Petro Malūko nuotr.

Tarp dviejų piliakalnių akmenimis grįstu keliuku užvinguriavus ant kalno, nuo kurio atsiveria Nemuno vaga, prie Vytauto paminklo, nepajudinamai čia stovėjusio net sovietinės okupacijos metais, mus sutinka Veliuonos krivis. Iš tikrųjų – tai miestelio veterinaras. Bet nemažos dalies veliuoniškių šiandienoje gali užčiuopti šlovingos miestelio praeities giją.

Aušra LĖKA

Eilinės savaitės dienos vidudienį miestelio pagrindinėje aikštėje – vienas kitas turistas, bandantis į vieną kadrą įtalpinti milijono vertą vaizdą – Nemuno slėnį. Pasilipusi ant kopėtėlių moteris laisto nuo stulpų svyrančias raudonas pelargonijas iščiustytoje, trinkelėmis grįstoje aikštėje su Vytautu vidury. Dar dažais kvepiantys bažnyčios bokštai, iš kurių atsiveria piliakalnių nusagstytos Veliuonos apylinkės. Motelis, ko gero, šiandien svečių neturi, tad uždaryta ir jo kavinukė. Bet už šimto metrų užeiti kviečia kita. Iš „Redos kirpyklos“, beje, vienos iš trijų Veliuonoje, išėjusi mergina kirpimo madingumu galėtų varžytis su geriausiais sostinės salonais.

Prie dvarvietės vyriškis grėbia dangų remiančių labai retų Lietuvoje tulpmedžių tikrai tulpės formos lapus. Ką tik iš gimnazijos pabirę pradinukai mostaguoja rankomis, bandydami patekti į fotografo objektyvo akiratį, o grupelė vyresniųjų traškina bulvių traškučius ant piliakalnio, mėgaudamiesi gal jau paskutiniais rudens saulės spinduliais.

„Skaistute, ar čia vištos krūtinėlė?“ – tikslinasi su vienos iš dviejų maisto parduotuvių pardavėja vyriškis. O ūkinių prekių parduotuvėje tuštoka – pardavėja aiškina, kad algų dienomis žmonių daugiau.

Parduotuvių Veliuonoje net šešios: dvi maisto, ūkinių prekių, gėlių ir dvi drabužių (viena iš jų – dėvėtų). Į vieną, įsikūrusią tarsi iš vaikiškos knygelės rausvame namelyje, kaip korys prilipusiame ant stataus šlaito, viena po kitos moterys užsuka garantuotai ieškodamos ne vaidilučių apdarų.

Bet nevertėtų trinti akių manant, kad vaidenasi, pamačius po Veliuonos dvaro parką oriai vaikštinėjančias išsipusčiusias skrybėlėtas po­nias, o tarp ant piliakalnio traškučius traškinančių gimnazisčių gali būti ir kokios trys vaidilutės – vietiniai nevengia persikūnyti į savo pirmtakus.

Nenuostabu: Veliuona – ne koks eilinis taškas žemėlapyje, nors šiandien miestelį namais vadina tik apie 800 veliuoniškių. Veliuona – vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje vietovardžių. Ne­iš­sen­kan­tys kūrybingumo ir patriotizmo syvai ugdo kar­tą po kartos, tad išskirtiniai žmonės čia gyveno ir prieš šimtą ar kelis šimtus metų, ir šių dienų veliuoniškiai smarkiai skiriasi nuo statistinio Lietuvos miestelio gyventojo pagal profesionalių ar mėgėjiškų menininkų ir istorijos gerbėjų koncentraciją.

Vytauto pergalė prieš kryžiuočius ir prieš sovietus

Veliuona, anksčiau vadinta Junigeda, lyg Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skydas, sustabdęs  kryžiuočius. Jo garbei miestelio centrinėje aikštėje 1930 m. pastatytas paminklas. Bet Vytautas Veliuonoje nugalėjo ne tik kryžiuočius. Stebėtina, bet visą sovietų okupacijos laikotarpį jis nepajudinamai rūsčiu žvilgsniu stebėjo tuomet čia buvusį Petro Cvirkos kolchozo centrą.

