"Veido" archyvas

Punta de Teno švyturys, prie kurio atostogaudamas nusifotografavo A.Jurkštas, stovi Kanarų salyne

Jei švyturys jums reiškia šiek tiek daugiau nei alaus rūšį, Palangoje aplankykite kavinę “Aido švyturiai”. Jos šeimininkas Aidas Jurkštas gali papasakoti apie kiekvieno kavinės langą puošiančio molinio švyturio prototipą.

Neseniai vasarą išlydinčioje Palangoje pirmą kartą minėta Pasaulinė švyturių diena. JAV, kurios pakrantes puošia begalė švyturių, nacionalinė švyturių diena prezidento Ronaldo Reagano nurodymu pradėta švęsti 1989-aisiais. Tuomet sukako du šimtai metų nuo kito prezidento – George’o Washingtono patvirtinto JAV Kongreso įstatymo dėl švyturių priežiūros ir išlaikymo.

Dabar Pasaulinė švyturių diena minima daugiau kaip pusšimtyje valstybių. Kasmet trečiąjį rugpjūčio savaitgalį įdomiausi istoriniai švyturiai atveria duris pažintinėms ekskursijoms, šalia jų rengiami koncertai ir vakaronės.

Palanga ir švyturiai

Palangoje, kaip žinote, nei uosto, nei švyturio nėra, nors suvenyrų prekiautojai J.Basanavičiaus gatvėje siūlo gintarinius ir molio glazūros švyturiukus su kurorto pavadinimu. Vieną tokį molinuką netyčia įžiūrėjau ir verslininko A.Jurkšto kavinėje “Aido švyturiai” eksponuojamoje švyturių kolekcijoje. “Nekreipkit dėmesio. Lipdo juos konvejeriu kur nors Turkijoje, o vėliau užsirašo, kam ko reikia”, – žemiškai dėsto kurortinio verslo subtilybes kavinės šeimininkas.

Bent jau rašytų “Palanga 2″, pamanau, – Palangos savivaldybei priklausančioje Šventojoje švyturys vis dėlto stovi. Iki šiol ima šiurpas, prisiminus jo liūdną, širdį veriantį ūkanotų dienų staugsmą, kiaurai persmelkiantį medines vaikystės vasarų namelių sienas. Šiandien žinau, kad šitaip skųsdavosi švyturio nautofonas, padėdavęs laivams orientuotis per rūką. O tuomet bijodavau, kad karas prasideda.

Nautofonai iš Lietuvos švyturių jau išmontuoti – nereikalingi tapo šiais laikais, kai kapitonams jūroje pusmetrio tikslumu orientuotis padeda diferencialinės palydovinės sistemos. Greičiausiai toks likimas anksčiau ar vėliau ištiks ir pačius švyturius – ypač tuos, kurie nebus paskelbti istorinio paveldo objektais. “Man įdomiausi tie Baltijos švyturiai, kurių nebeliko arba dabar jie atrodo visiškai kitaip. O sovietmečio “skeletonai” (iš plieninių konstrukcijų suręsti švyturiai), tokie kaip Šventojoje, yra patys nuobodžiausi”, – tvirtina A.Jurkštas.

Verslininko kavinė J.Basanavičiaus gatvėje anksčiau kvietė lankytojus neišsiskiriančiu “Jūros užeigos” pavadinimu. Šįmet Aidas pagaliau ryžosi savo pomėgį paversti verslo prekės ženklu: praeivius kavinės kampe vilioja kam jūrą, o kam alų primenantis švyturys. Dalis staliukų puošta aliejiniais marinistinės tematikos peizažais, na, o žiemojančios kavinės dalies interjeras mirgėte mirga kolekciniais įvairiausių kraštų švyturių antrininkais. Originalią 32 skyrių švyturių klasifikaciją sukūręs A.Jurkštas tvirtina galįs pasakyti kone kiekvieno eksponuojamo suvenyro tikrąjį prototipą.

“O anksčiau, kai gaudavau seną atviruką su švyturiu be jokio parašo, pikta būdavo. Taip ir prasidėjo”, – tvirtina Palangon, į senelio prieš karą iš grafų Tiškevičių pirktą žemės sklypą, kurortinio verslo sukti persikėlęs vilnietis.

