Ne veltui sakoma – norėdamas mušti šunį, pagalį visada rasi. Deja, noras naikinti talentingesnius būdingas ir politikos, ir meno pasauliui, ir esantiesiems šių pasaulių pakraščiuose.

Lietuvoje beveik neturime autoritetų. Jeigu koks atsiranda, dažniausiai kiti garbės, šlovės ir proto jam pavydintys tautiečiai nukapoja šviesesnes galvas. Ir daroma tai pagal primityviausias tradicijas. Naujausias to pavyzdys – viešoje erdvėje užsipulta literatūros profesorė Viktorija Daujotytė ir jos knyga “Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų”. Kritikos ji sulaukė už tai, kad bandė giliai ir visapusiškai analizuoti S.Gedos poeziją bei jai reikšmės turėjusius asmeninio gyvenimo niuansus. Kritikų įtūžį sukėlė profesorės užuomina, kad poetas turėjo sveikatos problemų – dėl užsitęsusio centrinės nervų sistemos išsekimo gydytojai jam buvo rekomendavę suteikti trijų mėnesių atostogas. Šis gyvenimo epizodas knygoje aprašytas itin glaustai, tačiau, atrodo, būtent dėl jo ir kilo “gaisras”.

Profesorės kritikai prisistato konstitucinių teisių, Lietuvos žmogaus teisių gynėjais bei Krašto apsaugos sistemos kūrėjais. Diskusija apie literatūrą jiems tolima. Domėtis jų nuomone šiuo klausimu – tas pats, kas klausti skruzdėlės įspūdžių apie pasivaikščiojimą kalnų viršukalnėse. Vienas iš kritikų, publicistu prisistatantis veikėjas, rašo istorines knygas, tačiau istorikai jų rimtai nevertina.

Profesorė V.Daujotytė, kuriai rūpi literatūros prigimtis ir tiesa, sulaukė kritikos dar ir už “netikrintus faktus”, esą netiksliai nurodytas poeto brolio žūties aplinkybes ir tradicijos “apie mirusįjį kalbėti gerai arba nieko” nepaisymą. Į kritikų chorą įsiliejo ir S.Gedos šeimos nariai. Jie turbūt gerai nesuvokia, kad poezijos analizės knyga – ne biografija, kurioje būtina viską fiksuoti sekundžių ir milimetrų tikslumu. Tokio pobūdžio literatūroje svarbu užčiuopti esmę, temų ir problemų gelmę.

Rašydama apie amžinybėn išėjusius menininkus ir bendraudama su jų artimaisiais pajutau pastarųjų norą balinti ir gražinti išėjusiojo gyvenimą. S.Gedos giminaičiai – ne išimtis. Ir jie pageidautų nutylėti poeto gyvenimo detales, apie kurias V.Daujotytė rašo diskretiškai, neperžengdama padorumo ribų ir nesimėgaudama pikantiškomis smulkmenomis. Tačiau artimieji kažkodėl nesuvokia, kad standartinį gero žmogaus suvokimą peržengiantys menininkai galbūt nebūtų menininkai ir nebūtų sukūrę kūrinių, dėl kurių ir yra žinomi.

Tiesa, kad ir kokia skaudi ji būtų, privalo būti atspindėta menininkų kūrybą analizuojančiose knygose. “Neturime teisės revizuoti aprašomų asmenų gyvenimo, tiesa, kad ir kokia skaudi ji būtų, privalo būti parašyta”, – prieš kelerius sakė man profesorė, kai dalijausi abejonėmis dėl aprašomų asmenų charakterio spalvų gausos.

Bendraudama su S.Gedos bičiuliais esu girdėjusi šiurpesnių istorijų, nei parašyta knygose. Ne veltui jis vadinamas demoniškuoju menininku.

Tačiau ko vertas konstitucinių teisių gynėjais prisistatančių veikėjų elgesys? Jų “išminties” perlas – kaltinimas V.Daujotytei, esą profesorė pati prisidėjo prie poeto persekiojimo. Tariami S.Gedos gynėjai patys niekina konstitucines vertybes ir nori atimti iš kitų teisę naudotis konstitucinėmis teisėmis. Kritikų pasisakymuose yra ir daugiau sveiku protu nesuvokiamų teisinių argumentų. Jie pageidauja ištirti, ar profesorės knyga “nekelia grėsmės mūsų valstybės autoritetui ir nacionaliniam saugumui”! Kritikai net imasi vertinti, kas yra morališkai ydinga, ir spręsti, kad esama šmeižto požymių. Kas jiems suteikė dieviškų galių?

Tik Lietuvoje grafomanai ir elementaraus išprusimo neturintys pseudokritikai traktuojami kaip rimti ekspertai. Demokratinėje, vertybes puoselėjančioje visuomenėje diskusijos vyksta dėl požiūrių ir idėjų. Tačiau Lietuvoje svarbu kas kita – ne tai, kas sakoma, o kas kaip rėkia. Šiurkšti leksika ir smūgiai žemiau juostos garantuoja tinkamą žiniasklaidos dėmesį. Ar visažiniai konstitucinių teisių gynėjai ir krašto apsaugos sistemos kūrėjai bandė profesionaliai vertinti ir analizuoti profesorės knygas, suvokti jos ištikimybę tiesai? Ar prieš pradėdami šį žygį jie buvo girdėję jos pavardę ir skaitę jos knygų?

Dar vienas lietuviškas įprotis – rūpintis tik savimi. Dažniausiai ginasi tik puolamasis, o kolegos stovi šone tarsi stebėtojai. Reaguoti į liguistus ir niekuo nepagrįstus išpuolius menininkams ir mokslininkams nėra oru. Tariamų patriotų užpulta ir įžeidinėjama profesorė irgi prisipažino esanti išmušta iš vėžių.

Džiugu, kad šįkart sveikas protas nugalėjo ir menininkai, įveikę savo individualizmą, išplatino atvirą laišką. Daugiau nei šimtas filosofų, rašytojų, literatūros mokslininkų ir teatrologų pabrėžė esą pasipiktinę išpuoliu prieš profesorę V.Daujotytę dėl jos nepriklausomo tyrimo, o represijų – uždrausti mokslinę knygą – reikalavimas peržengia visas demokratinės visuomenės normas ir primena niūrią sovietinę praeitį.

Norėdami būti normalia demokratine visuomene, turime turėti erdvę diskusijoms ir teisę apsiginti. Net ir tada, kai kritikuoja tariami konstitucinių ir žmogaus teisių gynėjai.