„Kas mane labiausiai jaudina per šimtmečių Veliuonos istoriją – kad veliuoniškiai ir tais sunkiais sovietinės okupacijos laikais išlaikė istorinius paminklus, nenugriovė Vytauto, Gedimino paminklų, aukuro, nepastatė jokių sovietinių stabų. Gatvių pavadinimo nepakeitė nė vieno – visada čia buvo ir Gedimino, ir Vytauto gatvės. Vieną naują buvo pavadinę Komjaunimo. Bet mokyklos kraštotyrininkai draugavo su kolegomis Latvijoje ir Estijoje, tad įšnekinome tos gatvės pavadinimą pakeisti į Draugystės – taip ji vadinasi lig šiol. Kitur rezistentus, kovotojus už nepriklausomybę į griovius vertė, o pas mus, jei sovietų valdžia neleido laidoti katalikų kapinėse, veliuoniškiai palaidodavo evangelikų“, – pasakoja Veliuonos metraštininkas, kas ketvirtą dabartinį veliuoniškį lietuvių kalbos ir literatūros mokęs dabar jau 86-erių Stasys Liut­vi­na­vi­čius. Mokytojas net kvatoja prisiminęs, kaip bandyta įrodinėti, kad Vytautas trukdo automobilių eismui, bet miestelėnai bendromis pastangomis užginčijo, kad jiems jis nekliudo.

S.Liutvinavičius – ne prigimtinis veliuoniškis, bet nuo 1954 m. čia mokytojavęs, garsėja ir kaip geriausias Veliuonos gidas, jam suteikta aukščiausios kategorijos gido kvalifikacija. Bet dabar sako privengiantis tai daryti, sutinka tik ypatingais atvejais. Mat pasakodavęs apie Veliuoną už ačiū, niekad neimdavęs pinigų, nebent dėkingi ekskursantai kokį suvenyrą ar knygutę padovanodavę. „Dabar yra mokamų gidų, nenoriu iš kitų duonos atimti“, – sako S.Liutvinavičius.

Ekskursantus jis sutinka savo kūrybos eilėraščiu apie Veliuoną („Kur žvelgsi, istorija glūdi aplinkui“, – deklamuoja). Veliuonai skirta, galima sakyti, visos 11 mokytojo knygų – ne tik pasakojimai apie miestelį, bet ir poezija. Mokytojas turi savo maršrutą, bet atsižvelgia ir į ekskursantų pageidavimus.

Jaunimui rūpi lipti į piliakalnius (171 laiptelis į Pilies kalną!). Vyresni labiau domisi istorine pra­eitimi, juk dar 1291 m. pirmą kartą istoriniuo­se analuose paminėta Junigedos, vėliau Veliuonos pilis, daugiau kaip 250 metų čia buvo svarbiausias forpostas, saugojęs nuo kryžiuočių. Ligi šiol pasakojamas mitas, kad čia žuvo didysis kunigaikštis Gediminas, ant piliakalnio yra paminklas jam. Bet, šypsosi vaikščiojančia Ve­liuo­nos enciklopedija vadinamas S.Liut­vi­na­vi­čius, jei čia jis žuvo, kaip po to dar dvejus metus dalyvavo įvairiuose įvykiuose? Dabar manoma, kad Veliuonoje žuvo svarbi istorinė asmenybė, tik neaišku kuri.

Diskusijų kyla ir dėl to, kas yra veliuoniškiai – žemaičiai ar aukštaičiai. Istoriniuose raštuose likę įrašai, kad Vytautas užrašęs Veliuoną iki pat Seredžiaus žemaičiams. Bet lietuvių etnografai ir istorikai sako, kad veliuoniškiai – Vakarų aukštaičiai. „Žemaičių šnektos mes nė nesuprantame“, – garantuoja S.Liutvinavičius, žemaitiškai pasakydamas frazes, kurios aukštaičio ausiai skamba nelabai padoriai, ir pamatęs nuostabą ilgai nelaukdamas „išverčia“. Šmaikštusis gidas tokių juokų, mįslių ar šaradų žino daugybę ir jomis paįvairina savo ekskursijas.

