Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Viešojo sektoriaus darbuotojams Venesueloje nurodyta dirbti tik dvi dienas per savaitę, o mokyklos uždaromos nebe penktadienį, o ketvirtadienį – reikia taupyti elektrą. Be to, pusvalandžiu į priekį pasuktas ir Venesuelos laikas – kad tik vakarai būtų ilgesni.

Venesuelos gyventojai pripažįsta nepratę taupyti elektros energijos ir neslepia netikintys, kad suvaržymai padės. Venesuelos prezidentas teigia, kad šie apribojimai tik laikini.

Bent jau iš pažiūros tokios drastiškos priemonės suprantamos. Šalis yra visiškai priklausoma nuo naftos eksporto – nafta sudaro apie 50 proc. Venesuelos bendro vidaus produkto ir apie 96 proc. viso šalies eksporto. O naftos kainos, žinia, dramatiškai krito. Skaičiuojama, kad žaliavinės naftos kainos per pastaruosius 12 mėnesių sumažėjo ketvirtadaliu. Nors vasario mėnesį buvo pastebėtas kainų kilimas, analitikai prognozuoja, kad Venesuela ir toliau patirs nuostolių.

Vien 2015 m. šalies ekonomika dėl to traukėsi bent 5,7 proc. Pagal šį rodiklį Venesuela buvo prasčiausiai atrodanti valstybė pasaulyje. Biudžeto deficitas 2015 m. pabaigoje siekė net 20 proc.

Naftos krizė – ne vienintelė Venesuelos rykštė. Jai smogė ir klimato sąlygos, tiksliau – didžiulė sausra, kuri gerokai sumažino hidroelektrinių pajėgumus, tad šalį ištiko elektros stygius.

Ekspertų vertinimu, tokia situacija susiklostė todėl, kad Venesuelos ekonomika nebuvo diversifikuota ir grindžiama tik naftos ištekliais. Taip pat ekonomikos pakilimo laikotarpiu nebuvo taupoma. Prasidėjus krizei Venesuela neturėjo sukaupusi jokių santaupų, kurias galėtų panaudoti siekdama sumažinti naftos kainų kritimo padarinius. Nebuvo imtasi jokių atitinkamų reformų.

Nebuvo pritraukiama ir užsienio investicijų. Dėl vykdomų opozicijos persekiojimų, spaudos laisvės varžymų, nacionalizacijos nebuvo kuriama palanki investicijoms aplinka.

Tačiau naftos krizė – ne vienintelė Venesuelos rykštė. Jai smogė ir klimato sąlygos, tiksliau – didžiulė sausra, kuri gerokai sumažino hidroelektrinių pajėgumus, tad šalį ištiko elektros stygius.

„Deutsche Welle“ pastebi, kad prie smunkančios ekonomikos prisideda ir stojanti gamyba dėl išteklių trūkumo. Pavyzdžiui, didžiausia šalies alaus gamintoja „Polar“ patiria sunkumų dėl šalį kankinančios sausros. Dėl to sumažėjo miežių atsargos, ir bendrovei praėjusį savaitgalį teko uždaryti keturias gamyklas.

Prezidentas Nicolas Maduro skelbia į valdžios rankas atiduosiantis visas įmones, kurios stabdys gamybą, ir teigia, kad informacija apie bet kokių gamybinių produktų trūkumą klastojama, nes esą turtingasis šalies elitas taip rengia prieš jį sąmokslą.

Kita šalį užklupusi problema – Zikos virusas. Vyriausybė skelbia, kad užfiksuotų atvejų yra apie 4 tūkst., tačiau kai kurie šaltiniai BBC žurnalistams tvirtina, esą užsikrėtusiųjų gali būti apie 400 tūkst., o medikamentų šio viruso sukeliamai ligai pristabdyti stinga.

Stinga ir viso kito: maisto, pinigų jam įsigyti, elementariausių higienos prekių.

Jei valgome pusryčius – nevalgome pietų. Jei pietaujame – atsisakome vakarienės. O jeigu valgome vakare – nepusryčiaujame kitą rytą.

Prieš savaitę atlikto tyrimo duomenimis, 13 proc. Venesuelos gyventojų pastaruoju metu valgo tik kartą per parą – maisto tiesiog nėra. Dar maždaug 50 proc. venesueliečių teigia nebeįperkantys mėsos ir šviežių daržovių. Parduotuvių lentynose – vien konservuotas maistas ir makaronai, bet ir tie kainuoja panašiai kaip Norvegijoje.

Dar vienas šalyje atliktas tyrimas rodo, kad net 87 proc. gyventojų nebeuždirba tiek, kad galėtų normaliai maitintis.

„Jei valgome pusryčius – nevalgome pietų. Jei pietaujame – atsisakome vakarienės. O jeigu valgome vakare – nepusryčiaujame kitą rytą“, – sako Karakaso gyventoja Liliana Tovar ir priduria, kad net labai norint parduotuvėse nebeįmanoma įsigyti ir tokių prekių, kaip tualetinis popierius, prezervatyvai, alus, muilas.

Kad būtų lengviau suprasti, dabartinės minimalios algos nebepakanka nė 20 proc. penkių asmenų šeimai reikalingo maisto nusipirkti. O būtent tokiomis sąlygomis gyvena daugybė Venesuelos šeimų – dirba tik vyras, gaudamas minimalų atlygį, ir išlaiko žmoną bei tris vaikus.

