Dalį gyvenimo ant valstybės aukuro paaukojusio žmogaus gyvenimas ne mažiau vertingas nei naujojo lietuvio milijonai.

Valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją, Seimo tribūna buvo suteikta disidentui, kovotojui dėl žmogaus teisių Antanui Terleckui. 83-ejų Lietuvos laisvės lygos atstovas už Lietuvos nepriklausomybės siekį buvo įkalintas Kolymoje ir Magadane. A.Terlecko gyvenimas – ne tik jo paties, bet ir jo šeimos, kuri užaugo valgydama kopūstus, auka mūsų laisvei.

Iki šiol lietuviai pasižymėjo tuo, kad vertinti tautai ir valstybei nusipelniusius asmenis pradėdavo tik po šių mirties. Išėjusieji tą akimirką vadinami mokytojais, traukiamos nosinės ir braukiamos ašaros. Tebesame mirties kulto valstybė.

Buvę A.Terlecko, sulaukusio 83 metų, bendražygiai priekaištauja jam dėl narystės Rolando Pakso partijoje “Tvarka ir teisingumas”. Tačiau tai negali nubraukti jo nuopelnų Lietuvai. Lietuvos laisvės lyga, sovietų režimo disidentai, pūdomi kalėjimuose, parengė kelią Sąjūdžiui, kurio rinkti deputatai ir paskelbė nepriklausomybę. Lietuvos laisvės lygos, kaip ir “Katalikų bažnyčios kronikos” platintojų vaidmuo Lietuvos istorijoje neginčijamas. Kaip A.Terleckui 1983 m. rašė Julius Sasnauskas, “žmogaus gyvenimas susideda ne iš datų, jo gyvenimas ne vien metais matuojamas”.

Tie, kurie priekaištauja A.Terleckui dėl žmogiškų silpnybių, turėtų prisiminti Biblijos frazę: kas nepadarė nuodėmės, tegul meta į mane akmenį.

Prieš metus liko neperskaitytas mirties patale gulinčio pirmojo nepriklausomybę atkūrusios valstybės prezidento Algirdo Brazausko sveikinimas iškilmingo Seimo posėdžio dalyviams. A.Terlecko kalba šiemet Kovo 11-ąją yra ženklas, kad pradedame vertinti ir suvokti žmonių, lipdžiusių valstybės pamatus, indėlį.

Tačiau ar bus apsiribota vien iškilminga Seimo tribūna? Gal A.Terleckas dar gali savo gyvenimo istoriją papasakoti moksleiviams, studentams?

Deja, daugumos žymių žmonių atminimo įamžinimas vyksta tik entuziastų ir giminaičių pastangomis. Nepriklausomos Lietuvos paskutinio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atminimu rūpinasi jo giminaitis, atsiminimų knygą išleidęs dviejų egzempliorių tiražu.

Pernai sostinėje buvo pastatytas riedulys pirmajam po Arkikatedros atšventinimo jos klebonui monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui atminti. Pievų gėlėmis ir popiežiaus lazda inkrustuotas lauko riedulys buvo nutupdytas prie Šv. Rapolo bažnyčios, kurioje K.Vasiliauskas dirbo prieš paskiriamas į Arkikatedrą. Skvero sutvarkymas ir skulptoriaus Jono Gencevičiaus kūrinys valstybei nekainavo nė lito. Monsinjoro K.Vasiliausko labdaros fondas išsiuntė begalę laiškų, vieną jų ir Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Fondo direktorė labai nustebo gavusi Prezidentūros atsakymą, kuriame rašoma, kad Prezidentūra lėšų monsinjoro atminimui įamžinti lėšų neturi. Niekas neketina skaičiuoti prezidentės pajamų, čia kaip mėgėjų olimpiadoje – svarbu dalyvauti. Deja, istorijoje yra daugiau pavyzdžių, kai pirmieji asmenys bandė tapatintis su valstybe…

Išgirdusi apie prezidentei adresuotą, tačiau iš Prezidentūros gautą atsakymą, viena profesorė pasakė: taip gali elgtis tik žmonės be šaknų. Net ir nepažinodamas žymių, tautos gerbiamų ir mylimų asmenų, turėtum norėti prisidėti prie jų įamžinimo, nes tai – ne tik ryšys su rinkėjais, bet ir išėjusios asmenybės bei jos vertybių, kurios šiuolaikinėje visuomenėje beveik išplautos, priminimas.