Čia, prie dailininko ranka atnaujintų lauko kavinės staliukų, ir buvo surengta pirmoji Lietuvoje švyturių dienos šventė. Apie švyturius susirinkusiems pasakojo garsus lietuvių kapitonas Sigitas Šileris ir ilgametis Klaipėdos švyturio prižiūrėtojas Algirdas Piera, vyko teminė viktorina ir specialus koncertas. “Norėčiau, kad vėliau šventė persikeltų arčiau švyturių, bet kol kas darau, ką galiu”, – sako Aidas. Jo žiniomis, artimiausi mums kraštai, švenčiantys Pasaulinę švyturių dieną, yra Skandinavijoje – nei lenkai, nei latviai, nei kone daugiausiai švyturių šioje Baltijos dalyje turintys estai estafetės dar neperėmė.

Pavasarį Palangoje, o Jūros šventės metu – Klaipėdoje veikė paroda “500 Baltijos švyturių”, kurioje demonstruoti dizainerio išsilavinimą turinčio A.Jurkšto piešti Rytų Baltijos pakrančių švyturiai.

“Dažniau piešiate keliaudamas, iš natūros ar remiatės įvairiais šaltiniais?” – gurkšnodama arbatą tardau neįprastą pomėgį įgijusį kavinės šeimininką. “Paprastai naudodamasis surinktais šaltiniais. Tam pasitarnauja namie saugomi žali segtuvai, į kuriuos suplaukia visa mano apie švyturius pastebėta informacija. Informacijos nėra labai daug, nes mažai švyturių prieinama paprastiems lankytojams. Juk ir Lietuvoje tegalima pakilti į Uostadvario ir Ventės švyturius”, – sako Aidas.

Pirmieji – Klaipėdoje

Priimta laikyti, kad seniausias Lietuvoje – Klaipėdos švyturys, pirmąkart pastatytas 1796 m. Tačiau teminę Baltijos švyturių enciklopediją rengiantis verslininkas Aidas sako, kad šį populiarų teiginį būtina patikslinti: tai seniausias Lietuvos jūrinis švyturys. Klaipėdoje būta dar senesnio, laužinio, švyturio, užfiksuoto Danės įplauką vaizduojančioje vokiečių architekto Eduardo Knoblaucho graviūroje. Švyturys stovėjo dabartiniame Šiaurės rage – toje vietoje, kur šiuo metu žalia akimi mirkčioja metalinis senolio ainis.

Beje, E.Knoblaucho vaizduoto laužinio švyturio kopijos toli ieškoti nereikia – ją, turistų džiaugsmui, atkūrė pamario verslininkai. Kaip uždegtos malkos primityvia svirtine konstrukcija būdavo iškeliamos į viršų, nesunkiai įsivaizduoja visi, atidžiau apžiūrėję viešbučio “Šturmų švyturys” tvarkomą marių pakrantę.

Klaipėdos jūrinis švyturys per savo poros šimtmečių istoriją perstatytas tris kartus: bokštas paaukštintas, perdažytas, tobulinti optikos įrenginiai. Pirmojo lempos buvo lajinės, o bronziniai atšvaitai šviesą teskleidė 4 km atstumu. Vėliau pastatytos alyva kūrenamos lempos su poliruoto sidabro plokštelėmis, šviesą atspindėdavusiomis iki 30 km atstumu.

Per Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdos švyturys, kaip ir daugelis jo likimo brolių, buvo visiškai sugriautas, o atstatytas tik 1953 m. Dabartinio 44 m aukščio švyturio šviesa, kurią skleidžia viena tuo metu veikianti 110 voltų lemputė (dar penkios lemputės laikomos atsargai), sustiprinta iš kalnų krištolo pagamintos optikos, gali būti stebima už 18 jūrmylių (daugiau kaip 33 km).

“Įdomu, kad prieškariu Klaipėdos švyturys prancūzų buvo išmargintas baltais ir raudonais šachmatų langeliais, bet niekur nerandu spalvoto tokio švyturio atvaizdo. Tėra išlikusios pilkšvos smetoninės fotografijos”, – tvirtina Aidas.

