BFL

Kas bendra tarp Artūro Zuoko sprendimo išplėsti Vilnių valdančią koaliciją Lenkų rinkimų akcijos nariais ir Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos sprendimo priimti į savo gretas buvusį “prisikėlėlį” ir buvusį “krikščionį” Roką Žilinską? Atsakymas vienas – interesas turėti kiek galima daugiau garantuotų balsų savo pusėje, priiminėjant valdantiesiems svarbius sprendimus. Ir jokių ideologinių ar moralinių kompleksų dedantis su tais, kurie dar visai neseniai dėl vienų ar kitų priežasčių atrodė visiškai nepriimtini.

Tenka rinktis: moralė ar valstybės interesai

Kas galėjo pagalvoti, kad girtuoklis, skandalistas, nuolat su policininkais konfliktuojantis, savo netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis, jau dvi partijas Seime pakeitęs R.Žilinskas gali tapti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu? Juk vien jo narystė krikščionimis save vadinančios partijos frakcijoje buvo nuolatinis pagrindas pašiepti šį politinį darinį. O dabar R.Žilinskas – pačios tikriausios, labai rimtai į dorą, moralę ir krikščioniškąsias vertybes žiūrinčios Seimo frakcijos narys. Ir nieko. Nors kai kurie konservatorių rėmėjai, o ypač – jų oponentai, tikrai (ar dažniau apsimestinai) griebiasi už galvos.
Kita vertus, R.Žilinskas yra Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas, besąlygiškai remiantis Vyriausybės ir Energetikos ministerijos sprendimus dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine. Žinome, kokį pasipriešinimą šie sprendimai patiria iš rusiškosios energetikos lobistų (per papildomus Seimo nario rinkimus Klaipėdos Danės apygardoje į anksčiau valdančiajai koalicijai priklausiusią vietą dabar keliamas ir buvęs “Gazpromo” patikėtinis Lietuvoje), tad kiekvienas Vyriausybės energetikos politiką remiantis balsas Seime konservatoriams yra aukso vertės. Tad jei vardan naujos atominės ir naujo Gamtinių dujų įstatymo patvirtinimo Seime į valdančiąją frakciją reikia priimti skandalistą, jis bus nedvejojant priimtas, o protesto balsai – nutildyti. Nes Vyriausybei šiandien yra svarbesnių dalykų nei demonstratyvus moralizavimas.
Tokia šiandieną yra Vyriausybės logika, ir negali sakyti, kad ji išsigimusi ar amorali. Dar XIX a. žymus Britanijos politikas lordas Palmerstonas ciniškai, bet aiškiai pasakė: “Nacijos neturi nuolatinių draugų ir nuolatinių priešų – tik nuolatinius interesus.”
Beje, lygiai tokiais pat principais vadovaujasi ir verslas. Ten taip pat nėra amžinų priešų ar draugų – tik konkurentai ir partneriai. Kokiame nors konkurse dvi firmos gali, regis, mirtinai susipjauti, šnipinėti, skųsti viena kitą teismui. Atrodo, jei galėtų, jų savininkai nugalabytų vienas kitą. Bet praeina kiek laiko, ir žiūrėk – buvę kone priešai sudaro konsorciumą ir drauge dalyvauja kitame projekte. Pasitaiko atvejų, kad firmos vienu metu viename projekte be kompromisų konkuruoja, kitame – bendradarbiauja. Ir verslo pasaulyje tai niekam nekelia jokios nuostabos. “Nieko asmeniška, tai tik verslas”, – skelbia populiarus amerikiečių posakis.

V.Uspaskichą pirks liudininko statusu?

Atkreiptinas dėmesys, kad kol Lietuvoje politika ir verslu užsiimdavo skirtingi žmonės, Seime galiojo principas – “aš su tos blogiukų partijos nariu ant vienos pievelės nepritūpsiu”. Politikos senbuviai gerai pamena, kad 1992–1993 m., kai santykiai tarp rinkimus pralaimėjusio Sąjūdžio ir juos laimėjusios LDDP buvo labiausiai įtempti, šių partijų parlamentarai netgi reikalaudavo, kad į renginius ar kitus miestus būtų vežami skirtingais autobusais. Tačiau ilgainiui santykiai švelnėjo (prie to daug prisidėjo Europos valstybių politikų rodomas pavyzdys), o paskui įvyko lūžis – į politiką patraukė tikrieji verslininkai. Kartu jie atsinešė ir verslo sampratą apie sąjungininkus bei oponentus.
Pirmasis toks buvo Viktoras Uspaskichas, atvirai deklaravęs, kad gali bendrauti ir remti visus, su kuriais “pavyksta rasti bendrą kalbą”. Antrasis, bene labiausiai ištobulinęs koalicijų darymo su bet kuo praktiką, buvo dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Reikia pripažinti, kad nuo šių dviejų politikų principų lankstumu ne ką atsilikdavo ir “brazauskiniai” socialdemokratai. Jų lankstumo viršūne tapo 2006–2007 m. gyvavusi paramos sutartis su konservatoriais.
Šių metų įvykiai, formuojant savivaldybių tarybas ar derantis dėl paramos Vyriausybei Seime, parodė, kad ir konservatoriai padarė išvadas ir, siekdami valdžios galių, nebesusisaisto išankstiniais įžadais ar atsiribojimas. Nors jų bandymai derybomis su anksčiau neįsivaizduotinais partneriais – “paksistais”, “darbiečiais” ir lenkais išsaugoti merų postus Vilniuje bei Kaune nedavė rezultatų, bet baimės įvarė visiems. Politikos sunkiasvoriai atsisakė anksčiau savo pačių nusistatytų apribojimų ir tapo lygiai taip pat atviri deryboms su visais partneriais, net ir su mirtinais oponentais.
Teigiama, kad pastaruoju metu konservatoriai aktyviai flirtuoja su V.Uspaskichu, turinčiu rimtų nesutarimų su teisėsauga. Politinės paramos mainai į liudininko, vietoje kaltinamojo, statusą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje neatrodo visiškai laužti iš piršto. “Žinoma, kad Darbo partija su kalėjime sėdinčiu savo pirmininku būtų pats geriausias koalicijos partneris po 2012-ųjų Seimo rinkimų, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė “Veidui” vienas Tėvynės sąjungos politikos strategų. – Nors galime sudaryti koaliciją ir su socialdemokratais, jeigu mūsų turimų vietų persvara būtų pakankamai didelė, kad šie negalėtų diktuoti sąlygų.”