Didžiulės vienos šeimos valdomos įmonės Pietų Korėją iš skurdžios, karų nualintos valstybės pavertė viena turtingiausių pasaulio šalių.

„Samsung“, LG, „Hyundai“ – tai tik kelios visame pasaulyje žinomos milžiniškos Pietų Korėjos bendrovės, kurių gaminiai supa mus kasdieniame gyvenime. Tarkim, „Hyundai“ koncerno, kuriam priklauso ir „Kia“, gaminami automobiliai konkuruoja ir kai kuriais aspektais net lenkia japoniškus automobilius. „Samsung“ 2009 m. pagal pardavimą aplenkė „Hewlett-Packard“ ir tapo didžiausia pasaulyje technologijų bendrove, kurios išmanieji telefonai sėkmingai konkuruoja su rinkos senbuvių „Apple“ ar „Nokia“ gaminiais, o televizoriai senokai už nugaros paliko rinkos senbuvės „Sony“ produkciją.
Tačiau nedaugelis žino, kad „Samsung“ taip pat siuva ir drabužius, stato laivus, užsiima statybomis, o dar visai neseniai gamino automobilius, tiesa, tik Azijos rinkai. LG ne tik gamina elektroniką bei buitinę techniką, bet ir turi didžiulius chemijos pramonės bei telekomunikacijų padalinius, o „Hyundai“ neapsiriboja vien automobiliais – šiam konglomeratui priklauso ir didžiausios pasaulyje laivų statyklos bei plieno liejyklos. Šios trys bendrovės yra labiausiai žinomos už Korėjos sienų, tačiau šioje šalyje galima suskaičiuoti dar porą tuzinų tokio kalibro įmonių, pavyzdžiui, „SK Group“, „GS Group“ ar „Hanwha“.

Chaebol bendrovės – verslo dinastijos
Visos šios bendrovės Pietų Korėjoje vadinamos vienu vardu – chaebol (chae – turtas + pŏl – klanas ar šeima), mat jos vis dar priklauso įkūrėjo šeimai ir yra valdomos jos narių. Šiandien daugumai jų vadovauja jau trečios kartos įkūrėjo palikuonys, kurie savo prabangiu gyvenimu, ypatingu uždarumu nuo visuomenės, ryšiais su politikais, korupcija bei nebaudžiamumu gali būti vadinami naujaisiais Pietų Korėjos monarchais.
Ir išties, 1910-aisiais žlugus karališkajai Yi dinastijai, šalis ištvėrė japonų okupaciją, skausmingą padalijimą į dvi respublikas ir du karus. Po Antrojo pasaulinio karo Pietų Korėja buvo viena vargingiausių Azijos valstybių, tačiau dėl chaebol bendrovių įkūrėjų genialumo ir juos lydėjusios ekonominės sėkmės šiandien ši šalis pragyvenimo lygiu jau aplankusi Europos Sąjungą.
Pietų Korėjos bendrasis vidaus produktas siekia 31,75 tūkst. JAV dolerių, o ES BVP – 31,55 tūkst. dolerių vienam gyventojui. Turtingiausių ir vargingiausių piliečių pajamų nelygybę atskleidžiantis “Gini” koeficientas siekia vos 0,31 – truputį blogesnis nei socialiai orientuotose Skandinavijos valstybėse, tačiau geresnis nei, pavyzdžiui, Kanadoje.
Taigi šiandien Pietų Korėja kitoms valstybėms yra tapusi pavyzdžiu, kaip per vienos kartos gyvenimo laikotarpį šalį iš skurdžios paversti turtinga tarptautinės prekybos partnere. Tačiau nedaugelis žino, kad šią sėkmę lėmė keistas Pietų Korėją valdžiusių karinių diktatorių ir chaebol bendrovių įkūrėjų tandemas. Svarbu paminėti, kad dabar ši valstybė yra demokratinė – Vašingtone įsikūrusi demokratijos lygį valstybėse vertinanti nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ Pietų Korėją prilygina Japonijai.
Tad kaip gimė chaebol dinastijos ir kokių problemų jos kelia šaliai šiandien?

