė joms daug naujų galimybių. Ir Mikolaikos jomis pasinaudojo – tapo populiaria vasaros atostogų vieta.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu.

Atsisveikinant su svetingąja Mozūrija kelias atgal į Lietuvą neturėtų prailgti. Pakeliui dar laukia Augustavas, tarp trijų ežerų išsidėstęs nedidelis kurortinis miestas. Lenkai vadina jį Šiaurės Venecija. Pagrindinės miesto ant vandens siūlomos pramogos susijusios su plaukiojimu įvairių tipų laivais.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu. Tai svarbiausia šio miestelio atrakcija. Kanalas iškastas 1823 m. ir daugelį metų buvo svarbus vandens transporto kelias, jungiantis Baltijos jūrą su daugeliu šalies upių. Šiais laikais jo paskirtis kita – teikti malonumą turistams.

Plaukiant didžiuosius Augustavo ežerus jungiančiu kanalu džiugina viskas – puikiai sutvarkytos, miestelėnų poilsiui pritaikytos pakrantės, jachtų prieplaukos, jaukios kavinukės. Bet daugiausiai emocijų kyla, kai garlaiviui įplaukus į šliuzą tenka įveikti skirtingus dviejų ežerų vandens lygius. Laivas šliuze uždaromas tarsi vonioje ir vienus vartus uždarant, kitus atidarant laukiama, kol vanduo pasieks tinkamą aukštį.

Lenkija puoselėjo planus įtraukti Augustavo kanalą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet vėliau jų buvo atsisakyta.

Beje, turint kiek daugiau laiko visą šį kelią – nuo Seinų iki Gižycko galima įveikti ir dviračiais. Visai neseniai lenkai įgyvendino grandiozinį projektą „Green Velo“. Tai per penkias Lenkijos vaivadijas besidriekiantis beveik 2000 km ilgio dviračių takas.

Ilgiausia jo atkarpa – 590 km – eina Palenkės vaivadijos, esančios arčiausiai Lietuvos, teritorija.

Tie, kurie jau išbandė šį ilgąjį dviračių taką, dalijasi sveiką pavydą keliančiais įspūdžiais. Trasa žavi ne tik patogia infrastruktūra, bet ir ją supančiu kraštovaizdžiu. Daug ką pasako vien tai, kad „Green Velo“ driekiasi per penkis nacionalinius parkus, nemaža trasos atkarpa vingiuoja „Natura 2000“ teritorijomis.