Sergančiųjų onkologinėmis ligomis visame pasaulyje nemažėja, tačiau vis daugiau jų įveikia klastingą ligą. Lietuvoje taip pat pavyko pažaboti kai kurių formų vėžį.

VUL Santariškių klinikų hematologai, analizuojantys penkiolikos metų duomenis apie sergančiųjų kraujo vėžiu išgyvenamumą ir mirštamumą Lietuvoje, paskelbė pirmuosius rezultatus. Tyrimas atskleidė, kad kraujo vėžys vis dažniau pagydomas. Štai 2000 m. iš dešimties sergančiųjų Ne Hodžkino limfoma mirdavo trys, o dabar neišgyvena tik vienas. Gydant dažniausiai pasitaikančią limfomos rūšį – difuzinę didelių B ląstelių limfomą, pacientų iki 60 metų grupėje, net esant išplitusiai ligos III–IV stadijai, pasveikimo tikimybė jau viršija 80 proc. Anksčiau tokia tikimybė nesiekė 50 proc.
Mirčių nuo lėtinės mieloleukemijos per pastarąjį dešimtmetį taip pat sparčiai mažėjo. Anksčiau kiekvienais metais mirdavo kas trečias ar ketvirtas sergantis šia liga žmogus, dabar – kas dešimtas. Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro duomenimis, didesnis nei 80 proc. siekiantis išgyvenamumas – ir tarp sergančiųjų skydliaukės, priešinės liaukos, lūpos vėžiu, Hodžkino limfoma.
Vis dėlto daugiausiai sergančiųjų onkologinėmis ligomis gyvybių nusinešantis plaučių vėžys, taip pat skrandžio, kepenų, stemplės, kasos vėžiai kol kas nesuvaldomi. Sergančiųjų šių rūšių vėžiu išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje nesiekia nė 15 proc. Panaši padėtis ir Vakarų Europoje, tačiau susirgusiųjų krūties vėžiu išgyvenamumas mūsų šalyje ir, pavyzdžiui, Suomijoje ar Švedijoje, gerokai skiriasi. Ten penkerių metų išgyvenamumas yra daugiau kaip 85 proc., o Lietuvoje tik – 63,4 proc.

Kraujo vėžys – jau ne nuosprendis

VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius sako, kad su kraujo vėžiu sėkmingai grumiasi vis daugiau pacientų, nes padidėjo modernios molekulinės diagnostikos, naujausių gydymo technologijų ir bazinio chemoterapinio gydymo prieinamumas. „Labai svarbu, kad ligonių gydymas ir priežiūra buvo sukoncentruota kraujo ligų centruose. Anksčiau sergančiuosius kraujo vėžiu gydydavo ne tik hematologai, bet ir kitų sričių specialistai. Teisingai nusistatėme diagnostikos ir gydymo prioritetus, todėl vis daugiau pacientų pasveiksta ir gali gyventi visavertį gyvenimą“, – pabrėžia L.Griškevičius.
Kad kraujo vėžys šiandien jau nėra nuosprendis, patvirtina klaipėdietės Redos Pakultinienės istorija. Jai lėtinė mieloleukemija buvo diagnozuota prieš dešimt metų. Gydytojai sakė, kad 22-ejų mergina išgyvens vos penkerius metus, tačiau šiandien Reda augina sūnų, dirba ir tik kasdien vartojami vaistai jai primena, kad ji serga kraujo vėžiu. „Pirmus metus gėriau senosios kartos vaistus, nuo kurių man svaigdavo galva, jaučiau nuovargį, krėsdavo drebulys, o ir liga vis paūmėdavo. Tačiau gydytojai ragino nenuleisti rankų, bandė įkvėpti vilties, kad medicina sparčiai žengia į priekį ir aš sulauksiu naujos kartos vaistų, – prisimena R.Pakultinienė. – Tie vaistai Lietuvoje atsirado po dvejų metų nuo mano diagnozės nustatymo ir aš juos iškart gavau. Jau po savaitės kraujo tyrimų rezultatai pagerėjo, tačiau prasidėjo ligos mutacija, kurios man paskirti vaistai neveikia. 96 proc. sergančiųjų jie sustabdo ligą, o man tik pristabdo progresavimą.“
Nors Reda džiaugiasi, kad vartodama naujos kartos vaistus jokio šalutinio poveikio nejaučia, kas tris mėnesius atliekami tyrimai rodo, jog liga nepasitraukusi ir bet kada gali paūmėti. Tačiau vilties, kad liga bus suvaldyta, 32-ejų metų moteris nepraranda. Mat jau sukurti vaistai, stipriai veikiantys mutaciją ir užtikrinantys ligoniams visavertį gyvenimą. JAV, daugelyje Vakarų Europos šalių sergantiesiems jie yra kompensuojami. Lietuvos vaistai kol kas dar nepasiekė. Nors mėnesio gydymas šiais vaistais kainuoja daugiau kaip 10 tūkst. litų, Reda tikisi, kad Valstybinė ligonių kasa kompensuos jų kainą, nes tokių ligonių šalyje yra vos keletas.
Pasak L.Griškevičiaus, pacientams skiriant imunoterapiją bei taikinių terapiją, taip pat šiuos modernius gydymo būdus derinant su kaulų čiulpų transplantacija, sergančiųjų išgyvenamumas kasmet padidėja po keliolika ar net keliasdešimt procentų, nes pavyksta užkirsti kelią šalutiniams reiškiniams ir ligos atsinaujinimui, sustabdyti jos progresavimą. „Pagrindiniai dalykai, siekiant mažinti mirštamumą nuo kraujo vėžio, jau pasiekti, tačiau net patys naujausi metodai ne visiems tinka, todėl kuriami vis nauji. O mūsų tikslas, kad jie atkeliautų į Lietuvą ir būtų pasiekta dar geresnių rezultatų“, – atskleidžia medikas.