Su nedidele diktatorių pagalba…
„Samsung“ įmonių grupė šiandien, ko gero, yra pati žinomiausia ir didžiausia chaebol Pietų Korėjoje, todėl jos istorija geriausiai tinka iliustruoti, kaip atsirado verslo dinastijos ir kaip joms pavyko išlikti iki šiandien.
Viskas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Korėją buvo kolonizavusi Japonija. 1938 m. pasiturinčios žemvaldžių šeimos sūnus, trisdešimtmetis Lee Byung-chullas gimtajame Daegu miestelyje įkūrė įmonę „Samsung“ (korėj. k. – trys žvaigždės). Iki pat 1993-iųjų bendrovės logotipe puikavosi trys žvaigždės. Kompanijos įkūrėjas buvo tikras diplomatas – tais laikais verslininkui norint turėti daugiau nei turgaus prekystalį reikėjo palaikyti gerus santykius su kolonizatoriais japonais. Tačiau Lee Byung-chullas niekada neperžengė kolaboravimo ribos – antraip jo likimas po 1945-ųjų būtų buvęs daug tragiškesnis.
Iš pradžių „Samsung“ užsiėmė prekyba, tačiau ilgainiui pradėjo gaminti alkoholinius gėrimus bei maisto produktus. 1947 m. Lee Byung-chullas žengė strategiškai naudingą žingsnį ir perkėlė „Samsung“ būstinę į Seulą. Šeštajame dešimtmetyje Pietų Korėją valdantis diktatorius Rhee Syng-manas, su kuriuo „Samsung“ įkūrėjas palaikė gerus ryšius, mokėjo atsidėkoti – už tai Lee nubyrėdavo įvairių tuo metu šalyje dislokuotos JAV kariuomenės užsakymų. „Samsung“ tuo metu ėmėsi cukraus ir tekstilės gamybos, o Lee Byung-chullas tapo turtingiausiu Pietų Korėjos verslininku, tiesa, jau tada jis buvo laikomas korupcijos simboliu.
1960-aisiais šalyje įvyko karinis perversmas, ir valdžią perėmė kitas diktatorius – Park Chung-hee. Jo valdoma karinė chunta nusprendė atsikratyti korumpuotų senojo režimo verslininkų – šie buvo varomi gatvėmis su plakatais „Aš esu korumpuota kiaulė“ ir vėliau sodinami į kalėjimą. „Samsung“ vadovą turėjo ištikti panašus likimas, tačiau jis įtikino prezidentą Parką, kad kai kurios „kiaulės“, pasitelkusios į pagalbą užsienio kapitalą, gali atgaivinti šalies ekonomiką.
Diktatorius savo nuožiūra atrinko keliolika perspektyviausių verslininkų ir sutiko neįkalinti jų, jei šie investuos į jo nurodytas perspektyvias pramonės šakas ir pavers Pietų Korėją eksporto lydere. Mainais šioms bendrovėms buvo suteiktos valstybės paskolos, valstybiniai infrastruktūros užsakymai, galimybė išbandyti produktus vidaus rinkoje bei parama eksportuojant. Tarp „pakylėtų“ verslininkų buvo ir tuo metu statybomis užsiimančios firmos „Hyundai“ įkūrėjas Chung Ju-yungas bei plastiką gaminančios „Lak-Hui Chemical“ (šiandieninė LG) pradininkas Koo In-hwoi.
1980-aisiais Park Chung-hee buvo nužudytas, o į jo postą stojo Chun Doo-hwanas – dar vienas diktatorius, valdęs aštuonerius metus iki pat pirmųjų demokratinių rinkimų. Nors šis diktatorius nebuvo toks prielankus verslo magnatams, nieko padaryti jau nebebuvo galima – verslo dinastijos buvo tapusios Pietų Korėjos pasididžiavimu, be to, maitino visą šalį.
Diktatorių biurokratinio aparato padedamos chaebol bendrovės vis plėtė savo verslus ir didino jų vertę: nuo tekstilės prie statybų ir sunkiosios pramonės, tada perėjo prie naftos perdirbimo, automobilių pramonės, elektronikos bei finansinių paslaugų. Tačiau didelėmis inovacijomis šios bendrovė nepasižymėjo – dažniau buvo laikomos Vakarų ar japonų firmų kopijuotojomis.