Daug versijų, ir nuo ko kilo Veliuonos vardas – velnio, vėlės, o gal Vilniaus. Au­torite­tin­giau­sias vietos istorijos žinovas S.Liutvinavičius pasakoja, kad Veliuonės – mirusiųjų deivės – vardas kilęs nuo „vėlės“. Bet dabar istorikas Alfredas Bumblauskas tikina, kad Veliuonos vardas kilęs iš žodžio „vėliava“.

Veliuonos istorija traukia tikrai nemažai turistų, keliaujančių gražiuoju panemunės keliu, ar atvykstančių į tradicines čia rengiamas šventes. Bet pagal Veliuonos svarbą Lietuvos istorijai ji verta dar didesnės traukos ir pati kalta, kad ją prarado, – taip mano paveliuonėje gyvenantis žalvario dirbinių kūrėjas Rimantas Ordinas.

Štai Kernavė padarė archeologijos šventę tradicinę ir dabar kasmet į ją susirenka minios. Seredžiuje (tai 10 km nuo Veliuonos) irgi buvo surengta tokia šventė – laivai plukdė žmones, lėktuvai skraidė virš piliakalnių. „Jei būtume toliau tokias šventes tęsę, šiandien Veliuona bū­tų kaip Kernavė“, – veliuoniškiui apmaudu dėl pralaimėtos konkurencijos.

Vietos syvai augina kūrėjus, o ne verslininkus

S.Liutvinavičius pasakoja, kad ekskursantai į Veliuoną  atvažiuoja ne tik dėl ypatingos istorinės vietos. Važiuoja pažiūrėti gamtos unikumų: Veliuonos dvaro parke auga įstabaus grožio du gigantiški šimtamečiai ir du jauni tulpmedžiai, kasmet du mėnesius apsipilantys geltonais žiedais, taip pat dar 21 rūšies retų medžių.

O literatūros mėgėjai žymiausio Veliuonos gido prašo daugiau papasakoti apie čia gyvenusius Juškas – kalbininką Joną ir tautosakos tyrinėtoją Antaną, apie Petrą Cvirką.

„P.Cvirka kaip rašytojas – klasikas, bet asmeniniame gyvenime jis nusikalto valstybei – susidėjo su komunistais, NKVD. Tačiau ne jis vienas tarp klasikų turėjo nuodėmių. Bet veliuoniškiai P.Cvirką gerbia už tai, kad jis ne vieną kraštietį apgynė nuo tremties. Anuometis valsčiaus viršaitis taip pat kreipėsi į jį užtarimo ir nebuvo ištremtas“, – pasakoja S.Liutvinavičius, pridurdamas, kad pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti – jei griaus P.Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti. Bet paskui P.Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.

Veliuonoje tebėra P.Cvirkos gatvė, o jo gimtuosiuose Klangiuose tebeveikia jo muziejus, tradiciniuose Novelės vakaruose skelbiami P.Cvirkos premijos laureatai.

Beje, Veliuona turi netgi ne vieną savo premiją: rašytojo Gasparo Aleksos („Ir jis – mano mokinys“, – didžiuojasi S.Liutvinavičius) ir jo žmonos, taip pat rašytojos, Violetos Šoblinskaitės-Aleksos iniciatyva Veliuonoje atidarytas „ArsTerra“ muziejus su veliuoniškio dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno ekspozicija, imta teik­ti jo vardo premija keliaplaniams kūrėjams.

Jei jau prašnekome apie muziejus, tai, be minėtų „ArsTerra“ ir P.Cvirkos, Veliuonoje jų yra dar du. Dvare prisiglaudęs Veliuonos krašto istorijos muziejus. Kanadoje gyvenanti 83-ejų dvaro paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson, iki dešimties metų augusi Lietuvoje,  kasmet čia atvyksta, dalyvauja miestelio renginiuose. Vienu gražiausių klasicizmo laikotarpio medinių ponų namų laiko­mas dvaras su Vytauto laikus menančiais skliau­tiniais rūsiais šiandien lankytojus kviečia apžiūrėti dar vienos Veliuonos įžymybės – čia apie 1925 m. fotoateljė įsirengusio ir didžiulį to meto miestelio bei miestelėnų nuotraukų archyvą palikusio Antano Mickaus nuotraukų, P.Cvir­kos klasės (čia veikė mokykla, kurią baigė ne vienas veliuoniškis), ponų kambario fragmento.