Sergančiųjų daugėja, bet jų miršta mažiau

Nors mirštamumas nuo kai kurių onkologinių ligų mažėja, vėžio diagnozę kasmet išgirsta vis daugiau žmonių. Pavyzdžiui, vienos dažniausių kraujo vėžio rūšių – Ne Hodžkino limfomos naujų atvejų šiemet nustatyta beveik dvigubai daugiau nei prieš dešimt metų. Daugiau nustatoma ir gimdos kaklelio, krūties vėžio atvejų. „Sergančiųjų daugėja, nes vykdant diagnostikos programas daugiau atvejų yra išaiškinama. Tačiau onkologinės ligos vis dažniau nustatomos ankstyvos stadijos, todėl gydymas būna efektyvesnis ir tiek pacientų, kiek anksčiau, nemiršta“, – aiškina LSMU Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė Elona Juozaitytė.
Ji priduria, kad 2009 m. pirmos stadijos krūties vėžys buvo diagnozuotas 28 proc. moterų, ketvirtos stadijos – tik 7 proc. iš visų nustatytų šios onkologinės ligos atvejų. O prieš penkerius metus ketvirtą stadiją pasiekęs krūties vėžys buvo diagnozuotas 14 proc. moterų.
Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vadovo pavaduotoja Giedrė Smailytė pabrėžia, kad sergančiųjų onkologinėmis ligomis išgyvenamumas ilgėja, kai piktybinis navikas diagnozuojamas ankstyvos stadijos ir pacientas pradedamas gydyti kiek įmanoma greičiau, taikant naujausias ir veiksmingiausias gydymo priemones.
Pernai pagal nemokamas prevencines programas sveikatą dėl gimdos kaklelio vėžio tikrinosi 101 270 moterų, dėl krūties vėžio – 61 475 moterys, dėl prostatos vėžio – 76 547 vyrai, dėl storosios žarnos vėžio – 88 317 žmonių. Kaip sako VU Onkologijos instituto direktorius Konstantinas Povilas Valuckas, tai per mažas kontingentas, kad pradinės stadijos ligos atvejų būtų nustatyta daugiau. „Į patikros programas neįtraukiami net visi sergantieji, kurie turi būti nuolat tiriami. Taip yra todėl, kad Lietuvoje prastai organizuojamos programos. Šiuo darbu turėtų užsiimti išmanantys specialistai, tai yra onkologai, o ne Valstybinė ligonių kasa“, – kritikuoja K.P.Valuckas.
Jo nuomone, nereikia išradinėti dviračio, kad mažėtų mirštamumas nuo onkologinių ligų. Štai Suomija pagal mirštamumą nuo gimdos kaklelio vėžio pirmavo Europoje, o pradėjus efektyviai vykdyti patikros programas, dabar išgyvenamumo rodikliai šioje šalyje geriausi. „Lietuvoje buvo vykdoma kovos su vėžiu programa, parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, tačiau pernai ji nutrūko. Toks eklektiškas programų vykdymas neduos tinkamų rezultatų“, – mano Onkologijos instituto direktorius.

Atliktos vos kelios prevencinės operacijos

Santariškų klinikų onkogenetikas Ramūnas Janavičius sako, kad norint mažinti mirštamumą nuo onkologinių ligų ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę, labai svarbu kuo anksčiau identifikuoti rizikos grupes. Užbėgti vėžiui už akių padeda genetiniai tyrimai, kuriuos atlikus nustatomas polinkis sirgti onkologinėmis ligomis. Lietuvoje tokie tyrimai atliekami nuo 2009-ųjų ir šiuo metu tiriama, ar pacientas neturi genetinio polinkio sirgti krūtų, kiaušidžių ir storosios žarnos vėžiu. „Tyrimus tikslinga atlikti tik esantiesiems didelės rizikos grupėje, jeigu šeimoje tam tikros lokalizacijos vėžiu sirgo ne vienas asmuo, ir prieš tai ištyrus patį sergantįjį“, – paaiškina R.Janavičius.
Lietuvoje per dvejus metus, kai atliekami onkogenetiniai tyrimai, rizika susirgti buvo nustatyta dviem šimtams žmonių. Vakarų Europoje genetinis polinkis nustatomas vienam iš trijų šimtų. „Išaiškinus rizikos grupes, ligos galima visai išvengti, pavyzdžiui, pakeitus gyvenimo būdą, anksčiau pradėjus tikrintis ir dažniau tą darant. Taip pat galima imtis prevencijos priemonių. Moterims, turinčioms genetinį polinkį susirgti kiaušidžių vėžiu, sulaukus 40 metų rekomenduojama kiaušidžių šalinimo operacija. Nuo krūties vėžio gali apsaugoti prevencinė krūties pašalinimo operacija“, – sako R.Janavičius.
Deja, Lietuvoje kol kas vos viena kita moteris ryžtasi prevencinėms operacijoms, nors jos vėžį leidžia pagauti dar nulinės stadijos, kai liga galėtų pasireikšti po kelių mėnesių. „Didžiojoje Britanijoje tokios operacijos jau įprastos. Tai lemia kultūriniai dalykai ir požiūris į sveikatą. Juk prevencinės priemonės kainuoja kur kas mažiau nei gydymas“, – apibendrina R.Janavičius.