„Pietų Korėjos verslo milžinų stiprybė atsiskleidžia, kai jie gali šiek tiek patobulinti kitų sukurtą produktą ir paleisti jį į masinę gamybą“, – apibendrina Singapūro universiteto profesorius Chang Sea-jinas.
Iki pat Azijos finansų krizės, įvykusios 1997–1998 m., šeimų valdomos korėjietiškos bendrovės buvo laikomos per didelėmis, kad žlugtų. Tačiau sunkmetis atsijojo per daug savo veiklą išplėtusias firmas – tada kartu su kiek mažesnėmis bankrutavo ir viena didžiausių Pietų Korėjos bendrovių „Daewoo“. Kiti konglomeratai taip pat turėjo peržiūrėti savo veiklas, atsisakyti nepelningų verslų ir susitelkti į svarbiausias pramonės sritis.

Naujieji monarchai
Deja, nei krizės, nei Pietų Korėjos demokratizavimas nepadėjo pakeisti chaebol bendrovių. Ir šiandien jos yra laikomos valstybėmis valstybėse, jas nuolat lydi korupcijos ir finansinių nusikaltimų skandalai, o jas valdančių šeimų atstovai elgiasi kaip Vakarų aristokratai. Štai, pavyzdžiui, „Samsung“, „Hyundai“ ir LG valdančių šeimų nariai jau senokai tuokiasi tarpusavyje, o Korėjos televizijoje šiandien net kuriamos muilo operos, kuriose pasakojamos šių giminių gyvenimo peripetijos.
Dabar svarbiausias verslo dinastijų tikslas ir daugelio nusižengimų priežastis – išlaikyti kuo daugiau bendrovių valdžios palikuonių rankose. Padaryti tai legaliomis priemonėmis šiandienos demokratinėje Pietų Korėjoje sudėtinga, juolab kad tarptautiniai bendrovių akcininkai reikalauja vis daugiau skaidrumo ir galių.
Štai „Samsung“ grupės prezidentas Lee Kun-hee, įkūrėjo Lee Byung-chullo sūnus, 2008 m. buvo apkaltintas korupcija, mokesčių vengimu bei finansinėmis machinacijomis, kurios leido jau jo sūnui Jay Y.Lee dirbtinai mažomis kainomis įsigyti bendrovės akcijų ir padidinti šeimos kontrolę.
Vis dėlto chaebol įtaka šalyje didžiulė. Lee Kun-hee buvo nuteistas penkeriems metams kalėjimo, prisiėmė teisinę bei moralinę kaltę ir paliko bendrovės vairą, tačiau, kaip ir diktatūros laikais, po dvejų metų šalies prezidentui suteikus amnestiją grįžo į „Samsung Electronics“ vadovo postą.
Kitos bendrovės „Hanwha“, užsiimančios sprogmenų gamyba, statybomis ir draudimo paslaugomis, vadovas Kim Seung-younas 2007 m. kartu su savo apsaugos darbuotojais įsiveržė į kavinę ir sumušė visą personalą. Priežastis – išvakarėse toje kavinėje buvo sumuštas jo sūnus. Tais pačiais metais didžiausios korėjietiškų automobilių gamintojos „Hyundai Motor“ prezidentas buvo apkaltintas iššvaistęs bendrovės lėšas – apie 90 mln. dolerių. Tačiau ir šie vadovai išsisuko tik baudomis – nė vienas nesėdo į kalėjimą, nes šalies prezidentas Lee Myung-bakas jų pasigailėjo.
Nebaudžiamumo jausmas leidžia chaebol bendrovėms ir toliau tvarkytis Pietų Korėjoje kaip savo kieme. Reikia pripažinti, kad dėl jų šalis greitai atsitiesė po pastarojo sunkmečio – Pietų Korėjos BVP praėjusiais metais didėjo daugiau nei 4 proc., o nedarbas siekia vos 3 proc. Tačiau šių konglomeratų įtaka stabdo šalies inovacijas – atsiradusios jaunos ir sėkmingos įmonės akimirksniu būna nupirktos vienos iš didžiųjų grupių.
„Chaebol korporacijos primena senus miško medžius – jų lapija atrodo įspūdingai, bet jie uždengia visą saulės šviesą apačioje augantiems augalams“, – lygina Hasung Jangas, Korėjos universiteto verslo mokyklos dekanas.