Vyriausybės archyvuose saugomas ir Monsinjoro K.Vasiliausko labdaros fondo valdybos pirmininko Justino Marcinkevičiaus raštas dėl paramos. Neseniai amžinybėn išėjęs poetas spėjo praėjusį lapkritį atidengti riedulį. Premjeras, nors ir žadėjęs bent simboliškai paremti skulptūrą, pažado netesėjo.

Palyginti su didžiąja politika, skverų tvarkymas gal ir smulkmena. Tačiau iš pažiūros maži dalykai, padedantys priminti nežemiškuoju gyvenimu dvelkiančią K.Vasiliausko tarnavimo žmonėms istoriją, ir yra tas atspirties taškas, į kurį galima remtis krizių ir nuvertėjusių vertybių fone. Nesvarbu, kad kuklus rašytojo ar kunigo atminimo įamžinimo projektas niekada nesulauks tiek žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, kiek nuo karsto nuimtos trispalvės perdavimas iš Andriaus Kubiliaus rankų velionio šeimai laidotuvėse, tiesiogiai transliuojamose per televiziją.

Nesakau, kad viskas tik blogai, o pirmieji asmenys neremia visuomeninių projektų. Prezidentas Valdas Adamkus paprašytas visuomet atveria piniginę, kaip ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kuri mielai atiduoda savo ir šeimos du procentus mokesčių įvairiems labdaros projektams.

Prezidentas A.Brazauskas ir neprašytas traukdavo piniginę bei remdavo daugumą prašančiųjų.

Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas skaitydavo dalį jam adresuotų jautrių istorijų ir vėliau išsiųsdavo tiems žmonėms čekį. Buvęs JAV vadovas turėjo ne tik laiškų skaitytojų, kurie atrinkdavo įdomesnes istorijas, bet ir pagalbininkų, tikrinusių, ar visi čekiai išgryninti. Viena moteris, sujaudinta prezidento dėmesio, čekį įsirėmino ir pasikabino ant sienos. Apie tai sužinojęs R.Reaganas pasirašė dar vieną čekį, palikdamas pirmąjį kaboti kaip paveikslą. Štai kur bendravimas su rinkėjais!

Taigi ne pinigai svarbu, o dėmesys ir ryšys su istorija, žmonėmis. Dalį gyvenimo ant valstybės aukuro paaukojusio žmogaus gyvenimas ne mažiau vertingas nei naujojo lietuvio milijonai. Net jei ir krizė už lango.

Tad ar ne laikas atsigręžti į gyvuosius? Ar ne metas rasti laiko su jais pasikalbėti ir įsiklausyti į jų mintis? A.Terleckas gali papasakoti ne tik apie įkalinimą Sibire ir Urale, aktyvią savo disidentinę veiklą. Kalbu apie pareiškimus ir laiškus, kuriais per “Laisvės”, “Amerikos balso”, Vatikano radijo ir kitus laisvus balsus buvo raginama nutraukti Lietuvos okupaciją, pogrindyje leistus leidinius “Laisvės šauklys” ir “Vytis”. O kur dar 1979 m. rugpjūčio 23 d. kartu su bendraminčiais parašytas ir išplatintas 45 pabaltijiečių memorandumas, kuriuo raginta Baltijos valstybėse likviduoti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes.

Ar visi žino, kaip 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje buvo surengtas Lietuvos laisvės lygos mitingas Molotovo-Ribbentropo sąmokslui paminėti? 1989 m. rugpjūčio 6 d. Švedijos Gotlando saloje kartu su Sąjūdžio ir išeivijos atstovais jis pasirašė Gotlando komunikatą, apie kurį dauguma turbūt net negirdėjo.
Istorijų daug. Tik ar spėsim jas išgirsti?