Dar viena trauka – gyvasis „eksponatas“, garsioji vietos audėja Pranciška Ramonienė, ne tik kukliai kamputyje audžianti nuostabius raštus, bet ir muziejaus lankytojus to pamokanti.

Po poros metų, pasibaigus sutarčiai su dvaro šeimininke, muziejus planuoja keltis į savivaldybės nupirktą senąjį paštą. Tiesa, kol kas jis prašyte prašosi nemažų investicijų.

Dar vienas Veliuonos muziejus – gimnazijoje veikiantis brolių Juškų – taip pat gali pasigirti vertingais eksponatais.

„Veliuonoje net turėjome žurnalo „Bičiulis“ redakciją. Neįgaliesiems skirto žurnalo redaktoriai buvo rašytojai G.Aleksa ir V.Šoblinskaitė-Aleksa. Retas dalykas, kad tokiame nedideliame miestelyje būtų nacionalinio leidinio redakcija“, – dar vieną Veliuonos kultūrinę liniją brūkšteli S.Liutvinavičius.

Veliuonos syvai akivaizdžiai palankesni menininkams, nes didelių verslo magnatų tarp veliuoniškių nėra. Be smulkiojo verslo – parduotuvikių, kirpyklų ar smulkių ūkininkų, penktadieniais į turgelį atvežančių kas medaus, kas kiaušinių, kas tortų (yra keletas gabių kepėjų), Veliuonoje vienintelė stambesnė Jono Ju­re­vi­čiaus žemės ūkio technikos remonto ir dalių įmo­nė, garsėjanti tuo, kad sugeba ištekinti detales, kurių kitur neįpirksi, tad klientų sulaukianti ne tik iš kaimyninių vietovių.

O štai menininkų sąrašas ilgas. Mokytojas S.Liutvinavičius skaičiuoja ne tik savo 11 knygų, bet ir mokinių knygas: G.Aleksa išleidęs gal trylika, o kitas buvęs jo mokinys, prieš 15 metų į Pietų Korėją iškeliavęs ir dzenbudistų vienuoliu tapęs buvęs aktorius, teatro režisierius Kęstutis Marčiulynas, savo knygą net dedikavęs savo veliuoniškiui mokytojui.

Žymiausia tarp plunksnos brolių garbingų premijų pelniusi V.Šoblinskaitė-Aleksa. Ve­liuo­na – ir grafiko Juozo Žuko, tekstilininkės Iza­be­los Antinienės-Nilson, žalvario dirbinių meistro R.Or­dino namai. Neseniai amžinybėn veliuoniškiai palydėjo juodosios keramikos meistrę An­ge­lę Orlovskytę.

O saviveiklinių aktorių, šokėjų, dainininkų čia vos ne kas koks aštuntas devintas miestelio gy­ven­tojas. Pagrindinis, elitinis meno saviveiklos kolektyvas – „Veliuonietis“, kurio šokėjai ir dainininkai keliauja po pasaulį, reprezentuodami Lietuvos folklorą. Jo vadovė Adelė Baublienė pasakoja, kad dabartiniame kolektyve – jau trečioji veliuoniškių karta, nes jis jau skaičiuoja

51-us metus. Nuo „Veliuoniečio“ prasidėjo ir dabar tradicinės Veliuonos kadrilio šventės.

Veliuonoje veikia sportinių šokių studija, kuriasi muzikinė studija, laikinai nėra jaunimo muzikos grupės, mat jaunimas mokyklą baigė ir išvažiavo. O veliuoniškės moterys šoka ir istorinius – viduramžių, gotikos, XIX a. pradžios, kai Veliuona garsėjo dvaru, šokius, ir lanko moderniosios zumbos pamokas.

Veliuonoje senos saviveiklinio teatro tradicijos. Vietos artistai net buvo parengę turistams valandos trukmės kostiuminę atrakciją. Ben­druo­menės pirmininkas veterinarijos gydytojas (dar ir vietos aktorius bei dainininkas) Naglis Ma­čėnas buvo krivis. Veliuoniškiai įsigijo drabužius, pagamintus pagal autentišką ano meto kunigaikščių ir kryžiuočių aprangą, pasidabindavo veliuoniškio R.Ordino sukurtais pagal senovinius pavyzdžius diržais, segėmis.

