Nors nuolat girdime apie medicinos pažangą Lietuvoje, vėžiu susirgę vakariečiai vis dar turi daug geresnių šansų išgyventi ir pasveikti, nei lietuviai. Naujausi tyrimai rodo, kad Lietuva yra antra nuo galo ES pagal kovai su vėžiu skiriamas lėšas, o mirtys nuo vėžio pas mus – daug dažnesnės.

Žmonės vienodi visur. Gali skirtis jų tautybė, odos spalva, bet visi turi tą pačią anatomiją, tuos pačius vidaus organus ir serga iš esmės tokiomis pat ligomis, kad ir kokioje Žemės rutulio dalyje gyventų. Nepaisant to, net ir išsivysčiusiose šalyse žmonių šansai įveikti tą pačią ligą ir išgyventi šiandien vis dar labai stipriai skiriasi.
Ir visai nebūtina rodyti į labiausiai atsilikusias pasaulio valstybes: visa tai kaip ant delno – net ir Europoje. Tai aiškiai matyti panagrinėjus vienos klastingiausių šių dienų žmonijos ligų – vėžio rodiklius.
Tad ką rodo naujausi tyrimai: kaip skiriasi pacientų, išgirdusių diagnozę „vėžys“, šansai išgyventi skirtingose ES valstybėse?

Apskaičiuota vėžio kaina
ES vėžiu kasmet suserga apie 2,5 mln. žmonių, o daugiau nei milijonas kasmet nuo šios ligos miršta. Medicinos žurnale „The Lancet“ neseniai paskelbtas tyrimas, kurį atliekant apskaičiuota ekonominė vėžio žala ES.
Įvertinus, kiek visos ES šalys skiria lėšų su vėžio diagnostika ir gydymu susijusioms sveikatos priežiūros paslaugoms bei vaistams, kokių nuostolių patiriama dėl netekto žmonių darbingumo ir ankstyvų mirčių, taip pat įvertinus dar ir tai, kiek papildomų lėšų pareikalauja sergančiųjų vėžiu slauga jų artimiesiems, paaiškėjo, kad 2009 m. vėžys visai ES kainavo maždaug 126 mlrd. eurų (apie 435 mlrd. Lt), o iš jų su vėžio gydymu susijusios sveikatos priežiūros išlaidos sudarė 51 mlrd. eurų (176 mlrd. Lt), arba apie 40 proc. visos „vėžio kainos“.
Šis tyrimas ne tik patvirtino, kad vėžys pridaro valstybėms didžiulių ekonominių nuostolių, bet ir į dienos šviesą iškėlė tokius faktus, jog išlaidos kovai su vėžiu skirtingose ES šalyse vis dar labai smarkiai skiriasi, nors vėžio paplitimas jose iš esmės panašus.
Pasirodo, pagal vėžio diagnostikai ir gydymui skiriamas sveikatos priežiūros lėšas Lietuva 2009 m. buvo antra nuo galo ES, pralenkdama tik Bulgariją. Lietuvoje vėžiui gydyti skirtos lėšos skaičiuojant vienam gyventojui sudarė vos 18 eurų, o tokios šalys, kaip Vokietija ar Liuksemburgas, tam išleido dešimt kartų daugiau.
Taigi Lietuva ir Bulgarija yra mažiausiai vėžiui gydyti išleidžiančios šalys, nors sergamumas šia liga čia anaiptol ne mažesnis nei Vakaruose.
Dar vienas įdomus faktas – išlaidos vėžio gydymo vaistams visame sveikatos priežiūros išlaidų krepšelyje taip pat yra mažiausios būtent Lietuvoje ir sudaro vos 15 proc. visų vėžio gydymo išlaidų.
Tai tik skaičiai, bet už jų slypi daugybė neišgelbėtų gyvybių.

Modernus gydymas ateina pavėluotai
„Tai, kokioje šalyje pacientas gyvena, neabejotinai turi didelę reikšmę“, – patikino Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktorius prof. Laimonas Griškevičius.
Pasak jo, nors padėtis šiuo klausimu Lietuvoje gerėja, daugelis modernių vaistų vėžiui gydyti mūsų pacientams vis dar neprieinami. „Ekonomiškai išsivysčiusios šalys gyventojams kompensuoja daugelį naujų modernių vaistų iš karto, kai tik jie įregistruojami, o Lietuvoje kompensavimas vėluoja, ir dažnai labai stipriai, – teigia L.Griškevičius. – Mes patys atlikome tyrimą ir pamatėme, kad kai kurie nauji modernūs vaistai onkohematologinėms ligoms gydyti, kurie iš esmės keitė pacientų gydymo rezultatus, ateidavo į Lietuvą ir tapdavo visiems sergantiesiems prieinami tik praėjus septyneriems ar net dešimčiai metų po to, kai būdavo įregistruojami pasaulyje. Taigi vėžio gydymo naujovės į Lietuvą ateina vėlai.“
Profesorius priduria, kad formaliai žiūrint visi nauji vaistai pacientams Lietuvoje tampa prieinami iš karto, kai tik atsiranda rinkoje, – tereikia jų patiems nusipirkti. Bet tai ir yra didžiausia problema, nes paprastai nauji efektyvūs vėžį gydantys medikamentai kainuoja labai brangiai: vienų metų gydymo kursas gali kainuoti ir 100–300 tūkst., ir net 1–2 mln. Lt. Dauguma pacientų tokių lėšų neturi, tad valstybė vaistus turėtų kompensuoti. Vakarų šalys taip ir daro, o Lietuvoje pacientai, pradėję domėtis, kodėl negauna vaisto, kuriuo jau seniai gydosi vakariečiai, neretai išgirsta tokį atsakymą: Lietuvoje vaistas nekompensuojamas, nes nėra lėšų.
L.Griškevičius sutinka: Lietuva – neturtinga valstybė, todėl ir mūsų galimybės kompensuoti brangius vaistus gerokai mažesnės. Kita vertus, lėšų kovai su vėžiu už Lietuvą daugiau skiria net ir tokios valstybės, kurių ekonominė padėtis yra panaši. „Tai ne tik ekonominė, bet ir požiūrio problema. Tiesiog Lietuvoje tai nėra prioritetas“, – įsitikinęs gydytojas hematologas.
Todėl nestebina ir kito naujo tyrimo „Eurocare-5“ duomenys, rodantys, kad sergančiųjų vėžiu išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje vis dar atsilieka nuo Vakarų.