Nieko nuostabaus, kad tokiomis aplinkybėmis visuomenė yra nepaprastai įaudrinta ir kone kas savaitę šalyje sprogsta naujos protestų bangos.

Praėjusią savaitę į antrą pagal dydį Marakaibo miestą buvo pasiųsta kariuomenė, kad užkirstų kelia plintantiems parduotuvių plėšimams. Maisto trūkumas pasiekė tokį lygį, kad žmonės prie parduotuvių jo laukia eilėse, kurias saugo šalies kariuomenė.

Valdžia aiškina, esą jos dėl šių problemų kaltinti nereikia, nes stichijoms ir naftos kainų svyravimams politiniai sprendimai jokios įtakos neturi. Tačiau opozicija mano priešingai.

Jau renkami ir parašai dėl prezidento N.Ma­duro nušalinimo, mat būtent jį Venesuelos gyventojai kaltina dėl susiklosčiusios padėties. Pats prezidentas aiškina, esą krizė – dešiniųjų kapitalistų sąmokslas, siekiant jį išversti iš posto, ir ruošiasi laikytis iš paskutiniųjų.

Kai kurie politikai net ir šalyje didėjantį nusikalstamumą, plėšikavimus bei susišaudymus vadina dešiniųjų sąmokslu. „Turiu informacijos, kad radikalūs dešiniųjų lyderiai moka nusikaltėliams, juos organizuoja ir koordinuoja. Tarsi plėšikavimas padėtų spręsti šalies problemas“, – teigia Venesuelos Sulijos valstijos gubernatorius Francisco Arias.

Ar tai sąmokslas, ar savaime suprantamas pasipiktinimas prezidentu, kuriam nepavyko tęsti prieš trejus metus mirusio Hugo Chavezo politikos ir išsaugoti šalies klestėjimo, spręs plačioji visuomenė.

Henrique Caprileso vedama dešiniųjų opozicija, kuri pernai laimėjo rinkimus į mažai galių turintį parlamentą, inicijuoja referendumą dėl prezidento nušalinimo ir jau surinko 1,8 mln. parašų, tai yra beveik dešimt kartų daugiau, nei reikia, nes referendumui turi pritarti 20 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. „Čia vienintelė eilė, kurioje laukti verta ir kurioje yra norinčiųjų laukti. Pasirašyti dėl referendumo – kiekvieno pilietinė ir moralinė pareiga“, – sako dešiniųjų opozicijos aktyvistas Carlosas Montero.

Oficialiai N.Maduro kadencija turėtų baigtis 2019-aisiais, tačiau tikėtina, kad jo politinės karjeros pabaiga laukia jau šiemet.

Kad išsaugotų postą, referendume, jeigu jis įvyks, prezidentas turėtų surinkti daugiau balsų nei tuo metu, kai buvo išrinktas. Atrodo, kad tokio palaikymo jis nesulauktų ir būtų atstatydintas. Tokiu atveju būtų rengiami nauji prezidento rinkimai.

Pagal dabartines tendencijas laimėtų opozicija. Tai rodo ir 2015 m. gruodžio mėnesį vykę parlamento rinkimai, kuriuos pirmą kartą nuo 1998 m. laimėjo opozicijos koalicija „Demokratinės vienybės apskritasis stalas“, užsitikrindama absoliučią vietų daugumą – 112 iš 167 vietų – ir iš­stum­dama iš dominuojančių pozicijų Venesuelos vieningąją socialistų partiją.

Jeigu prezidento rinkimai vyktų artimiausiu metu, juos tikriausiai laimėtų tas pats H.Caprilesas, kuris jau du kartus siekė šio posto – 2012 ir 2013 m. Jis niekada nepripažino pralaimėjimo 2013 m. rinkimuose, tvirtindamas, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti.

H.Caprilesas teigia, kad imtųsi reformų: normalizuotų santykius su JAV, kurie yra įtempti nuo H.Chavezo laikų, pradėtų įgyvendinti liberalias ekonomikos reformas, atsisakytų vadinamosios Bolivaro revoliucijos ir XXI a. socializmo įgyvendinimo.

Algos auga trečdaliu, kainos – septynis kartus

Kad apramintų aistras ir bent kiek sušvelnintų situaciją bei padidintų savo reitingus, prezidentas N.Maduro imasi senos geros taktikos: ką tik paskelbė, kad 30 proc. vėl didinama minimali alga. Beje, tai jau 33-ias minimalios algos didinimas nuo 1999-ųjų, o pastarąjį kartą minimali alga 25 proc. didėjo kovą.

Vis dėlto šis atlygis – tiesiog juokingas: 15 tūkst. bolivarų per mėnesį. O remiantis „El Pais“ duomenimis, kokiu santykiu bolivarai konvertuojami juodojoje rinkoje, tai maždaug 13 eurų. Tuo tarpu Venesuelos infliacija pernai siekė 180,9 proc., o šiemet, jei pasitvirtins Tarp­tau­tinio valiutos fondo prognozės, gali siekti net 720 proc.

Tai didžiausi infliacijos mastai pasaulyje. Ją šiek tiek riboja tik dirbtinai nustatytos kai kurių produktų kainų lubos, bet šalies tai negelbėja.

Nauja Venesuelos viltis – Indija. Šios šalies vy­riausybė svarsto galimybę ištempti Ve­ne­sue­lą už ausų iš maždaug 100 mln. JAV dolerių ver­tinamos nemokumo krizės.