„Vaidindavome scenas, kai kryžiuočių pa­siuntiniai atsiuntė laišką didžiajam kunigaikščiui Gediminui ir jis su kriviu diskutuoja apie krikščionybę. Užkurdavome aukurą, sustatydavom turistus ratu, siųsdavome kaušą midaus ar alaus. Pašokdavo vaidilutės, Veliuonos senovinių šokių kolektyvas“, – pasakoja „krivis“ N.Mačėnas.

Tiesa, šiemet turistams tokios atrakcijos nebesiūlė, mat ištiko vaidilučių kartų kaita: daug jų baigė mokyklą, išvažiavo. Užtat prie dvaro mokiniai kas antri metai tebevaidina A.Juškos „Svodbinę rėdą veliuonyčių lietuvių“.

Nuo mažens veliuoniškiai mokosi pažinti savo tėviškės istoriją: kultūros centras kartu su mokykla rengia gyvosios istorijos pamokas, kviečiasi istorikų, archeologų, kurie tyrinėjo Ve­liuo­nos istoriją, čia veikia vaikų kraštotyros bū­relis.

Dvylikti metai Veliuonos kultūros centrui vadovaujanti Irma Svetlauskienė, beje, ir senovinių šokių kolektyvo vadovė bei šokėja, pasišovusi ir toliau kurti teatralizuotas edukacines programas, kuriose atskleidžiama miestelio istorija įvairiomis epochomis. Tai malonumas ir vietos gyventojams, ir turistams, mat jie nori gyvo paveikslo, nori pajusti ano laiko dvasią, dalyvauti to laikmečio įvykių ir tradicijų teatralizuotose rekonstrukcijose.

„Šių vietų istorinė aura ir nuostabi gamta prideda įkvėpimo“, – pripažįsta ir paveliuoniškis žalvario meistras R.Ordinas. Jam kaip reta tinka kurti tokioje istorinėje vietoje, mat didžioji dalis jo kūrybos remiasi senovės baltų menu. „Pagonybė čia visur šalia tavęs, tik reikia atsimerkti ir iš ausų kamštukus išsiimti“, – sako menininkas.

Jis pasakoja, kad senovės menas jį patraukė labai giliomis savo prasmėmis. Sutartinės ar drabužiai – kiekviena detalė turėjo prasmę. Audžiant kiekviena nytis kažką reiškė – yra skaičių, yra ornamentų, yra spalvų kalba. Pa­puo­ša­luose taip pat visur buvo gili prasmė.

Daugiausia R.Ordinas kuria pagal archeologų surastus senovinius dirbinius. Iš šimtų pavyzdžių jis atsirenka, kurie labiau tiktų šiam laikui, nes sunkiai įsivaizduoja šiandien ant moters kaklo senovinį antkaklį.

Menininko įsitikinimu, Lietuva – žalvario, o ne gintaro šalis. Tad dauguma jo darbų – su žalvariu. Meistras kuria ne tik papuošalus, senovinių kostiumų diržus, kitą atributiką, bet ir apeiginius ragus, žalvariu apkaustytus peilius ar skeltuvus iš žaliai rusvo titnago, rasto Nemuno dugne. Tokiais senovėje ugnį įskeldavo, bet ir šiais laikais jie gali praversti laužui įkurti.

O Nemune šiemet atsivėrė ištisi lobiai – daug metų jis nebuvo tiek nuslūgęs. „Skaičiau, kad Molėtuose daug bedarbių: jei žinotų, kad iš vandens ištrauktas senas ąžuolas turi sidabro kainą, visi bristų į ežerus“, – šypsosi meistras, rodydamas, kokie dailūs peilių kotai išeina iš tokio šimtmečius po vandeniu išbuvusio medžio.