Švyturius leidžiama dažyti įvairiomis spalvomis ir jų deriniais, vienintelis reikalavimas – toks statinys turi kuo ryškiau išsiskirti iš aplinkos. Po karo Klaipėdos švyturys nudažytas juodais ir baltais dryžiais, o jo viršus, arba kabina, – raudonai.

Kiek švyturių šiuo metu Lietuvoje? Tai irgi nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti. Dažniausiai teigiama, kad turime keturis jūrinius (Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos, Šventosios) ir tris vidaus vandens kelių švyturius (Uostadvario, Pervalkos ir Ventės). Tačiau nemažai šviečiančių navigacijos ženklų yra pačioje Klaipėdos uosto teritorijoje: jie žymi uosto vartus, pirsus, žiemos uostą, Malkų įlankos bei Danės įplaukas ir kitus svarbius objektus. Švyturiu gali būti laikomas ir naktį apšviestas Būtingės terminalo plūduras.

Švyturiai ir gelbėja, ir žudo

A.Jurkštas pasakoja, kad labiausiai farologijai (mokslui apie švyturius) nusipelnęs tautietis yra hidrotechnikos inžinierius Juozas Vincentas Danys-Daniliauskas (1914–2005), pagal kurio parengtus projektus Kanados pakrantėse pastatytas net 51 švyturys. Jis laikomas vienu dirbtinių salų, specialiai švyturiams įrengiamų taip, kad statiniams nepakenktų susikaupusio ledo grūstys, technologijos autorių.

Švyturiai statomi tam, kad laivai nepaklystų jūroje, tačiau kiekviena gera idėja anksčiau ar vėliau panaudojama piktavališkai. “Laivybos istorijoje užfiksuota, kad uolėtų ir todėl laivams pavojingų Airijos ir Anglijos pakrančių gyventojai savanaudiškais tikslais įrengdavo klaidinančius švyturius, pavyzdžiui, uždegdavo ant nudvėsusio arklio sukrautą laužą ir išplukdydavo jį į jūrą. Prie tokių neva švyturių priartėję laivai duždavo į uolas, o jais plukdomos prekės būdavo išgrobstomos vietinių gyventojų”, – pasakoja A.Jurkštas.

Teigiama, kad Lietuvoje pokariu pastatytas Juodkrantės švyturys irgi buvo parengtas klaidinantiems sovietų armijos manevrams. Jo signalai neatsitiktinai labai panašūs į Klaipėdos švyturio: kilus karui Klaipėdos švyturys, kaip planuota, būtų išjungtas, o Juodkrantės švyturio suklaidinti laivai turėjo įstrigti ant nerijos priekrantės seklumų.

Ištobulėjus navigacijos priemonėms toks primityvus šaltojo karo režisierių strateginis manevras vargiai pavyktų, bet tai nereiškia, kad neįmanomos manipuliacijos šiuolaikinėmis priemonėmis. Kalbama, kad Irako karo metu trumpam buvo išjungti laivams orientuotis tame rajone padedantys palydovai.

Baltijos jūros pakrantę švyturiai žymi maždaug 30–40 km atstumu. Jos švyturių enciklopediją užsimanęs parengti A.Jurkštas jau dabar neabejoja, kad tam prireiks mažiausiai dviejų storų tomų. “Kol kas fiksuoju rytinės Baltijos pakrantės esamus ir buvusius švyturius. Vėliau pereisiu prie Lenkijos ir Skandinavijos pakrančių”, – pasakoja verslininkas.

Interneto svetainėje “Aido-svyturiai.lt” jis pristato šį savo projektą ir kviečia bendraminčius dalytis sukaupta informacija. “O užlipti į kiekvieną švyturį nėra mano tikslas. Atvirkščiai: lankydamas garsųjį Kopu švyturį Estijos Hyjumos saloje supratau, kad su amžiumi vis labiau bijau aukščio. Tokių objektų lankymu dažniau užsiima radijo trumpabangininkų klubai, kuriems svarbu iš kiekvieno švyturio pasiųsti žinutę į radijo eterį”, – pasakoja A.Jurkštas.

Tačiau baigus blėsti Palangos kurortiniam sezonui šįmet verslininkas planuoja atostogas Graikijos Rodo saloje, kurią garsina išskirtinis švyturys – milžiniška Saulės dievo Helio skulptūra, apžergusi uosto įplaukos kanalą. Ji buvo laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų.