Būdamas jaunesnis, paveiktas didžiųjų pasaulio demokratijų spaudos laisvės ir jos reikšmingumo demokratijai, istorijai, buvau susikūręs didingą ir romantizuotą spaudos, politikos ir visuomenės santykį. Tenka prisipažinti, kad esu nelabai protingas žmogus. Reikėjo 20-ies metų, kad suprasčiau, jog laisvos spaudos ar joje dirbančių ir savarankiškai mąstančių žmonių nereikia nei politikams, nei valdininkams, nei akademinės bendruomenės nariams, nei juolab teisėsaugos institucijoms.

Jie mus dažnai suvokia kaip nemalonius kritiškus konkurentus amžinoje kovoje dėl tiesos. Jiems esame tiesiog rakštis minkštoje vietoje, kurią, jei galėtų, ištrauktų ir išmestų į patvorį. Ir ramiai sau šoktų, dainuotų, pirktų rinkėjų balsus, žadėtų nerealius, bet labai saldžius dalykus, džiaugtųsi, kad visos jų nuodėmės ir prasižengimai bei nevykę sprendimai gretai pamirštami, ir galėtų toliau ramiai kvailinti mokesčių mokėtojus bei rinkėjus, turėtų paskutinio žodžio teisę, būtų tikrosios tiesos šeimininkai. Bet mes esame.

Prieš pat “Veido” jubiliejų gavau Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko psichiatro Lino Slušnio (ar tikrai žurnalistams ir leidėjams taip blogai, kad jų profesinei savireguliacijos ir savikontrolės institucijai turi vadovauti psichiatras?) pabarimą, kad mes drįstame reitinguoti to visai nenorinčias  kolegijas. Psichiatras piktinasi, jog neatsižvelgėme į privačios kolegijos prašymą nebūti reitinguojamai, nors ir pripažįsta, kad tai padarę nieko nepažeidėme.

Negaliu pykti, nes jei leidėjų ir žurnalistų saviregaliacijos ir savikontrolės organizacijos, kurios tikslas būtų padėti žurnalistams atlikti savo darbą – kiek galima labiau išskaidrinti mūsų viešąjį gyvenimą ir jo dalyvių veiklą, vadovas tiek tesupranta apie mūsų profesiją, kalbėti beveik nėra apie ką. Psichiatras nieko nenori žinoti apie tai, kad net ir privačios Lietuvoje veikiančios švietimo institucijos naudojasi tiek Lietuvos, tiek Europos mokesčių mokėtojų pinigais. O jei naudojasi, tai ir veikti turi skaidriai, ir savo duomenis privalo pateikti žiniasklaidai. Taip reikalauja elgtis tokius ginčus nagrinėjantis Liuksemburgo teismas. Ir tai turi didelę prasmę. Jokios durys, už kurių priimami sprendimai, svarbūs piliečiams, negali būti užtrenkiamos prieš žurnalisto nosį. Bet Lietuvoje yra kitaip: jei nenori, kad tave tirtų žurnalistai, tai gali būti ir netiriamas.

Praėjusiais metais Bratislavoje vykusioje universitetų reitingavimo konferencijoje susitikęs su šios daug kam nemalonios procedūros pradininkais “News and World Report” savaitraščio leidėjais ir redaktoriais, buvau atsargiai paklaustas, ar ir mes, kaip jie, iki šiol reitinguojantys JAV universitetus, beveik neturime draugų. Nes, kaip žinome, niekas nemėgsta reitinguotojų ir žurnalistinių tyrimų autorių: reitinge pirma vieta tik viena, o ir visos kitos taip pat nėra antros.

Matau labai aukštame teisme atstovą spaudai darant savaitraščio „Veidas“ kopijas ir nešiojant po labai aukštų teisėjų bei jų padėjėjų kabinetus. Vadinasi, reikia „Veido“. Bet kaip su mūsų autorių teisėmis? Ar teismai ir teisėjai jau nebesirūpina autorių teisių pažeidimu? Ak, tiesa, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė jiems, kaip ir daugeliui kitų institucijų, kurios dar skaitė ir prenumeravo spaudą, de facto uždraudė tai daryti. Per brangu. Nors visai nebrangu mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti politines partijas ar savo partinius institutus.

Ir apskritai būtent A.Kubilius Vyriausybė nusprendė Lietuvos spaudą likviduoti. Per naktinę mokesčių reformą smogta keliais kartais padidinta mokesčių našta. Šiandien juos mokame tokius, kokių nemoka jokia pasaulio demokratinė ir spaudos misiją suvokianti valstybė. Bet išgyvenome. Dar tebegyvename. Nepavyko sužlugdyti, nors nuskurdinti pavyko. Tik ar A.Kubiliui dėl to smagiau? Ir ar valstybei naudingiau?

Tenka apgailestauti, jog mažai kas pripažįsta, kad spaudai, apskritai žiniasklaidai Lietuvoje tenka daug didesnis vaidmuo nei senos demokratijos Vakarų šalyse. Silpnai dirbant teisėsaugai – prokuratūrai, teismams, policijai, nusikaltimų, ypač politinio sukčiavimo atskleidimas spaudos puslapiuose ar TV ekranuose dažnai ir lieka vienintelė nuobauda politikos sukčiams ar korumpuotiems valdininkams. Nes mūsų prokurorams ir teismams dažnai būna per sunku tinkamai užbaigti teisines procedūras ir paskelbti teisingumą atitinkančius verdiktus. Tai įrodo ir šie Seimo rinkimai. Piliečiai žurnalistams, o ne prokurorams ar policininkams pranešinėja apie rinkimų pažeidimus.

Dažnai tenka svarstyti, kodėl pragyvenę 22 nepriklausomos valstybės metus ir supratę, kad ta išsvajotoji laisvė daug pilkesnė nei jos buvusi vizija, nusiviliame savimi ir savo valstybe. Tie, kurie išmano istoriją ir pajėgia ją prisiminti, žino, kad tikra laisvė dovanojama tik tiems, kurie ją kasdien išsikovoja. Spaudai, ypač analizuojančiai ir pretenduojančiai būti gilia (o ne tik linksminančia), tenka ypač svarbus vaidmuo. Be laisvos, nuolat budinčios, kritiškos spaudos, kuri rimtai ir su polėkiu grumiasi dėl visuomenės higienos, laisvei nėra jokių galimybių išlikti. Išsaugoti laisvę ir yra didžiausia spaudos misija. Laisvę būti gerai informuotam, galinčiam sąmoningai rinktis, daryti savo sprendimus, suvokti jų pasekmes, išlaikyti ir tobulinti gebėjimus savarankiškai ir kritiškai mąstyti.

Dalyvaujant politinių debatų laidose televizijoje teko išgirsti net asmeninių grasinimų ir palinkėjimų kuo greičiau „nusprogti“ (gal tai ir yra didžiausias komplimentas 20 metų “Veido” leidybos jubiliejaus proga – vadinasi, savo darbą atliekame). Ir ne tik iš politikos marginalų, bet ir iš solidžios sisteminės partijos nario, užimančio aukštas pareigas valstybės tarnyboje. Kritika jiems nemaloni.

Visai normalu, kad santykiai politikos ir žiniasklaidos santykiai yra įtempti. Politiko reikalas įsitvirtinti valdžioje, žiniasklaidos – kontroliuoti. Kaip sakė “Der Spiegel” įkūrėjas Rudolfas Augsteinas, kiekvienas geras straipsnis turi būti mažiausiai 51 proc. opozicijoje. Jis teisus. 10 metų „Veido“ jubiliejuje dalyvavęs “Die Zeit” vyr. redaktorius dr. Theo Sommeris ragino suprasti savo uždavinį ne kaip ką nors veikti, bet suvokti pagrindinę užduotį – pastebėti. Todėl mes turime turėti laisvę pasakyti viską, kad politikai neturėtų laisvės daryti visko, ką jie užsimano.

Spaudos laisvė priklauso visiems, mes esame tik patikėtiniai. Savo veikloje mes nesame legibus absoliutus, galintis nepaisyti teisės ir įstatymų. Mes paklūstame tiems patiems valstybės ir bendriesiems moralės bei etikos dėsniams kaip ir bet kuris visuomenės narys. Tik tai suprasdami atliekame savo misiją. Pati tiesa tampa įtartina, kai yra vežama nešvariu kledaru.

Taigi, ar verta toliau? Toji Lietuva, kurią esame šiandien sukūrę, sukurta ne tik mūsų laisvės kovotojų, politikų, valdininkų, mokslininkų – ji sukurta ir žiniasklaidos, joje dirbančių žurnalistų. Visi norėjome sukurti daugiau. Bet ar 22-aisiais nepriklausomos valstybės metais Lietuvos valstybei nekeliame per didelius reikalavimus, ar mūsų lūkesčiai nėra per dideli? Ar nevertėtų apskritai džiaugtis tuo stebuklu, kad turime savo valstybę, galime kalbėti lietuviškai, jaustis laisvi ir turime unikalią mūsų kartai galimybę sukurti tai, ko nepavyko daugeliui lietuvių kartų? Ar turime teisę nusivilti ir nuleisti rankas, gavę galimybę ir progą sukurti tai, kuo kiekvienas lietuvis galėtų didžiuotis?

Per „Veido“ leidybos 20 metų sukaupta patirtis nėra tai, ką norėtųsi išmesti ir pamiršti. Net ir tokioje aplinkoje, kuri galėtų būti vadinama priešiška mūsų veiklai, ji reikalinga ir prasminga. Turime didžiuotis galėdami prisidėti prie mūsų valstybės tolesnio kūrimo tokioje svarbioje, nors ir labai sudėtingoje vietoje.