R.Ordinas sako, kad dabar jo gyvenimas – ištisa šventė: „Ir todėl, kad į šventes su savo dirbiniais nuolat važinėju, ir todėl, kad darbas – šventė.“ Jis pragyvena tik iš kūrybos. Bandė ūkininkauti – augino 20 ožkų, dar triušių, kiaulių, vištų, karvių, bet nesėkmingai. Tad susikoncentravo į tai, ką geriausiai moka. Daug etnografinių an­samblių pasipuošę jo darbais, daug jų iškeliavę į Lon­doną, Ameriką, Australiją, Maskvą, Pe­ter­bur­gą. Tiesa, užsieniečiai turistai Trakuose ar Klai­pėdoje, atplaukę kruiziniais laivais, žalvario dar neatradę, jo vertės nesupranta: jei gidas nepaaiškina, klausia – „China“?

R.Ordinas meno dalykų kokioje aukštojoje mokykloje nesimokė, patirties, įkvėpimo semiasi iš archeologijos ir ornamentikos knygų, iš gamtos. Netoli žmonos tėviškės nusipirkę sodybą Ordinai apsodino ją berželiais, dabar virtusiais tikru mišku. Paukšteliai čiulba, kregždutės net į dirbtuvę įskrenda, žvėrys į kiemą užsuka. Žiemą kartais ištisą mėnesį nė vienas žmogus keliu nepraeina.

R.Ordinas pasakoja, kad aplink sodybos tuščios. Bet nėra taip, kad nelikus jų senųjų gyventojų niekas nenorėtų jų pirkti. Jei tik kam pavyksta susitvarkyti dokumentus, iš karto parduoda, bet tų dokumentų reikia tiek, kad nepaneši. „Čia – antibiurokratinis amuletas“, – juokiasi R.Ordinas, ne tik žodžiais, bet ir kūryba nevengiantis kritikuoti valdžios blogybių.

Mūšiai XIV amžiuje ir dabar

R.Ordinas grąžina į realybę, kad nepasirodytų, jog Veliuona – kažkokia idilės sala, saldi kaip kažkada populiarūs saldainiai „Veliuona“, ir jokių mūšių čia nevyko nuo pat Vytauto laikų, o žmonės čia – lyg būtų ne lietuviai, nesipyktų, nepavydėtų kitam. Vyksta mūšių ir dabar, tik ne tokių geopolitiškai svarbių kaip Gedimino ar Vytauto laikais. Tiesa, kaip ir nemaža dalis Veliuonos šiandienos, jie taip pat susiję su istorinėmis miestelio šaknimis.

R.Ordinas buvo vienas iniciatorių, kad Veliuonoje iškiltų skulptūra Velionai, senovės lietuvių deivei – vėlių globėjai. Jis lig šiol saugo laikraščius su straipsniais, kuriuose gąsdinta: jei ją pastatys, ne tik pagoniškos deivės garbinimu sumenkins katalikybę, bet ir puls važiuoti prie mirties deivės žudytis savižudžiai iš visos Lietuvos, išplis kraujo apeigos. Susibūrė grupė veliuoniškių, ir ne tik, kurie bandė užkirsti kelią jo iniciatyvai. Skulptūra iškilo, košmariškos pranašystės neišsipildė.

Kitus už Veliuonos ribų nuskambėjusius ne­ramumus įžiebė kivirčas irgi su istorizmo aspektu. Danas Johnas Nilsonas (dabar jau amžiną at­ilsį, mirė prieš keletą metų) nusižiūrėjo nuniokotą, daug metų iš rankų į rankas ėjusį senosios tarpukario mokyklos pastatą, bet nuostabioje vietoje, prie pat piliakalnio. Danas su žmona latve dailininke Izabela Antiniene-Nilson namą nusipirko, prikėlė naujam gyvenimui, įkūrė meno centrą, kuriame rinkdavosi poetai, menininkai. Danas filantropas paremdavo ir kitus miestelio projektus, renginius.

Bet, žinoma, senoji mokykla nuo kiekvieno norinčio ją pamatyti buvo atskirta tvora, pretenzijų turėjo ir paveldo sergėtojai. Net dano remiamas miestelio šventes kai kas apkaltino turint piktų kėslų – tyčia girdant žmones, kad kitą rytą mišias pramiegotų.

Dviprasmiškų minčių kelia ir tai, kad apie 800 gyventojų miestelis turi net dvi bendruomenes. Atsakymo į klausimą, ar dėl to, kad čia tokie aktyvūs gyventojai, ar kad vienoje bendruomenėje neišsitenka priešingos nuomonės, dar tik antri metai vienai jų – Veliuonos krašto bendruomenei vadovaujantis N.Mačėnas bando išvengti, sakydamas, kad bendruomenių Ve­liuo­noje yra kelios: dar ir mokyklos „Ve­liuonėlė“, Šeimų laisvalaikio klubas, veliuoniečių sambūris „Junigeda“, politinių kalinių ir tremtinių vaikus, anūkus vienijantys „Likimo vaikai“, asociacija „Veliuoniečio kadrilis“, Lietuvai pagražinti draugijos skyrius.

Vis dėlto N.Mačėnas pripažįsta, kad tarp dviejų pagrindinių bendruomenių yra šiokia tokia trintis, nors jis asmeniškai su visais bendraujantis draugiškai, su kitos bendruomenės pirmininku Daliumi Aleksandravičiumi – taip pat, juolab abiejų vaikai į vieną klasę eina.

Klausiu, ar teisybė, kad į naujai atvykusius žiūrima šnairai, piktinamasi, kad privažiavo čia ir savo tvarką daro, mat Aleksandravičiai – ne vietiniai, į Veliuoną atsikraustė iš Kauno. „Gal vienas kitas ir žiūri, bet kiti kaip tik džiaugiasi, kad yra naujų veidų, naujų idėjų. Taip, nauji veliuoniečiai aktyvūs, jei mato, kad kokia negerovė, su kuria seni gyventojai susigyvenę, reikalauja sutvarkyti“, – sako N.Mačėnas, pridurdamas, kad jį, vilnietį, persikėlusį į žmonos gimtinę, šiltai priėmė, juolab miestelis laukė daktaro. Dabar jis Veliuonoje – jau senbuvis, čia beveik ketvirtis amžiaus.

O Veliuonos simboliu vadinamas mokytojas S.Liutvinavičius irgi taikus kaip balandis, sako su visais – ir prigimtiniais veliuoniškiais, ir atvykėliais sutariąs, tik su girtuokliais – ne. „Yra čia toks namas netoliese – langai išdaužyti, girtuokliai ten renkasi, pinigų paskolinti prašo“, – neglamūrinę Veliuonos pusę atskleidžia mokytojas.

Abiturientų 35, pirmokų – 9

Veliuoniškiai gyvenimu čia nesiskundžia. Ir ko skųstis, kai gyveni, žalvario meistro R.Ordino žodžiais tariant, šimtmečių nugludintame senoviniame miestelyje su labai įdomia istorija, tarp įdo­mių žmonių. Kur, anot rašytojos V.Šob­lins­kai­tės, Nemunas raibuliuoja tiesiai į langus.

Juolab miestelis vis gražėja, seniūną Egidijų Mikštą už veiklumą daug kas giria. Tiesa, ne visi projektai pavyksta. Štai didelis pastatas, buvęs „magazinas“, piliakalnių papėdėje ėjo iš rankų į rankas, pagaliau, atrodė, jį įsigijo rimti žmonės – planavo čia įrengti motelį, parduotuves, restoraną, o prie Nemuno – burinių ir lengvųjų laivelių prieplauką. Visas šis kompleksas turėjo būti baigtas 2012 m., bet seniai stovi aptvertas, ir tiek. Gre­timai stovintis dailus senas namukas turėjo būti informacinis centras, bet dabar pardavinėjamas.

Bet gyvenimo kokybe Veliuonoje skųstis būtų nuodėmė. A. ir J.Juškų gimnazija labai gražiai su­tvarkyta ir gerai aprūpinta: visose klasėse – kom­piuteriai, interaktyvios lentos, salė, suolai klasėse atnaujinti. Anksčiau Veliuonoje buvo tik pagrindinė mokykla, bet aplinkui mokyklas už­da­rinėjo, tai dabar autobusai iš aplinkinių vietovių čia suveža vaikus ir mokykla Veliuonoje už­au­go į gimnaziją. Yra čia ir vaikų darželis.

Veliuonoje – dvi ambulatorijos, šeimos klinika, moderni VšĮ Sveikatos priežiūros centras. Parduotuvių, kaip minėta, kelios ir daug metų visos išsilaiko – atvažiuoja apsipirkti žmonės iš aplinkinių kaimų, o šiltesniu metų laiku daug tu­ristų, vasarą vaikai šluoja ledus ir gaiviuosius gėrimus.

Laisvalaikiu irgi yra ką veikti, o jei kam ko trūksta, iki Kauno – 45, iki Jurbarko – 35 km. Knygyno nelikę, bet biblioteka yra. Gruodį turėtų būti atidaryti renovuoti kultūros namai. „Tai prisidės prie veliuoniškių gyvenimo kokybės“, – tikisi žalvario meistras R.Ordinas, prisimindamas, kiek anksčiau veiklos juose būdavo, kiek parodų, renginių. Tik, apgailestauja, gaila, kad jie neatgimė anksčiau, kai dar ir žmonių Veliuonoje daugiau buvo.

Visi sutikti veliuoniškiai vienu balsu sakė: daug kas keičiasi į gera, tik kad gyventojų mažėja. 1892 m. jų čia gyveno 1000, 1989 m. – 962, dabar liko apie 800. Gimnazija šiemet išleido 35 abiturientus, o pirmokų surinko vos devynis.

Veliuonos parapijoje šiemet mirė 56, o gimė vos šeši. Ne veltui miestelis talkomis dabar re­mon­tuoja vieną pagrindinių susitikimų vietų – šarvojimo salę, o dabar pats jau miręs miestelio fundatorius J.Nilsonas Veliuonai buvo padovanojęs net du iš Danijos parvežtus nebenaujus katafalkus, mat pirmasis dovanotas jau pats buvo tinkamas tik amžinam poilsiui.

„Lietuvoje dabar nuosmukis, bet tuoj pakils, tik reikia sugrąžinti jaunimą iš užsienio. Tad likusieji turime gyventi taip tvarkingai, kad jie norėtų sugrįžti“, – sako R.Ordinas, primindamas: kol dainavome savo dainas, dirbinome savo ornamentus, tol buvome nenugalimi – kalavijais negalima to nugalėti.

Visi žinome, kas Veliuona buvo Vytauto laikais, kas – Juškų, kas – sovietinės okupacijos su nepajudintu veliuoniškių laisvės simboliu Vytauto statula miestelio vidury. O kas bus pasakojama apie šiandienos Veliuoną ir veliuoniškius?

„Kad tai ypatinga vieta, kur gerbiamos tradicijos ir papročiai, kad veliuoniškiai ne tik saugo senus istorinius paminklus, bet ir naujų pastatė – Velionos skulptūrą, Junigedos aikštėje – paminklinį akmenį su žymiomis Veliuonos datomis, kad keičiasi kartos, bet vis toks pat gyvybingas išlieka etnografinis ansamblis „Veliuonietis“, kad į Veliuoną kasmet visą Lietuvą sutraukia keli respublikiniai renginiai – Juškų dienos, „Ve­liuo­nos kadrilis“, Veliuonos miesto dienos, linksmaturgis, vyksta Novelės dienos“, – vardija mokytojas S.Liut­vi­navičius.

Šnekučiuodamasi su veliuoniškiais prisiminiau ispanų rašytojo novelę apie istorinį miestelį, kuriame turistų džiaugsmui vietiniai nuo mažens buvo verčiami dėvėti senovinius drabužius, ir kaip paauglys svajojo juos nusimesti ir tapti šiuolaikiniu žmogumi. Bet nors Veliuonos veterinarijos klinikoje gyvūnėlius gydo vietos krivis be krivio regalijų, o vaidilutės ant piliakalnių trauškia bulvių traškučius įsispraudusios į madingus džinsus, man pasirodė, kad visi mielai persikūnija į protėvius. Gal kas palaikys tai paistalais, bet Veliuonoje tikrai dvelkia istorinių lietuvių pergalių ir čia kūrusių talentų aura, įkvėpdama naujus Lietuvos patriotus ir kūrėjus.